Kultūra

2020.11.01 12:07

Jie buvo atėję į šį pasaulį teikti mums džiaugsmo: prisimename išėjusius menininkus

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.11.01 12:07

Jie atėjo į mūsų gyvenimą, kad šiame netrūktų džiaugsmo, žavingų ir prasmingų akimirkų. Nepasirinko nei gimimo laiko, nei mirties valandos, tačiau rinkosi menininko profesiją, tekstais, drobėmis, kino kadrais, vaidyba scenoje, muzika pakylėdami mus virš kasdienybės. Dar kartą atsisveikinkime su kūrėjais, išėjusiais per pastaruosius metus.

Remigijaus Sabulio skrydis

Artėjant Naujiesiems kultūros bendruomenę sudrebino žinia – mirė aktorius ir režisierius Remigijus Sabulis. Jam buvo 65 metai. Sukūrė daug įsimintinų vaidmenų teatre ir kine, iš kurių visiems laikams įsiminė Steponas Darius „Skrydyje per Atlantą“ (1983), Tomas Džordachas filme „Turtuolis, vargšas...“, Jonas Ūbis seriale „Atžalos“. 2008 metais pelnė „Sidabrinę gervę“ už antraplanį vyro vaidmenį filme „Nuodėmės užkalbėjimas“ (rež. Algimantas Puipa).

Vis dėlto paskutinius gyvenimo dešimtmečius aktorystė R. Sabulio netenkino, jis ėmėsi režisūros. Daug jėgų ir sveikatos paaukojo dokumentinio filmo „Lituanica. Paslaptis“ kūrimui. Svarstė kurti kino komediją, nes „gyvenimas pernelyg liūdnas“.

Tapatybė.lt. Aktorius ir režisierius Remigijus Sabulis pasakoja apie dokumentinį filmą Dariaus ir Girėno atminimui

Beprotystės, virstančios kūnu

2020-ųjų sausio pabaigoje netekome dviejų žymių kompozitorių, Eduardo Balsio mokinių – Algimanto Bražinsko ir Vidmanto Bartulio. A. Bražinskas mirė eidamas 83 metus. Dar aukštojoje mokykloje parašė pirmą stambų kūrinį – miuziklą „Pagramančio šnekučiai“.

A. Bražinsko palikimas – dainos solo balsui ir chorui, vokaliniai ciklai, oratorijos, operos, kamerinė ir simfoninė muzika. Išskirtiniai, apdovanojimų pelnę jo choriniai ciklai „Kukučio baladės“, „Dvi poemos moterų chorui“ ir „Septynios baladės“.

Dar viena netektis: mirė Eduardo Balsio mokinys kompozitorius Algimantas Bražinskas

Taip pat skaitykite

Nacionalinės premijos laureatas V. Bartulis mirė būdamas 65 metų. Mirė Palangoje per kūrybines atostogas. Kurorte, kurį nepaprastai mėgo, Kauno valstybinės filharmonijos užsakymu rašė didelį veikalą, skirtą Kovo 11-ajai.

„Man patinka beprotystės, vėliau virstančios kūnu“, – taip kompozitorius kalbėjo apie kūrybą ir pasiūlymą parašyti kūrinį 3 automobiliams, 5 smuikams ir violončelei.

Per visą kūrybos kelią V. Bartulis sukūrė įvairių žanrų kūrinių, nuo stambios formos iki liaudies ar popdainų aranžuočių, buvo žinomas kaip beprotiškų projektų autorius, nesistengęs prisitaikyti ar tilpti į žanro rėmus, neaukojęs idėjos dėl „normalumo“.

Legendos. Šiandien ir visados. Prisiminkime Vidmantą Bartulį: plataus kūrybinio lauko šviesos kupinas kūrėjas

Disidentas ir autsaideris

Vasario pradžioje, eidamas 88 metus, mus paliko rašytojas ir dailininkas Romualdas Lankauskas. Garsėjo ne tik kūryba, bet ir tvirtu, kritišku žvilgsniu, drąsa atvirai ir garsiai reikšti nuomonę apie Lietuvos kultūros, politikos aktualijas, inteligentiją ir net savo kolegas.

