Kultūra

2020.06.04 21:42

Režisierius Tuminas atviras – kai kurie spektakliai be Gedimino Girdvainio neįsivaizduojami: galvosime, kaip toliau gyventi be mūsų meistro

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“2020.06.04 21:42

Netekome aktoriaus Gedimino Girdvainio. Skaudi žinia atėjo vakar vakare – sustojo širdis. Viena akimirka – ir tik atsiminimuose liks jo Avneris Rozentalis iš „Nusišypsok mums, Viešpatie“, Šprichas iš „Maskarado“, Firsas iš „Vyšnių sodo“, senis Vingis iš „Marčios“, Jogaila iš „Giminių“ ir nepakartojamas Pinčiukas iš „Velnio nuotakos“. Visus jo vaidmenis išvardyti būtų sunku.

Šiandien daugybė žmonių – jo bendražygių, aktorių, kitų scenos ir teatro žmonių arba tiesiog jo žiūrovai – dalijasi prisiminimais ir kalba pačius gražiausius žodžius apie aktorių iš didžiosios raidės.

„Dienos temoje“ taip pat G. Girdvainio kolegos, ne vienus metus kartu su juo praleidę scenoje – Arvydas Dapšys čia, studijoje, nuotoliniu būdu – Andrius Žebrauskas bei šiuo metu taip pat sveikatos problemų turintis, Vokietijos ligoninėje esantis režisierius Rimas Tuminas.

Dienos tema. Rimas Tuminas prisiminė Gediminą Girdvainį: labai intelektualus, paslaptingas, mįslingas žmogus

- G. Girdvainis vaidino ne viename jūsų spektaklyje, jis buvo vienas iš tų, su kuriais kūrėte Vilniaus mažąjį teatrą. Kiek jums buvo pačiam netikėta ir skaudi žinia, kad jo jau nebėra?

R. Tuminas: Jis neturėjo mirti. Nepanašus į žmogų, kuris galėjo mirti. Jis buvo stiprus, galingas, kresnas, užsispyręs. Žemaitis. Nekalbus. Bet jį visą laiką lydėjo nerimas – tas jo gyvenimo išgyventas, nuoskaudos. Tai jį vedė į sceną, į kūrybą. Jam skaudėjo, jis dalijosi tuo. Labai intelektualus, paslaptingas, mįslingas žmogus. Talentingas, be abejo.

- Koronavirusas sustabdė jūsų darbą atkuriant legendinį Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Čia nebus mirties“, skirtą teatro trisdešimtmečiui. Ten buvo ir G. Girdvainio vaidmuo. Ką jūs dabar ketinate daryti? Ar keisite jį, kuo keisite?

R. Tuminas: Buvo paskelbtas sezonas ir jubiliejus „Čia nebus mirties“, bet, matote, ji yra. Ji kartais pasirodo. Išneša, pavagia, pagrobia pačius brangiausius, artimiausius žmones. Nuoširdžiai giliausia užuojauta jo žmonai, šeimai, anūkams, kuriuos jis be galo mylėjo. Tad šis sezonas ir liks pavadinimu „Čia nebus mirties“, kad daugiau nebūtų. Tegul būna sveiki visi, gyvi, laimingi. Mes, man atrodo, pristabdysime šio spektaklio gimimą, naują gimimą, atgimimą, galvosime, kaip toliau gyventi be mūsų meistro G. Girdvainio. Tai trumpos ateities planai.

- Paskutinis jo vaidmuo buvo Kirilo Glušajevo režisuotame spektaklyje „Aš nieko neatsimenu“, o tas priešpaskutinis – jūsų dukros režisuotoje „Marčioje“. Be G. Girdvainio šitie spektakliai sunkiai įsivaizduojami. Ar gali taip būti, kad tų spektaklių tiesiog neliks? Kaip jūs elgtumėtės tokiu atveju?

R. Tuminas: „Nusišypsok, Viešpatie“, mirus Vytautui Grigoliui, mes ne kartą rinkomės. Visi norėjome tęsti spektaklio rodymą, jo gyvenimą. Bet du kartus mes susirinkome, patylėjome, pasėdėjome ir niekaip negalėjom surasti, net neįsivaizdavome, kas galėtų vietoj V. Grigolio. Taip ir išsiskyrėme. Ir dabar jis, tas trečias keleivis vežime, kuriame važiavo į Vilnių, į sostinę, į Jeruzalę, į šventąją žemę. Išlipo ir trečiasis pakeleivingas žmogus G. Girdvainis. Tad liks visa tai tik prisiminimuose.

- Pone Dapšy, aš pamenu jus „Maskarade“ kartu su G. Girdvainiu, bet tai turbūt ne vienintelis spektaklis, kurį jūs kartu vaidinote? Kiek metų jūs pažinojote G. Girdvainį?

A. Dapšys: Dabar tiksliai neprisiminsiu...

- Nes labai ilgai?

A. Dapšys: Nesu labai geras skaičių mėgėjas. Užtruko šiek tiek, mes jau esam pažįstami, dirbome įvairiuose darbuose, tiek televizijoje, tiek teatre. Jis vaidino viename mano statomame spektaklyje. Nežinau, aš tiesiog pergalvojau šiandien, bandžiau prisiminti įvairius epizodus ir kažkodėl man pasirodė charakteringiausias jo bruožas, matyt... Viena kelionė. Ilga kelionė autobusu, varginanti kelionė. Naktis, miegame. Aš kelionėse beveik nemiegu, jis taip irgi sunkiai vargo, vargo. Ir staiga jis pradėjo kažką kalbėti. Staiga aš išgirdau tokį šūkį jo: „Kristina, mūsų meilė aukštai!“ Tai dabar, manau, jei jis jau dabar pakilo su savo meile, į visus mus žiūri iš aukštai.

