Pasikartojantis staklių ritmas tautodailininkių namuose Uliūnuose skamba kasdien. Įprastai šią audimo melodiją Urtė Salikaitė-Pranckūnienė groja dviese su mama.
„Su mama mes pripratusios prie to garso. Mums neatrodo, kad čia garsiai, bet kai ateina koks žmogus iš šono, tai sako: „Kaip jūs visą dieną čia galite prabūti? Galva plyšta!“ Nei plyšta, nei ką. Pripranti ir tiek“, – sako U. Salikaitė-Pranckūnienė.
Audėja savo kūriniais prekiauja beveik 15 metų, bet mokytis amato pradėjo kiek anksčiau. Audimo paslaptis dukrai atvėrė tautodailininkė Violeta Valentonytė.
„Gal yra lengviau, kai tau paaiškina svetimas žmogus. Nes bet kurioje situacijoje, kai sako savas, artimas, tai galvoji: „Ai, gal čia aš geriau žinau.“ Nesvarbu, kad šimtą kartų tą patį sako, vis tiek „geriau žinau“. Ir po to šimtojo karto supranti, kad gal vis dėlto ne – mama geriau žino. Būna, ir pasipykstame, ir paverkiame čia prie staklių. Visko būna“, – pasakoja U. Salikaitė-Pranckūnienė.
Pavyzdžiui, Amerikos abiturientams audžiame po šimtą juostų kiekvienais metais.
Žaislinėmis staklėmis tėčiui šaliką audžia ir mažoji Luknė. Be šio žaislo tautodailininkų namuose stovi dar penkerios žakardinės audimo staklės. Jos palengvina audėjų darbą.
„Tobulėjant laikams, patobulėjo ir audimo prietaisai. Siuvėja dabar irgi nebesiuva vien rankomis. Tai ar galima sakyti, kad tas siuvinys – ne rankų darbo? Bet ir ne automatinis. Daug kas klausia: „O čia rankų darbas?“ Tai kaip atsakyti? Rankų, kojų ar ko? Pavyzdžiui, staklės irgi labai jaučia – atrodo, kad jaučia – jeigu ateini blogos nuotaikos. Tai jos irgi nebeaudžia taip, kaip reikia“, – kalba audėja.
Audėjos darbai tampa ir meno objektais: U. Salikaitės-Pranckūnienės kurtas juostas kūrybiškai naudojo dizainerė Agnė Kuzmickaitė bei menininkė Indrė Šerpytytė.
„Kiekvienais metais gauni kokį užsakymą, kuris iš tų metų išsiskiria. Dažniausiai tai būna didesni užsakymai. Pavyzdžiui, Amerikos abiturientams audžiame po šimtą juostų kiekvienais metais. Dabar regalijas darysime Dainų šventei – irgi 200 vienetų. <...> Pernai audėme juostą žmogui, kuris į Everestą įkopė. Tokia įsimintinesnė juosta“, – vardija pašnekovė.
Pasak audėjos, žmonės domisi amatais, užsakymų netrūksta, o jei turėtų laiko, mokytų ir pameistrius.
„Dabar jau kokius penkerius metus tos visos tradicijos ir senieji amatai atgimsta. Daug kas nori mokytis. Bet kai, pavyzdžiui, aš pradėjau austi, tai taip būdavo: „Ką? Ir dar jauna… Audi? Kas čia išvis? Ar kas nors perka? Ar kam nors įdomu? “ Tai dabar, kai atgimsta viskas, daug įdomiau ir paklausa didesnė“, – tikina ji.
Šiandien juostų audimas U. Salikaitei-Pranckūnienei ne tik pragyvenimo, bet ir ramybės šaltinis, leidžiantis puoselėti lietuviškas tradicijas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