Pasak poeto Algimanto Baltakio, ir šiais laikais, ir sovietmečiu R. Lankauskas sunkiai pritapo: „Jis visais laikais buvo opozicionierius.“

Parašė gana daug kūrinių, ypač vertinga jo 7–8 dešimtmečių kūryba, tačiau dėl kritiškų pastabų, matyt, niekada nebuvo apdovanotas svarbesnėmis premijomis ar kitaip įvertintas.

Gerai mokėjo anglų kalbą, buvo susipažinęs su užsienio literatūra, gal todėl jo rašymo stilius pasižymėjo lakoniškumu, postmodernumu, hemingvėjiška stilistika.

Nuo 1989 metų R. Lankauskas rūpinosi lietuviškojo PEN centro Lietuvoje steigimu, buvo pirmasis jo prezidentas.

Romualdas Lankauskas: tikras menininkas turi būti disidentas ir autsaideris – tai neišvengiama

R. Lankauskas buvo vienas pirmųjų tapytojų, išdrįsusių viešai rodyti abstrakčią tapybą, smerktą ir draustą sovietų valdžios. Modernizmui veržiantis į sovietinės Lietuvos meną, Romualdo abstraktūs kūriniai po kelias dienas kabėdavę „Vagos“ leidykloje ar Rašytojų sąjungoje, kol juos nuimdavo pasipiktinę valdantieji.

Per jį reiškėsi Dievo kibirkštis

Vasario 16-osios pavakarę visą Lietuvą apskriejo skaudi žinia – netekome neprilygstamo poeto ekstravagantiškojo Kęstučio Navako. Jam buvo 55 metai. Sirgo sunkia liga, tačiau nesigydė, stoiškai pasitiko grėsmingą baigtį.


K. Navako būta visur – jis aktyviai rašė poeziją, eseistiką, publicistiką, atvėrė lietuvių skaitytojui žymiausių vokiečių poetų kūrybą, prisidėjo prie daugybės literatūros leidinių, o Kaunas amžiams įsimins jo unikalųjį knygyną „Septynios vienatvės“.

Netektis: eidamas 56-uosius mirė rašymu alsavęs poetas Kęstutis Navakas

K. Navako nuopelnai valstybei buvo įvertinti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Jo poezija visada buvo gera, tačiau paskutinis dešimtmetis – tiesiog nepaprastas.

„Regis, be didesnių pastangų per jį reiškėsi Dievo kibirkštis. Buvo tikras kalbos virtuozas. Minties gelmė, humoras ir didžiulė kultūrinė patirtis siejosi, lydėsi – ir tai tikrai išliks ir bus tyrinėjama. Išorinis neatitikimas normoms galėjo stebinti, tačiau tai, pasakyčiau, buvo „Genijus šalia“, – yra sakęs leidėjas Gytis Vaškelis.

Jo talentui nepakako mažų formų

Vasario 24-osios naktį mirė Jonas Jurcikas, neabejotinai vienas talentingiausių jaunosios kartos tapytojų.

J. Jurcikas gimė 1986 metais Pasvalyje, baigė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Buvo tapytojo Jono Gasiūno mokinys, menininkų grupės „Kuklus Klanas“ narys. Parodose dalyvavo nuo 2009 metų. 2011-aisiais pelnė Jaunojo tapytojo prizą.

Bičiuliai Joną prisimena kaip gana santūrų žmogų. Tačiau talentas neišsiteko mažose formose – įspūdingo dydžio drobės buvo iškalbingos ir efektingos, nepalikdavo abejingų.

MO muziejaus ir LRT projektas „20 Lietuvos meno istorijų“: neseniai mus palikusio Jono Jurciko drobėse – sovietmečio ir popkultūros atgarsiai

J. Jurciko tėvai išsiskyrė gana anksti, berniuko vaikystė buvo nelengva. Viską jam reikėjo pasiekti pačiam.

„Jaunasis menininkas neturėjo žalingų įpročių, nevartojo svaigalų. Visą laiką dirbo ir kovojo, kad galėtų tapyti. Nesėdėjo rankų sudėjęs ir neverkė, kad jam ką nors duotų, suteiktų. Tik norėjo daryti, ką geriausiai moka“, – prisimena menininko globėja prof. Raminta Jurėnaitė.

Rūpėjo lietuviškos knygos likimas

Kovo viduryje atsisveikinome su poetu, leidėju, buvusiu kultūros ir švietimo ministru Juozu Nekrošiumi. Išėjo netikėtai, nes mirties dieną feisbuke dar pasidalijo aktualiu ketureiliu.

