Šių metų rugsėjį Rygoje mirė Modris Tenisonas (1945–2020) – legendinis latvis, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Tai jis gūdžiu sovietmečiu įkūrė pirmąją profesionalią pantomimos trupę Sovietų Sąjungoje, judesio spektakliais, sukurtais Vilniaus ir Kauno teatruose 1967–1972 metais, išgarsino Lietuvos pantomimą toli už šalies ribų.
Ištraukose iš Liucijos Armonaitės knygos „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“ atsiskleidžia spalvingas M. Tenisono gyvenimas, mažai kam žinoma trupės veiklos pradžia.
Įvykių eiga, apipinta legendomis
1966 m. vasarą Vilniuje pasirodė visų dėmesį patraukiantis dvidešimt vienų metų jaunuolis: tiesi laikysena, itin elegantiška apranga, aristokratiškos manieros. Dar šis ateivis pasižymėjo atvira natūra – jis lengvai mezgė pažintis ir per labai trumpą laiką susidraugavo su skulptoriumi Teodoru Kazimieru Valaičiu, džiazo muzikantais Olegu Molokojedovu, Vladimiru Tarasovu, Viačeslavu Ganelinu ir kitais bendrauti linkusiais sostinės menininkais. Tai buvo latvis Modris Tenisonas! Dailininkas! Mimas iš Rygos!
M. Tenisonas ne kartą spaudoje teigė, kad į Vilnių jį atviliojo meilė lietuvaitei.
M. Tenisonas ne kartą spaudoje teigė, kad į Vilnių jį atviliojo meilė lietuvaitei. Paprašius patikslinti, pasakoja, kad 1962 m. Maskvoje, per sąjunginę atranką į Pasaulio jaunimo ir studentų festivalio Helsinkyje „Gyvąjį žiedą“, susitiko su labai gražia „Lietuvos“ ansamblio šokėja. Susidraugavo.
Tačiau Modriui teko eiti tarnauti į sovietų armiją. O kai jis, atlikęs prievolę, atvažiavo į Vilnių, sužinojo, kad jo draugę myli dar vienas menininkas. Tolesnė įvykių eiga apipinta legendomis. Viena jų pasakoja, kaip Modris lipo pas mylimąją pro... ketvirto aukšto langą.
„Tikrai! Modris įlipo! – prisimena dailininkė Marija Jukniūtė. – Jis kabarojosi senais lietvamzdžiais, aptrupėjusiais karnizais... Tai buvo labai pavojinga... O jo mylimoji vis tiek pasirinko rašytoją...“
Paklausus, ar tikrai taip buvo, Modris kiek pagalvojęs sako: „Taip galėjau pasielgti... Kas nerizikuoja, tas negeria šampano!“
Toliau pasakojama, kad sielvarto apimtas Modris visų pažįstamų klausė, ką gi jam daryti? Žurnalistas Ferdinandas Kauzonas atsimena tas skausmingas latviui dienas ir tai, kad vienas draugų patarė Modriui padaryti ką nors ypatingo, neįmanomo, kad toji mergina suprastų, ko neteko...
„Ne, ne, ne! – ryžtingai prieštarauja Tenisonas. – Aš jau buvau susitaręs su Aurelija Ragauskaite, kad ateisiu dirbti į Jaunimo teatrą. 1966-ųjų vasarą Kūrybinio jaunimo stovykloje, regis, Birštone, ji matė kelis mano etiudus, atliekamus prie laužo. Pantomima jai paliko įspūdį, todėl pakvietė mane į teatrą vesti aktoriams judesio trenažą. Aš sutikau dirbti Jaunimo teatre, – privalėjau laikytis duoto žodžio.“
Tas Modris!..
„Pirmą kartą Modrį Tenisoną pamačiau „Neringos“ kavinėje, kur pietavom su drauge, Jaunimo teatro scenografe Sofija Kanaverskyte, – apie pažintį su M. Tenisonu kalba M. Jukniūtė. – Prie mūsų staliuko prisėdo Sofijos pažįstamas jaunuolis. Tai buvo Modris. Draugė mus supažindino, pasakė, kad esu Dailės instituto studentė. Vaikinas susidomėjo ir neilgai trukus paklausė: „Ką jūs galvojate apie pantomimą?“ Atsakiau, kad man, grafikei, lengviau nupiešti, ką galvoju, nei kalbėti. Paėmiau servetėlę ir nupiešiau...“
Po kurio laiko Modris pasibeldė į S. Kanaverskytės nuomojamo kambariuko duris. Labai apsidžiaugė, kai kambaryje pamatė ir Mariją. Tuoj pat pranešė: „Man reikia jūsų pagalbos!“ Visą dieną ir dar pusę nakties merginos su Modriu kūrė plakatus, kviečiančius dalyvauti atrankoje į Jaunimo teatre buriamą pantomimos trupę.
„Tie plakatai buvo labai perfekcionistiniai – Modrio stiliaus: su iškirptais langiukais, priklijuotais skudurėliais... – pasakoja grafikė. – Gerokai po vidurnakčio baigėme kurti plakatus ir tik tada prisiminėme, kad tądien nieko burnoj neturėjom. Sofija galėjo pasiūlyti tik... senos sudžiūvusios duonos. Griaužėme tuos džiūvėsius, o Modris vis gyrė, kad labai skanu. Tas Modris! Jis visada pastebi ir moka džiaugtis net mažais, nereikšmingais dalykais!“
Performansų netrūko ir kasdienybėje
Kitą dieną, pučiant stipriam vėjui, Marija ir Modris nešė plakatus į Dailės institutą, Universitetą, Konservatoriją, Pedagoginį institutą. O kai įvyko atranka ir prasidėjo pantomimos trupės repeticijos, jas galėjo žiūrėti ir artimiausi M. Tenisono draugai.
Pasak Marijos, stebėti repeticijas būdavo labai įdomu, nes jos iškart, nuo pirmos dienos, tapdavo nedideliais performansais, metaforinių formų pasakojimais. Tuo metu tai buvo nauja, modernu.
Performansų netrūko ir kasdieniame Modrio gyvenime. Štai pamatė kavinėje merginą skaisčiai mėlynomis akimis ir iškart prisėdo šalia, pažėrė komplimentą: „Jūsų akys tokios įspūdingos, kad man kyla noras įmesti jas į šampano taurę ir tą šampaną išgerti...“ Ar įmanoma pamiršti tokį siurrealistinį komplimentą?!
O tie unikalūs Modrio apdarai? Ilgas, juodas, angliško kirpimo kiek įliemenuotas paltas ir... pribloškiamai originalūs batai. Prieš patekdamas į Modrio rankas tai buvo įprastas kareiviškas apavas, bet režisierius atvertė aulus, apipaišė spalvotais ornamentais ir batai sužavėdavo visus, kas tik juos pamatydavo.
Beje, tie tvirti kareiviški batai padėjo Modriui laimėti lažybas. Jais avėdamas pareiškė, kad gali stačiomis nučiuožti ledu nuo Tauro kalno viršaus iki pat apačios.
Jis laimėjo lažybas! O visi kiti ginče dalyvavę mimai labai greitai išvirto, – pakalnę pasiekė sėdomis, o kai kas ir ant nugaros...
Modrio paklotais bėgiais
Marija ir Modris buvo geri bičiuliai. Ilgai neturėjusiam savo kampo, naktimis pas pažįstamus ant grindų besiglaudžiančiam Modriui mergina padėjo išsinuomoti kambariuką Žvėryne, S. Moniuškos gatvėje. Su atskiru įėjimu!
Gretai tas kambariukas, nuomojamas pas kompozitorių Joną Navakauską, tapo tikru kultūros centru, kuriame burdavosi mimai ir jų draugai aktoriai, dailininkai, poetai. Čia jie dalijosi meno idėjomis, iki išnaktų diskutavo, skaitė tuo metu draustą literatūrą. Rinkosi labai gražūs, šviesūs jauni žmonės.
Modris visus kviesdavo ir į Lietuvos konservatoriją, kur tuo metu paskutiniame kurse studijavo Giedrius Kuprevičius.
