Kultūra

2020.02.05 13:26

Artimieji ir bendražygiai apie Romualdą Lankauską: tai buvo žmogus, kuris niekam nesilankstė

Visi artimieji, bičiuliai ir kolegos akcentuoja pagrindinę antradienį anapilin iškeliavusio Romualdo Lankausko savybę – tvirtą ir kritišką žvilgsnį bei drąsą atvirai ir garsiai reikšti savo nuomonę.

Filologas, menotyros daktaras, profesorius Almantas Samalavičius įsitikinęs, kad R. Lankauskas buvo labai neeilinė asmenybė – nelengvo charakterio, niekam nesilankstantis žmogus: „Per visą gyvenimą susikūrė daug priešų, esu vienas iš nedaugelio, kuris per 25 metus nė sykio su juo nesusipyko.“

Nuo 1989 m. R. Lankauskas rūpinosi lietuviškojo PEN centro Lietuvoje steigimu, buvo pirmasis jo prezidentas. PEN centras Lietuvoje – lietuvių kalba kuriančių prozininkų, poetų, eseistų, dramaturgų, vertėjų, leidėjų, literatūros kritikų ir mokslininkų asociacija. A. Samalavičius, su rašytoju susipažinęs Lietuvai atgavus nepriklausomybę, liudija opozicionuojančią Romualdo laikyseną ir sovietmečiu: „Kad įkurtų tą centrą, jis jau sovietmečiu turėjo slapta burti jo narius. Susitikdavo, pavyzdžiui, pašte, neva siuntų reikalais, ir slapta planuodavo būsimą veiklą.“

Cenzūra velnio kailyje

R. Lankauskas atvirai reiškė nuomonę apie Lietuvos kultūros, politikos aktualijas, inteligentiją ir net savo kolegas. A. Samalavičių su velioniu siejo kolegiškas santykis, Romualdas neretai paskambindavo Almantui, reaguodamas į jo publikacijas žurnale „Kultūros barai“.

Anot pašnekovo, R. Lankauskas yra parašęs gana daug literatūrinių kūrinių, ypač vertinga jo 7–8 dešimtmečių kūryba, tačiau dėl kritiškų pastabų, matyt, niekada nebuvo apdovanotas svarbesnėmis premijomis ar kitaip įvertintas.

„Viename Romualdo apsakyme velnias mėgina sugundyti rašytoją pakeisti knygos pabaigą. Skaitytojai nesunkiai suprato, kad kalbama apie cenzūrą, KGB veiklą“, – komentuoja A. Samalavičius.

Rašytojų namas Antakalnyje

Poetas, literatūros kritikas, redaktorius, vertėjas Algimantas Baltakis taip pat paliudijo, kad ir šiais laikais, ir sovietmečiu Romualdas sunkiai pritapo: „Jis visais laikais buvo opozicionierius.“ A. Baltakis ir R. Lankauskas – vienos kartos autoriai, gyvenę tame pačiame rašytojams skirtame name Antakalnyje.

A. Baltakis Romualdą atsimena kaip savitą, įvairiapusį žmogų. Jo kambarį puošia Romualdo tapytas natiurmortas.

Pasak pašnekovo, Lankauskas gerai mokėjo anglų kalbą, buvo susipažinęs su užsienio literatūra, gal todėl jo rašymo stilius pasižymėjo lakoniškumu, postmodernumu, hemingvėjiška rašymo stilistika. Užimdamas žurnalo „Pergalė“ redaktoriaus pareigas, A. Baltakis šiame leidinyje yra publikavęs kelis R. Lankausko kūrinius.

Uždraustoji abstrakcija

Tapytojas Algimantas Kliauga akcentuoja, kad R. Lankauskas buvo vienas pirmųjų tapytojų, išdrįsusių viešai rodyti abstrakčią tapybą, smerktą ir draustą sovietų valdžios. Modernizmui veržiantis į sovietinės Lietuvos meną, Romualdo abstraktūs kūriniai po kelias dienas kabėję „Vagos“ leidykloje, Rašytojų sąjungoje, kol būdavo nukabinami pasipiktinusios valdžios.

Tapytojui Aloyzui Stasiulevičiui Lietuvos dailininkų sąjungoje įkūrus „Individualistų“ grupę, Romualdas prisijungė prie jos, kartu dalyvavo parodose. R. Lankauskui realizmas nedarė įspūdžio, visą gyvenimą jis pirmenybę teikė abstrakčiajai tapybai.

Anot A. Kliaugos, jis buvo tiesus, teisingas žmogus, bet ir savotiškai delikatus. A. Kliauga neretai sulaukdavo Romualdo skambučių, pokalbiai trukdavę valandų valandas. „Jutau, kad jam trūko artumo“, – prisimena pašnekovas.

Romualdas Lankauskas: tikras menininkas turi būti disidentas ir autsaideris – tai neišvengiama