J. Nekrošiui rūpėjo ne tik sava kūryba, bet apskritai lietuviškos knygos likimas. Vadovaudamas Spaudos komitetui, kiek galėjo, pasitarnavo lietuviškai knygai, jos plėtrai.

„J. Nekrošiui sekėsi amortizuoti drastiškus Maskvos reikalavimus, dėl to Lietuvos leidėjai jautėsi truputį laisvesni, ramesni, labiau apsaugoti“, – apie velionį pasakojo kolega Valentinas Sventickas.

Pasak jo, su J. Nekrošiaus pastangomis vienaip ar kitaip susijęs Pasaulinės literatūros bibliotekos leidimas, jo pradžia ir įtvirtinimas.

Netektis: eidamas 84–uosius mirė poetas bei buvęs kultūros ir švietimo ministras Juozas Nekrošius

Iš neornamentuotos kalbos generacijos

Kovo pabaigoje eidama 71-uosius mirė JAV lietuvių poetė ir žurnalistė Eglė Juodvalkė. Ji gimė 1950 metais Čikagoje, studijavo slavistiką ir teatro meną. Dirbo Laisvosios Europos radijo lietuvių skyriuose Niujorke ir Miunchene.

Poezijos rinkiniuose „Jei tu paliesi mane“ (1972) ir „Pas ką žiedas žydi“ (1983) pratęsė neornamentuotos kalbos generacijos tradicijas. E. Juodvalkė išleido memuarų knygą „Cukraus kalnas, arba Lietuvės cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“, taip pat poezijos rinkinius „Mnemosinės vėrinys“ ir „Veidrodis ir tuštuma“.

Balandžio 9-ąją, eidamas 57 metus, pasivaikščiojęs po pavasarišką mišką prie namų mirė aktorius, skaitovas, gidas Raimundas Lukšas. Jis buvo neprilygstamas istorijos ir literatūros mėgėjas.

Į kitą lygmenį

Balandžio 25-ąją Mirtis pasišaukė dar vieną didį lietuvį – kompozitorių Vytautą Barkauską. Velionis ėjo 90-uosius.

Panorama. Eidamas 89-uosius metus, mirė kompozitorius Vytautas Barkauskas (su vertimu į gestų k.)

V. Barkauskas nepriklausė kuriai nors muzikos srovei, bet suformavo savo stilių, kuriam būdinga ryški dramaturgija. Kūryba buvo įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija.

Kompozitorius buvo kūrėjas, pasiekęs aukščiausią meistriškumą, vienas aktyviausių avangardinės muzikos propaguotojų Lietuvoje.

„Dėl jo meistriškumo nekilo jokių abejonių. Jo asmenybė ir kūrybinis braižas tuo laiku buvo pakylėjęs lietuvių muziką į visai kitą lygmenį. Tai liudija ir gausūs jo atlikimai užsienyje“, – sakė velionio mokinys Lietuvos kompozitorių sąjungos vadovas Mykolas Natalevičius.

Legendos. Kompozitorius Vytautas Barkauskas: muzika ir matematika turi daugybę bendrų taškų

Alfonsas Vincentas Ambraziūnas

Gegužės 7-ąją, nesulaukęs 87-ojo gimtadienio, mirė skulptorius Alfonsas Vincentas Ambraziūnas.

„Esu kilęs iš Vilkijos. Tie vaikystės vaizdai – Nemuno šlaitai, aukšti skardžiai, įgriuvos, nuošliaužos – ugdė ekspresyvių formų pajautą. Taip pat į vaiko sąmonę brovėsi dramatiški istorijos įvykiai – okupacijos, karas, pokario baisumai. Jei likimas būtų lėmęs gimti kur nors lygumų krašte, jei laikai būtų buvę kitokie, vargu ar ką nors panašaus būčiau sukūręs“, – apie svarbiausią gyvenimo kūrinį – Kauno IX forto skulptūrinį monumentą – yra sakęs A. Ambraziūnas.

Memorialo kūrėjai netrukus suprato įsitraukę į rizikingą avantiūrą. Visus aštuonerius metus (o ir vėliau) A. Ambraziūnas jautęs nuolatinę LSSR valdininkų ir saugumiečių „globą“.

Ramunė Kmieliauskaitė

Ramunė Kmieliauskaitė – dailininkė akvarelininkė, žymaus menininko, Nacionalinės premijos laureato, Antano Kmieliausko, dukra. R. Kmieliauskaitė išėjo 59-erių.

ARTi. Veidai. Ramunė Kmieliauskaitė

R. Kmieliauskaitė kūrė daugiausia akvareles, ryški senovės kinų ir japonų, impresionistų ir postimpresionistų kūrybos įtaka. Sukūrė savitą stilių: akvarelės panašios į arabeskas, būdingi šiltų ir šaltų tonų deriniai, virpantys arba spontaniški peršviečiami potėpiai, įvairios faktūros, laisva kompozicija, vyrauja augalų, dažniausiai gėlių, motyvai.

Vilnietis menininkas Gitenis Umbrasas atkreipė dėmesį, kad R. Kmieliauskaitė išėjo, žemėje žiemai maišantis su pavasariu, žiedams su sniegu.

Menotyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė kalbėjo: „Viena geriausių Lietuvoje akvarelisčių, nežinau, kas geriau už ją gėles tapė.“

Elegijus Bukaitis

Gegužės pabaigoje mirė Lietuvos baleto artistas, baletmeisteris choreografas Elegijus Bukaitis. LNOBT parengtame nekrologe rašoma: „Tai asmenybė, kuriai LNOBT durys prie visų vadovų buvo atviros. Šiame teatre jį pažinojo visi, o jis pažinojo visus baleto trupės narius.“

E. Bukaičio pasakojimai apie Lietuvos baleto istoriją tapo pagrindu ne vienam menotyros srities straipsniui ir mokslo darbui. 2012 m. šokio istorikas Helmutas Šabasevičius pristatė E. Bukaičio asmenybei ir kūrybinei veiklai skirtą monografiją „Liepsnojantis maestro“.

Pasak H. Šabasevičiaus, mus paliko unikali Lietuvos baleto figūra, viena ryškiausių 20 amžiaus pabaigos mūsų šokio kultūros spalvų: „Jis – pirmasis Lietuvos modernus choreografas, siekęs dramaturginių, plastinių eksperimentų. Puikus humoro jausmas, daugybė įdomiausių detalių iš pasaulio baleto istorijos žavėjo ir domino, klausantis Elegijaus pasakojimų, sutikus jį teatre ar gatvėje pakeliui į teatrą.“

Taip pat skaitykite

Christo

Gegužės pačioje pabaigoje mirė Christo Vladimirovas Javacheffas, kuris buvo žinomas dėl monumentalių aplinkos meno kūrinių, kurtų kartu su žmona Jeanne Claude Denat de Guillebon. Jam buvo 84 metai.

Kartu, vadinami tiesiog Christo ir Jeanne Claude, jie apvyniojo tokius ikoninius objektus audiniais kaip, pavyzdžiui, Pont Neuf Paryžiuje 1985 m. ir Reichstagą Berlyne 1995 m.

Menininkai tvirtino, kad jų ambicingi projektai buvo susiję su „džiaugsmu ir grožiu“, kaip 2002 m. sakė Jeanne Claude. Tačiau jie savo kūrinių nekūrė politiniame vakuume – vienas ankstyviausių jų bendrų kūrinių – jie sukrovė naftos statines ir užbarikadavo gatvę Paryžiuje, protestuodami dėl Berlyno sienos.

Christo ir Jeanne Claude laikinai pakeisti gamtos ir miesto peizažai gali būti nejaukus, suvokimą keičiantis potyris. Kūriniams įgyvendinti prireikia ne vienų metų, o kartais ir dešimtmečių. Reichstago įrengimas užtruko 24 metus nuo idėjos sukūrimo iki pabaigos; menininkai planavimo etapą taip pat laikė savo meno dalimi.

Christo ir Jeanne Claude gimė tą pačią dieną – 1935 m. birželio 13-ąją. Christo – Bulgarijoje, o Jeanne Claude – Maroke. Dešimtmečius pora naudojo tik Christo vardą, iki 1994 m., kai Jeanne Claude retrospektyviai buvo įvardyta daugelio kūrinių bendraautore.

Gediminas Girdvainis

Birželio 2 dieną mirė garsus Lietuvos aktorius Gediminas Girdvainis. Jam buvo 76-eri. Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas režisierius Rimas Tuminas velionį pavadino tikru vaidmenų autoriumi.