- Jūs pats ką tik pasakėte, daug metų pažinojote G. Girdvainį. Ar metams bėgant jame išliko tas noras vaidinti? Nes, sako, su amžiumi žmogus darosi vis atsainesnis. Kaip G. Girdvainis žiūrėjo į savo darbą ir savo vaidmenis?

A. Dapšys: Jis labai atsakingai žiūrėjo. Jis labai profesionalus aktorius, labai kruopštus, gilus ir labai sąžiningas. Kartais tas sąžiningumas kai kam trukdydavo. Kai kuriems kolegoms. Žmogus, siekiantis iki pat galo savo tikslo. Sąžiningai siekiantis ir nepasiduodantis, neišduodantis savo tikslo dėl kažkokių kompromisų. Tai kartais kitus gali ir išvarginti. Bet tai žavingas bruožas. Nes tai buvo profesionalo bruožas.

- Mes kalbame apie jo sustojusią širdį. Ar jums kada nors teko girdėti, ar jis skundėsi širdies skausmais? Nes aktoriaus darbas, aš įsivaizduoju, vis tiek turi gana streso: ir tas įsijautimas, ir įsigyvenimas į vaidmenį... Jūs girdėjote skundų?

A. Dapšys: Tokių tiesioginių ir labai gilių atsidūsėjimų nebuvo, bet kartais nusprūsdavo. Žinoma, kad turėjo aukštesnį kraujospūdį, kad jis turėjo prisižiūrėti, vartoti vaistus visą laiką.

- Bet vis tiek buvo netikėta tai, ką jūs išgirdote?

A. Dapšys: Tai buvo netikėta, tikrai buvo netikėta. Jis iki pat galo, man atrodo, buvo gana tvirtas.

- Pone Žebrauskai, kokia buvo pirma mintis, kai jau sužinojote, kad nebėra G. Girdvainio?

A. Žebrauskas: Minties pirmos gal neatsimenu, bet tikrai pajutau, kaip emociškai suspaudė krūtinėj. Man tai buvo ypač netikėta, nes aš jau senokai jo nemačiau, teatre dabar mažiau būnu. Man jis tikrai visada atrodė labai tvirtas. Visą laiką galvodavau: jis už mane vyresnis 15 metų, bet kaip gerai atrodo, tai man dar kiek... Labai buvo netikėta.

- Jūs kartu vaidindavote, repetavote, vykdavote į gastroles. Koks tai buvo kolega ir partneris jums?

A. Žebrauskas: Geras buvo partneris, atrodė, kad bendraamžis. Tikrai buvo jaunatviškas. Su daug kuo sutinku – su kolegomis, kad buvo labai profesionalus, labai sąžiningas ir punktualus, niekada nebūdavo su juo jokių problemų. Gal šiek tiek aš kitaip jį pažinojau, nes man jis neatrodė nekalbus. Mes su juo mėgdavome pasišnekėti apie gamtą, apie sodybą. Kai susėsdavome pakalbėti, tai kalbėdavome labai daug apie tai, nes tai kažkaip mus vienijo, tikrai daug kalbėdavome.

- Paskutines dienas jis praleido ir toje sodyboje, kuri jam rūpėjo. G. Girdvainį pažinojo daugybė žmonių. Kaip jis pats reagavo į savo žinomumą, pripažinimą, šlovę? Kiek jam tai reiškė? Ar jis buvo labiau uždaresnis žmogus ir to viešumo nelabai mėgo afišuoti?

A. Žebrauskas: Nežinau, man toks įspūdis susidarė, kad jis tikrai nesureikšmindavo to. Ir teatras jam buvo labai svarbus dalykas. Labai svarbu buvo žiūrovai, tas kontaktas su žiūrovais ir tas jiems gyvenimas. Bet kad jis nors kiek kam nors būtų pasikėlęs šiek tiek, kad jaustųsi kažkoks tas šlovės atspalvis... Šito nepastebėjau niekada.

- Aš suprantu, kad jums visiems šiandien tokia labai nelinksma proga tenka kalbėti. Bet nekalbėti mes irgi turbūt negalėtume, tai būtų tiesiog nedovanotina, nes G. Girdvainis daugeliui buvo tegul asmeniškai nepažįstamas, bet surasti jo nežinojusį tikrai yra sunku. Tai paskutinis mano klausimas būtų jums visiems: ką pasakytumėte jam atsisveikindami? Kaip skambėtų jūsų „sudie, Gediminai Girdvaini“?

R. Tuminas: Prašyčiau, kad nusišypsotų jam Viešpats.

A. Žebrauskas: „Nusišypsok, Viešpatie“ jo personažas Avneris – jis nesiilsėjo. Kaip ir Gediminas, manau, kad nedaug ilsėdavosi. Sodyboje jo pagrindinis žodis irgi buvo „darbuojuosi“, „sodyboje aš darbuojuosi“. Kai kas sakydavo „pailsėsim, kai numirsim“. Tai, Gediminai, dabar pailsėk.

A. Dapšys: Mano tame prisiminime Kristinos vardas buvo paminėtas, tai nenoriu, kad kas nors suprastų neteisingai. Kristina yra jo žmona. Tai ta meilė, kurią jis taip aukštai pakėlė tada, lai jis ją skleidžia iš ten visiems. Visiems mums.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt