Pirmadienio naktį mirė tapytojas Jonas Jurcikas. Tai LRT.lt patvirtino menotyrininkė Raminta Jurėnaitė.
„Šiąnakt tai įvyko. Vienas pačių talentingiausių menininkų, pastaruoju metu baigusių Vilniaus dailės akademiją. Nepaprastai didelis praradimas visiems. Negaliu dabar komentuoti, esu skausme“, – sakė R. Jurėnaitė.
MO muziejaus steigėjas Viktoras Butkus tapytoją J. Jurciką prisimins kaip labai talentingą menininką. „Jis buvo gana uždaras, mažakalbis, tačiau kūryboje negalėjo išsitekti mažose formose. Talentą išreiškė didelėmis drobėmis. Labai gaila, kad daugiau nebeišvysime jo kūrybos tęsinio“, – LRT.lt pasakojo V. Butkus.
„JCDecaux Lietuva“ vadovė, meno mecenatė Žaneta Fomova, prisimindama J. Jurciką sakė, kad likti abejingam jo kūriniams būtų sunku – tai vienas talentingiausių jaunosios kartos tapytojų.
„Labai liūdna ir netikėta žinia. Netekome puikaus žmogaus, kolegos ir kūrėjo. Tai buvo vienas talentingiausių jaunosios kartos tapytojų. Joną pamenu kaip gana santūrų žmogų, tačiau jo įspūdingo dydžio drobės būdavo visada iškalbingos ir efektingos, nepalikdavo abejingų.
Pažinojau Joną nuo pat jo karjeros pradžios, sekiau menininko kūrybinę veiklą ir pati esu įsigijusį jo kūrinių. Domiuosi menu ir kai tik galiu, stengiuosi padėti jauniems kūrėjams. Prieš dvejus metus Jonas ieškojo papildomo darbo. Tada pakviečiau jį prisijungti prie mūsų komandos, Jonas buvo tapęs neatsiejama jos dalimi“, – prisiminimais dalijosi Ž. Fomova.
Tapytojas, „Jaunojo tapytojo prizo“ vienas organizatorių Vilmantas Marcinkevičius pasakojo: „Išvydau J. Jurciko kūrybą per Jaunojo tapytojo prizą 2011 metais. Jo kūrinys iškart pasirodė unikalus jaunųjų Lietuvos tapytojų kontekste. Pusiau politizuota siurrealistinė tapyba. Netipiška Lietuvai – plakatiška, patosiška, su techno muzikos traktuote.“
„Jis buvo vienintelis ir iki šiol išlieka vienintelis autorius, pelnęs ir žiuri, ir publikos prizą. Prieš konkursą jau buvo pasiryžęs tapybą mesti, nes ateities joje nematė. Tačiau gavęs tuos du prizus sakė, kad jaučia atsakomybę prieš meno bendruomenę kurti, nes juo pasitikima“, – LRT.lt teigė V. Marcinkevičius.
Menotyrininkė Julija Dailidėnaitė-Palmeirao pasakojo: „Man be galo sunku komentuoti būtuoju laiku. Jaučiuosi netekusi brangaus mūsų didelės meno šeimos nario. Jonas buvo jautrios sielos, ramus, geranoriškas ir atsakingas žmogus bei išskirtinio talento menininkas. Kiekvienas apsilankymas jo studijoje palikdavo neišdildomą prisiminimą.“
Anot menotyrininkės, „didelio gabarito drobės, tolygus „plakatinis“ dažo sluoksnis, intensyvios spalvos, ryškūs kontrastai, daugialypės figūros ir daugiaprasmiai siužetai – tai yra tai, kuo Jonas taip išsiskyrė iš šiandieninių lietuvių tapytojų, ir kuo visus taip traukė. Man labai skaudu, kad Jono nebėra.“
Tapytojas ir menotyrininkas Darius Jaruševičius pasakojo, kad J. Jurcikas buvo jo studijos kaimynas, bet jau porą metų Jonas savo studijoje nesilankęs ir netapęs. „Jį pažinojau fragmentiškai, buvo atsakingas, pareigingas žmogus. Turėjo lūkestį susitvarkyti finansinius reikalus ir grįžti į tapybą. Buvo drąsus tapytojas, įvaldęs formatą, ironišką žvilgsnį į sovietmetį ir naudojo Vakarų popmeno estetiką“, – LRT.lt pasakojo kolega.