„Nepalenkiamas, nepasiduodantis, bet mokantis savarankiškai mąstyti. Kūrėjas iš prigimties, sakyčiau, individualistas“, – LRT.lt teigė R. Tuminas. Pasak jo, G. Girdvainis nuo jaunystės turėjo komiko karūną, pakanka prisiminti Pinčuką iš „Velnio nuotakos“.

„Jau trečias išlipo iš mūsų teatro vežimo. Turiu omenyje spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Išėjo pas Vytautą Grigolį ir Vytautą Šapranauską. Jie ten susitiks ir tęs vaidinimus“, – kalbėjo R. Tuminas.

G. Girdvainio Jogailos vaidmuo LTV seriale „Giminės“ neabejotinai pakėlė šio žanro meninio lygio kartelę.

„Kaip sakydavo vyresnės kartos aktoriai, jis buvo Dievo pabučiuotas į pakaušį“, – sako G. Girdvainio kolegė aktorė Eglė Gabrėnaitė.

Vincentas Gečas

Birželio 17 dieną, eidamas 90-uosius, mirė vienas žymiausių 20 amžiaus antros pusės lietuvių tapytojų Vincentas Gečas.

Pasak dailėtyrininkų, šiuolaikinė lietuvių tapyba būtų sunkiai įsivaizduojama be V. Gečo įtakos. Tapytojas buvo viena svarbiausių asmenybių, savo kūryba ugdžiusių šiandienos dailininkų kartą.

V. Gečo biografija tokia pat prieštaringa, kaip ir sovietinis laikotarpis. Jis rūpinosi, kaip pagerinti dailininkų gyvenimo sąlygas: įkūrė Dailės kombinatą, rūpinosi paskyromis dailininkų namams ir studijoms, tačiau kartu pasisakydavo prieš pernelyg didelę kūrybinę laisvę ar su partine linija nederančias naujoves.

Menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės teigimu, „jis turėjo tris talentus: buvo geras pedagogas, geras tapytojas ir geras administratorius“. Anot jos, „meninės kūrybos prasme nėra dviprasmiškumo – tai brandi kūryba, nors kartais socialiai angažuota“.

Ennio Morricone

Romoje mirė vienas geriausiai žinomų ir produktyviausių pasaulio kompozitorių Ennio Morricone. 91-erių E. Morricone mirė ligoninėje, kur buvo gydomas dėl šlaunikaulio lūžio.

E. Morricone sukūrė apie 500 filmų garso takelių, įskaitant Sergio Leone 1966-ųjų vesterną „Geras, blogas ir bjaurus“ ir Quentino Tarantino „Grėsmingasis aštuonetas“, už kurio garso takelį E. Morricone 2016 m. pelnė „Oskarą“.

Osvaldas Daugelis

Būdamas 64 metų, mirė Lietuvos dailės istorikas, muziejininkas, ilgametis Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis.

Pagrindinė O. Daugelio tyrinėjimų sritis buvo 19 ir 20 amžių Lietuvos dailės kolekcijų istorija.

O. Daugelis buvo apdovanotas Norvegijos, Lenkijos, Belgijos, Nyderlandų valstybiniais apdovanojimais. 2015-aisiais jam įteiktas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Dabartinė Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus vadovė D. Kamarauskienė LRT RADIJUI pabrėžė, kad didžiausias O. Daugelio nuopelnas Lietuvai yra tai, kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis tapo žinomas tarptautiniu mastu.

Gražina Balandytė

Po sunkios ligos netekome Gražinos Balandytės. Pamelos vaidmenį spektaklyje „Mūsų brangioji Pamela“ (rež. A. Latėnas) aktorė vadino savo paskutiniu vaidmeniu – jį kūrė po ligos entuziastingai, su meile ir vaidino, negailėdama savęs.

Taip pat skaitykite

„Žinot, reikia labai džiaugtis gyvenimu. Labai daug skausmo, daug netekčių, daug laimės ir saulės, ir tamsos, bet viską reikia priimti, nes tai yra gyvenimas. O labiausiai reikia lenktis iki žemės savo protėviams, savo šviesaus atminimo tėvams, kad aš atsiradau šioje žemėje, kad man įvyko šitas stebuklas ir aš pamačiau saulę, dangų, žolę, žmones. Tai kas gali būti nuostabiau?“ – interviu yra sakiusi puiki, nepakartojama aktorė.