„Mudu su Giedriumi labai gerai sutarėme, – pasakoja M. Tenisonas. – Ėmėme rengti improvizacinius muzikos ir judesio vakarus, kuriuose dalyvaudavo mimai. Tai buvo mūsų bendri kūrybiniai ieškojimai, mūsų „augimo“ pradžia.“
Dažnai trupė lankydavosi ir Konservatorijos fonotekoje, kur Modris, suradęs Arnoldo Schoenbergo dodekafoninės muzikos, kompozitorių impresionistų kūrinių ar Krzysztofo Pendereckio įrašų, siūlydavo mimams paklausyti. Ypač mėgo K. Pendereckio „Raudą Hirošimos aukoms“, kuri, dailininkės manymu, padarė įtaką tokiems pat ekspresyviems, kaip kompozitoriaus kūriniai, Modrio spektakliams.
Dailininkė sako, kad jau tada tų jaunų mimų, Modrio auklėtinių, galvose formavosi visai kitoks, nei buvo įprasta, mąstymas, pasišventimas menui. Jie greitai išsiskyrė kaip intelektualai, savarankiškai kuriančios asmenybės. Jų traukiniai nuvažiavo Modrio paklotais bėgiais...
Visuotinis pripažinimas
Taigi, 1966-ųjų Vilnius. Ankstyvas ruduo. Aktorė Regina Kazlauskaitė, Jaunimo teatre dirbusi nuo pirmųjų teatro veiklos dienų, prisimena apgriuvusį Mažųjų Radvilų rūmų pastatą L. Giros g. 41 (dabar Vilniaus g. 41), skirtą 1965 metais įkurtam naujajam teatrui.
Aktoriai į pastatą atėjo kartu su statybininkais, o kad darbai vyktų greičiau, ir jie, ir administracijos darbuotojai, ir teatro vyriausioji režisierė Aurelija Ragauskaitė dažnai talkindavo darbininkams. Visi labai norėjo kuo greičiau įsikurti šiame nors ir nedideliame, ir teatro reikmėms sunkiai pritaikomame pastate.
1966-aisiais čia jau dirbo teatro administracija, buvo nedidelė repeticijų erdvė, dekoracijų sandėliai. Po kurio laiko įrengta ir salė kameriniams spektakliams, tačiau pagrindinė scena buvo Profsąjungų kultūros rūmuose ant Tauro kalno. Spektakliai būdavo rodomi tik savaitgaliais, už durų, fojė, griaudžiant šokių muzikai...
„Vieną 1966-ųjų rudens dieną teatro skelbimų lentoje pasirodė skelbimas, kviečiantis aktorius užsirašyti į judesio, muzikavimo užsiėmimus, – pasakoja R. Kazlauskaitė. – Mūsų vyriausiosios režisierės A. Ragauskaitės įsitikinimu, dramos teatro aktoriai privalėjo būti universalūs: valdyti savo kūną ir balsą, dainuoti ir groti.
Į judesio pamokas atėjo aktoriai Apolonija Matkevičiūtė, Saulius Sipaitis, Elena Šimonytė, aš, Konservatorijos IV kurso būsima aktorė Elena Savukynaitė, moksleivis Eduardas Saulius Pauliukonis, dar keli kolegos. Pamokoms vadovavo jaunas ir žavus Modris Tenisonas, jau spėjęs tapti Vilniaus įžymybe.“
Tačiau vien tik kūno mankštos Modriui buvo maža. Jis jau matė savojo teatro viziją. Pasidalijo idėjomis su vyriausiąja režisiere, gavo pritarimą ir – ėmė veikti. M. Tenisonas surengė atranką; iš daugybės atėjusiųjų išsirinko tinkamiausius žmones, Jaunimo teatre subūrė pirmąją Lietuvoje pantomimos trupę.
„Modris, jau laisvai kalbėdamas lietuviškai, vieną sausio dieną pakvietė mus į pirmojo spektaklio „Ecce Homo“ peržiūrą, – prisiminė ir A. Ragauskaitė knygoje „Režisierės užrašai“. – Neįtikėtina. Spektaklio temos – žmogaus gyvenimo kelias, triumfas ir pralaimėjimas, žūtis ir pergalė, dvikova su priešiškomis jėgomis, mirtis ir gyvenimas – visa tai įtikinama, profesionalu, sudėtinga, apgaubta labai skoninga klasikinio stiliaus muzika – jie laimėjo.
Tačiau Modri, dėl Dievo, kad tokį sudėtingą, neįprastą Lietuvoje kūrinį priimtų publika, padaryk pirmą dalį iš paprastų, žiūrovui suprantamų žanrinių etiudų...