Tapytojas, VDA dėstytojas Arvydas Šaltenis J. Jurčikui antrame kurse dėstė tapybą. „Puikiai jį atsimenu, paskui bendravome ir po studijų: ramus, tvirtas, užsispyręs žmogus, labai gabus, susikaupęs, valingas. Jis turėjo autoironijos ir ironijos, sarkazmo, nukreipto ir šiuos laikus, ir į istoriją. Tarsi pataikaudamas masiniam skoniui, kalbėjo apie svarbius visuomenei dalykus. Įspūdingi paveikslai – gražūs, bet skaudaus turinio“, – LRT.lt kalbėjo A. Šaltenis.
J. Jurcikas yra sukūręs grupės „Happyendless“ viršelį 2018-aisiais išleistam albumui „Kinetika“. Grupės narys Marius Narbutis tuomet mic.lt kalbėjo: „Dirbant su šiuo albumu, labai pasisekė su žmonėmis. Vienas geriausių Lietuvos dailininkų J. Jurcikas nuolat sėdėdavo studijoje ir vienas jo paveikslų tapo albumo viršeliu. Originalas yra berods 3X2 metrų formato, jį savo kolekcijai įsigijo MO muziejus. Sėdėdavom, kalbėdavom – taip gimė šis paveikslas. Didžiuojuosi tuo, kad albumo viršelis yra „rankų darbas“.
Tapytojas Vytautas Tomaševičius prisimena, esą J. Jurcikas norėjo mesti tapybą ir dirbti statybose. „O jo darbai buvo išskirtiniai. Grynos spalvos – labai paveiku. Ir siužetai labai šiuolaikiški. Paveikslais su dalgiais man kaip šiuolaikiškai perkurta „Eglė žalčių karalienė“. Jis turėjo dirbtuves šalia manųjų. Buvo tylus vaikinas, bet visada pasisveikindavome, „persimesdavome“ keliais žodžiais“, – LRT.lt teigė V. Tomaševičius.
J. Jurcikas gimė 1986 metais Pasvalyje. 2011 m. baigė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. J. Jurcikas buvo VDA dėstytojo Gasiūno mokinys ir menininkų grupės „Kuklus Klanas“ narys. Parodose dalyvavo nuo 2009 metais. 2011-aisiais laimėjo Baltijos šalių konkursą Jaunojo tapytojo prizas.
Tais pačiais metais Modernaus meno centras įsigijo tapytojo kūrinį „Laiminga pabaiga“ iš ciklo „Marso užkariavimas“, atskleidžiantį autoriaus santykį ir padėtį susikertančių praeities ir dabarties kultūrų fone, tokiu būdu tarsi sutvirtindami kylančio menininko pozicijas Lietuvos meno scenoje.
J. Jurciko kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Menotyrininkė R. Jurėnaitė MO muziejui taip aprašė J. Jurciko kūrybą: „Didžiulės jauno tapytojo Jono Jurciko drobės maitinasi nepasitikėjimu dabartimi, praeitimi ir ateitimi. Kasdienybė – kupina nesusipratimų, asmeninė ir kolektyvinė atmintis – apgaudinėja, rytdiena – baugina. Negana to, iš tapybos, kino, komiksų ir reklamos „pasiskolinami“ antrinės realybės vaizdai pasirodo besą ne mažiau realūs nei pati tikrovė ir net kėsinasi šią pakeisti. Santykis tarp šaltinio ir atvaizdo, originalo ir kopijos šiose drobėse – diferencijuotas ir kompleksiškas.
Svarbus inspiracijų šaltinis Jurcikui yra kūryba tų šiuolaikinių tapytojų, kurie tyrinėja panašius klausimus. Jo dėmesį postkomunistiniame areale patraukė ironiškai ideologizuoto socializmo vaizduojamojo meno ir plakatų ikonografiją bei stilistiką pasisavinę Neo Rauchas, Vladimiras Dubosarskis su Aleksandru Vinogradovu ir Vitalijus Komaras su Aleksandru Melamidu.
Ne mažiau postūmių lietuvių tapytojas gauna iš Jeffo Koonso ir Takashi Murakami, tobulai įvaldžiusių konsumpcijos reklamos estetiką ir strategijas. Turinio korespondecijos ir formalios analogijos su šiais menininkais jauno menininko kūryboje suvaidina katalizatoriaus vaidmenį.
Kaip ir jį žavintys garsūs protagonistai, Jurcikas puikiai įvaldo žiūrovo suviliojimo strategijas. Kontaktui užmegzti jis pasitelkia jam gerai pažįstamą sovietmečio ikonografiją ir šių dienų masinės kultūros stereotipus. Iš pirmo žvilgsnio Jurciko kūriniai žada su humoru papasakoti intriguojančias pramoginio žanro istorijas. Patraukia ir paveikslų rafinuota, glotni estetika. Tik vėliau atsiskleidžia temų nevienareikšmiškumas, o linksmumas netikėtai pereina į melancholiją.“