Legendos. Gražina Balandytė: aštuoniolikos priimta į teatrą, legenda tapo dar būdama gyva

„Norėjau eiti į vienintelį teatrą – Kauno dramos teatrą, nes jame dirbo Gražina. Ji man labai imponavo. Užsimezgė didžiulė draugystė“, – pasakojo Nijolė Narmontaitė.

Anot jos, G. Balandytė buvo žmogus vulkanas, optimizmo įsikūnijimas ir didžiausias pavyzdys.

Petras Dimša

Aktoriui buvo 81-eri. Nuo 1971 metų dirbo Lietuvos televizijoje. Aktorius vaidino populiariuose televizijos serialuose, tokiuose kaip „Giminės“, „Dapkai ir Butkai“, išleido keletą poezijos knygų. P. Dimša išleido ne vieną poezijos knygą.

„Velionis suvaidino labai spalvingą veikėją. Tačiau žmogus buvo jautrus, gilus, draugiškas, puikus kompanionas. Man regis, mes jo gerai nepažinome – sielos skausmo, virpesių. Bet tai atsiskleidė jo eilėraščiuose“, – tvirtina „Giminių“ režisierius Saulius Vosylius.

Iš „Kino pasaulio“ archyvų. Petras Dimša prisimena serialą „Tadas Blinda“

2015-aisiais buvo nuteistas 6 metams kalėti už tai, kad per avariją mirtinai sužalojo dviratininką. Kalėdamas Lukiškėse, P. Dimša buvo subūręs mėgėjišką teatrą – išradingumo ir veiklumo genas nebuvo užgniaužtas net kalėjimo sąlygomis. „Kaliniai net gailėjosi, kad Petras palieka įstaigą“, – sako S. Vosylius. Bausmės terminas buvo sutrumpintas.

LRT.lt primena, kad mirtiną avariją sostinėje 2013 metų spalį sukėlusiam P. Dimšai buvo skirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau Kauno apygardos teismas 2018 m. nusprendė paleisti aktorių į laisvę.

Taip pat skaitykite

Modris Tenisonas

Eidamas 76-uosius, mirė pantomimos meno Lietuvoje pradininkas Modris Tenisonas. Pantomimos teatro įkūrėjui buvo vos 21-eri, kai jo spektakliai surinkdavo pilnas žiūrovų sales. Tapęs nepatogus cenzoriams, M. Tenisonas buvo perkeltas į Kauną – iš pradžių veikė Dramos teatre, vėliau veiklą tęsė Muzikiniame teatre iki 1972-ųjų.

M. Tenisonas režisavo keletą pantomimos ir radijo spektaklių.

M. Tenisonas buvo vienas pirmųjų 1972-aisiais gegužės 14-ąją atskubėjęs gesinti Kauno muzikinio teatro sodelyje užsiliepsnojusio Romo Kalantos. Po Kauno pavasario įvykių valdžia pantomimos trupę iškart uždarė – miesto menininkai kaltinti įkvėpę jaunuolius maištauti. Iš teatro atleisti trys kūrėjai, tarp jų ir M. Tenisonas.

Kūrėjas grįžo į Rygą. Apie M. Tenisoną, jo indėlį į Lietuvos scenos meną yra sukurta dokumentinių filmų, kūrėjas apdovanotas Gedimino ordinu už indėlį į pantomimos meną.

Valentina Lapina-Žebrauskienė

Mirė baleto artistė, pedagogė Valentina Lapina-Žebrauskienė – baleto solisto Česlovo Žebrausko žmona, aktoriaus Andriaus Žebrausko mama.

20 a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais ji šoko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, vėliau dėstė M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje.

A. Žebrausko tėvai susipažino Sverdlovske (Rusija), kai aktoriaus tėvas baleto artistas Česlovas Žebrauskas dirbo tame mieste. Kelios Lietuvos baleto šokėjų kartos velionę prisimins kaip reiklią pedagogę. Baletmeisteris Č. Žebrauskas išėjo 2016-ųjų kovą, būdamas 85 metų.

Citata iš Lidijos Motejūnaitės teksto apie mokinių koncertą: „Malonų įspūdį paliko „Gulbių ežero“ trečiasis veiksmas antroje koncerto dalyje. Čia mokyklos auklėtiniai turėjo progą pademonstruoti savo pasiekimus charakterinio šokio srityje. Tai pedagogų Valentinos Žebrauskienės ir Elegijaus Bukaičio nuopelnas.“

Kęstutis Antanėlis

Eidamas 70-uosius mirė legendinis lietuvių kompozitorius, architektas, dailininkas Kęstutis Antanėlis. Apie kompozitoriaus mirtį pranešė jo artimieji.

K. Antanėlis įkūrė ir vadovavo roko ansambliui, kuriame atliko „The Beatles“ dainas ir savo kūrybą, pirmasis Europoje pastatė Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus Superžvaigždė“. Jis taip pat parašė muziką pirmajai lietuviškai roko operai „Meilė ir mirtis Veronoje“ (pastatyta 1982-aisiais Vilniuje, 1988 metais anglų kalba Madisone, 1996 metais Vilniuje per festivalį LIFE).

Legendos. Kęstutis Antanėlis: muzikos kūryba yra kaip grybavimas ar žvejyba – praleistas laikas negarantuoja sėkmės

Opera „Jėzus Kristus Superžvaigždė“ buvo atlikta 1971 metų gruodžio 25 dieną Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Kad suklaidintų saugumiečius, paskelbė, kad spektaklis prasidės 8 valandą vakaro. Saugumo žmonės pasirodė septintą, manydami užbėgti įvykiui už akių. Tačiau operos kūrėjai vaidinimą pradėjo 6 valandą, prieš tai ištikimiausiems žiūrovams paskleidę žinią apie naują pradžios laiką.

„Žmonės laukdavo prie kasų atsinešę sulankstomąsias loveles, miegodavo, kad ryte nusipirktų bilietus“, – teigia Vidas Petkevičius. Anot Laimio Vilkončiaus, K. Antanėlis, besidarydamas pirmą gitarą, neteko vieno dešinės rankos piršto, bet tai nesutrukdė jam vėliau ne tik kurti, bet ir po mokyklos ir studijų aktyviai koncertuoti su savo grupe sostinės restoranuose.

Taip pat skaitykite

Vaclovas Daunoras

Eidamas 84-uosius, mirė vienas žymiausių visų laikų Lietuvos operos solistų bosas Vaclovas Daunoras. „Buvo sprogdinanti asmenybė“, – LRT RADIJUI sakė muzikologė Jūratė Katinaitė.

Legendos. Vaclovas Daunoras

Jis laikomas vienu labiausiai pasaulyje išgarsėjusių lietuvių dainininkų. „Buvo įstabiausias Lietuvos bosas, unikalaus tembro“, – sakė J. Katinaitė. 2018 m. pasirodė muzikologės Jūratės Katinaitės parengta monografija apie V. Daunorą „Karalių kuria aplinka“. Pristatant šią knygą legendiniam solistui buvo suteiktas LNOBT emerito garbės vardas.

„Karaliui nereikia vaidinti karaliaus. Jam išėjus į sceną, iš aplinkos reakcijos ir elgesio publika turi suprasti, kad įėjo karalius. Karalių kuria aplinka, jam nereikia vaidinti savo didybės“, – teigė pats V. Daunoras.

Neprilygstamas fotomontažų meistras

Spalio 30-ąją po sunkios ligos, kankinusios keliasdešimt metų, išėjo fotomenininkas avangardistas Vitalijus Butyrinas. Jam buvo 73 metai.

„Jis buvo fotografijos fanatikas, garsių fotomontažų autorius. Turėjo didelį tarptautinį pasisekimą – daugiausiai apdovanojimų Lietuvos fotomeno draugijoje“, – teigė bičiulis Antanas Sutkus.

Anot jo, išėjo truputį primirštas. V. Butyrinas turėjo fotoaparatų kolekciją, joje buvo daugiau kaip 360 fotoaparatų.

„Jo nuotraukose daug kosmologijos, kaitos, gyvybės, tai įkūnija moters figūra. Fotografikos, fotomontažo technikoje jis buvo didžiausias meistras“, – pridūrė menotyrininkas Tomas Pabedinskas.

V. Butyrinas surengė 76 autorines parodas Lietuvoje ir kitose šalyse, pelnė daugiau nei 300 įvairių apdovanojimų.

Fotografas taip pat prisidėjo prie Lietuvos fotografijos mokyklos institucinio įtvirtinimo ir jos atstovų kūrybos sklaidos užsienyje, 1973–1980 metais dirbdamas Lietuvos fotomenininkų sąjungoje.