Modris keikdamasis, dantis sukandęs, beveik per prievartą sudursto pirmąją spektaklio dalį: pantomimos pamoka, kai kurios Marcelio Marceau repertuaro scenelės (narvas, senėjimas, peteliškės ir kt.).
1967 metų pavasarį premjera parodoma kaip Jaunimo teatro planinis spektaklis. Pripažinimas visuotinis. Labai ryškiai išsiskyrę pagrindiniai grupės lyderiai Giedrius Mackevičius, Eduardas Saulius Pauliukonis, Zigmas Banevičius, pora merginų ir kiti jaunuoliai gražiai susiliejo į vientisą ansamblį.“
„Ecce Homo“
Dailininkė Marija Jukniūtė prisimena „Ecce Homo“ premjerą 1967 m. balandžio 9 d. Profsąjungų kultūros rūmų salė buvo pilnut pilnutėlė. Susižavėję žiūrovai po spektaklio mėtė į sceną žibutes. Visa scena mėlynavo nuo ankstyvųjų pavasario gėlių...
Apie spektaklį ir jį sukūrusį naująjį kolektyvą ėmė rašyti spauda.
„Mūsų trupė – nedidelė, – pasakė M. Tenisonas. – Ją sudaro vos devyni jauni šio žanro entuziastai. Savo pirmąjį spektaklį, pavadintą „Ecce Homo“ („Štai žmogus“), ruošėme kelis mėnesius. Pirmoji jo dalis yra tarsi įvadas į pantomimos meną, ji supažindins žiūrovus su klasikiniais pantomimos elementais. Antra spektaklio dalis – mūsų originalios kūrybos vaisius, kuris tam tikra prasme atskleis trupės ieškojimų kryptį. Mūsų tikslas – kurti ne solinį, o kolektyvo atliekamą pantomimos meną. Buitinė pantomima mums yra tarsi laiptelis ieškant naujų išraiškos formų ir galimybių. Pagrindinė spektaklio mintis – žmogus ir jo pasaulis, jo išgyvenimai ir mintys. Apie tai turbūt kai ką pasako ir pavienių spektaklio epizodų pavadinimai: „Aklieji“, „Gėlė“, „Kaukės“, „Moteris“, „Šnabždesys“, „Kryžkelės“ ir „Tikėjimas“.“ Kviečia pantomima. Literatūra ir menas, 1967-04-15.
„Pirmoje spektaklio dalyje mus supažindino su savo studijiniu darbu. Šioje dalyje ypač išsiskyrė scena „Traukinyje“, kurioje grupės vadovas ir režisierius Modris Tenisonas pasirodė kaip įdomus pantomimos aktorius.
Pirmoji dalis buvo kiek margoka (matyti M. Marso ir H. Tomaševskio spektakliuose motyvai), o štai antrojoje išryškėjo trupės ieškojimai. „Štai žmogus“ – jau vientisas pantomimos spektaklis, kurio kiekviena scena – išbaigta miniatiūra. M. Tenisonas – režisierius, sugebąs lakoniškomis priemonėms atskleisti mintį, pažadinti žiūrovo fantaziją.“ A. Ruzgaitė. Pantomimos debiutas. Literatūra ir menas, 1967-04-29.
„Išbaigtos, stilistiniu požiūriu vienalytiškesnės, mano supratimu, tokios pirmos dalies scenos, kaip „Kova tamsoje“ ir „Traukinyje“. Pirmoje scenoje užimti aktoriai G. Mackevičius (Samurajus), E. S. Pauliukonis (Tarnas) gerai įvaldė plastinę formą, jautrūs epizodo stilistikai, ritmingi ir tikslūs. „Traukinyje“ pasirodo grupės meninis vadovas ir režisierius, buvęs Rygos pantomimos narys M. Tenisonas. Tai įdomus mimas profesionalas, turintis savą ryškią individualybę. Šiame mažame epizode M. Tenisonas pademonstravo savo, kaip mimo komiko, galimybes. Minėtą scenelę M. Tenisonas vaidina skoningai, su švelniu humoro jausmu.
Aišku viena: gimė jaunas pajėgus kolektyvas, kuris turi kūrybines teises tolimesniam savo gyvenimui.“
Irena Aleksaitė. Pantomimos gimimas. Tiesa, 1967-06-04.
„Tam pirmajam pantomimos spektakliui nors ir skurdžias lėšas bei savo vardą Jaunimo teatras pajėgė duoti, bet ką daryti toliau, kai paaiškėjo, kad šito Jaunimo teatro spektaklio dalyviai ir pats spektaklis faktiškai yra naujas meninis kolektyvas, visiškas dramos trupės svetimkūnis, – prisiminė A. Ragauskaitė knygoje „Režisierės užrašai“. – Spaudžiama visuomenės opinijos, Kultūros ministerija ir Ministrų taryba sutinka skirti specialių lėšų pantomimos trupei, tačiau tik kaip Jaunimo teatro trupės daliai.
Teatro direkcija ir administracija kategoriškai atsisako šito papildomo darbo krūvio, aktorių trupė, pasklidus gandams, jog, nepaisant atskiros finansinės struktūros, šitokios grupės prijungimas neišvengiamai paveiks jų buitį (butų gavimas, algos ir kita), maištingai sukyla prieš jaunuolių įsiliejimą į teatro struktūrą.
Teatre užverda aistros, išsikristalizuoja kovojančios jėgos: prieš – beveik visas aktorių kolektyvas su administracija, už – mūsų tik pora žmonių ir nedidelis sluoksnis tų, kuriems vis tiek. Padėtis tikrai kritiška: vienoje svarstyklių lėkštėje dramos kolektyvas be stacionarių patalpų, išblaškyti po visą miestą dekoracijų sandėliai, tik savaitgaliais galintis Profsąjungų rūmų salę gauti saviems spektakliams teatras, ir visu tuo dalytis su antra trupe – nesąmonė; tačiau antroje svarstyklių lėkštėje – meninis kolektyvas, kuris turi vos gimęs žūti. Pantomimos šalininkams kaip romėnų arenoje tenka nuleisti nykštį žemyn – dramos trupė svarbiau, pantomima tegul žūva“.
Kauno periodas trumpai
1967 m. vasarą M. Tenisonas su savo pantomimos trupe išvažiavo į Kauną, tapo Kauno dramos teatro aktoriais. Itin prasmingas ir įsimintinas mimų dalyvavimas Jono Jurašo režisuotame spektaklyje pagal Kazio Sajos pjesę „Mamutų medžioklė“ (1968). Dramos teatre M. Tenisonas sukūrė pantomimos spektaklius: „Sapnų sapnai“ (1968), „Saugokit peteliškę!“ (1969), „XX amžiaus capriccio“ (1970).
1970-ųjų rugpjūtį pantomimos trupė su visais savo spektakliais buvo perkelta į Kauno muzikinį teatrą. Šiame teatre buvo sukurtas pantomimos spektaklis „Koliažas“ (1971). O 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje protestuodamas prieš sovietinį režimą apsipylė benzinu ir susidegino Romas Kalanta.
Po šio įvykio suaktyvėjo respublikos saugumas, partinė nomenklatūra. Juolab, remiantis Alvydo Dargio paviešintais dokumentais (Nemunas, 1990, Nr.5), LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus siaurame savo patikėtinių rate kalbėjo: „Kada jūs pagaliau apšvarinsite Kauną nuo tų ilgaplaukių išsigimėlių? Veikite aktyviai ir sutelktai! Kaip medžioklėje! Bach! Bach! Bach!“
Kultūros funkcionierius siutino iš Vakarų atplūstantys jaunimo muzikos, mados, punk kultūros vėjai. Nervino ir pantomimos trupė, nors garsi Lietuvoje, net visoje SSRS, nors iš gastrolių atveždavo daug pinigų Kauno muzikiniam.
Pantomimos trupei pakenkė ir jų laiškas kultūros ministrui Lionginui Šepečiui. Laiške mimai išsakė savo aktyvią poziciją „keliant kultūros lygį“, prašė pagerinti darbo sąlygas. Tačiau jie ir jų laiškas, išsiųstas praėjus savaitei po R. Kalantos susideginimo, buvo susieti su antisovietine veikla.
„Buvome jauni, užsidegę savo darbu, laisvi ir gražūs žmonės. Man ir visai trupei pavydėjo, – prisiminė M. Teisonas. – Per kelis mėnesius iš teatro atleido mus visus...“
Publikuojamos ištraukos iš knygos „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“ (sud. Liucija Armonaitė, Vilnius, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, 2018)
