Eidamas 70-uosius metus mirė legendinis lietuvių kompozitorius, architektas, dailininkas Kęstutis Antanėlis. Apie kompozitoriaus mirtį pranešė jo artimieji.
K. Antanėlis įkūrė ir vadovavo roko ansambliui, kuriame atliko „The Beatles“ dainas ir savo kūrybą, pirmasis Europoje pastatė Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus Superžvaigždė“.
Jis taip pat parašė muziką pirmajai lietuviškai roko operai „Meilė ir mirtis Veronoje“ (pastatyta 1982 Vilniuje, 1988 metais anglų kalba Madisone, 1996 metais Vilniuje per LIFE festivalį).
Taip pat skaitykite
Tarp K. Antanėlio statytų scenos kūrinių – „Peras Giuntas“ (1997), oratorija „Keturios lietaus šalys“ solistams, chorui ir orkestrui (1986 m., libretas S. Gedos), 4 dainų ciklai (1962–72, pagal B. Brazdžionio žodžius), apie 200 dainų ir apie 80 instrumentinių pjesių. Daugelio savo dainų tekstų autorius.
Kaip architektas K. Antanėlis suprojektavo pastatų, interjerų, baldų (LR Seimo Kredencialų salei, 1995), sukūrė vitražų administraciniams pastatams, skulptūrų.
Vidas Petkevičius prisimena K. Antanėlį kaip žmogų-ugnį
Anot aktoriaus Vido Petkevičiaus, K. Antanėlio statytoje operoje „Jėzus Kristus Superžvaigždė“, atlikusio Jėzaus partiją, velionis tada pasižymėjo kaip puikus organizatorius. „Pats buvo užsidegęs šiuo reikalu ir mokėjo uždegti kitus“, – LRT.lt teigia V. Petkevičius.
Operai K. Antanėlis ieškojo Jėzaus vaidmens atlikėjo, išmėgino ir Vytautą Kernagį, ir daugelį kitų. Tik Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pirmojo kurso studentas V. Petkevičius sugebėjo išdainuoti keturias būtinas oktavas.
Opera buvo atlikta 1971 metų gruodžio 25 dieną Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Kad suklaidintų saugumiečius, paskelbė, kad spektaklis prasidės 8 valandą vakaro. Saugumo žmonės pasirodė septintą, manydami užbėgti įvykiui už akių. Tačiau operos kūrėjai vaidinimą pradėjo 6 valandą, prieš tai ištikimiausiems žiūrovams paskleidę žinią apie naują pradžios laiką.
„Mums leido užbaigti pasirodymą. Paskiau teko bėgti. Per Bernardinų bažnyčią palikome Dailės institutą“, – pasakoja V. Petkevičius.
„Meilė ir Mirtis Veronoje“ režisieriaus Eimunto Nekrošiaus iš pradžių buvo sumanyta kaip draminis veikalas. Vis dėlto režisierius sutiko su K. Antanėlio pasiūlymu kurti ne tradicinę pjesę, o muzikinę, roko stilistikos veikalą.
„Nekrošius sutiko, pradėjome repetuoti. Ir negalėjome atsiginti žiūrovų dėmesio“, – prisimena V. Petkevičius. Žmonės laukdavo per naktį, kad galėtų nusipirkti bilietus į spektaklį. Juo 1982 metais kaip tik ir buvo naujuose rūmuose atidarytas Jaunimo teatras.
„Žmonės laukdavo prie kasų atsinešę sudedamas loveles, miegodavo, kad ryte nusipirktų bilietus“, – teigia aktorius. Kai ėmė aiškėti, kad vis tiek nepatenkins visų norinčiųjų, operą „Meilė ir Mirtis Veronoje“ nuspręsta rodyti Vilniaus sporto rūmuose. Įvyko du pasirodymai, juos stebėjo per 10 tūkst. žiūrovų.
Kristina Kazlauskaitė: atminimas visam gyvenimui
Aktorė Kristina Kazlauskaitė, atlikusi Džuljetos vaidmenį operoje „Meilė ir Mirtis Veronoje“, LRT.lt pasakoja puikiai prisimenanti „Jėzaus Kristaus Superžvaigždės“ repeticijas Dailės institute.
„Ten Kęstutį pirmą kartą ir pamačiau. Man jis pasirodė gana savotiškas. Prisimenu nepaprastai užsidegusį žmogų. Jo ir taip didelės akys, o tada jose tiesiog laužai degė“, – sako K. Kazlauskaitė.
Artimiau su kompozitoriumi susipažinusi statant „Veroną“. „Taip, kaip reikia dainuoti, kitaip nei iki tol dainavau išmokė būtent Kęstutis. Tada pas mus buvo tik lietuviška, tarybinė estrada. Užsienietiškų dainų klausėmės, tačiau neleisdavome sau taip muzikos interpretuoti. Ir kaip ją pritaikyti, kaip ją išgirsti – čia Kęstutis buvo pirmasis mano mokytojas“, – teigia aktorė.
Anot jos, K. Antanėlis buvo gana kategoriškas, aukščiausia muzikos forma laikė džiazą. Dėl to ji su kolega net pasiginčydavusi – kas būtų, jei pasaulyje skambėtų tik džiazas?! „Pagal jį tai ir užtektų“, – nusijuokė K. Kazlauskaitė.
Iš pirmo žvilgsnio K. Antanėlio muzika kiek baugino, atrodė, kad ją padainuoti bus nepaprastai sunku. „Tačiau pirmą įspūdį netrukus pakeisdavo kitas – kaip tiksliai dramaturgiškai pagal veikėjų charakterį parašytos visos arijos. Šis dalykas nepaprastai gelbėdavo, nes muzika idealiai sutapo su personažo emocijomis“, – tvirtina aktorė.
Anot jos, K. Antanėlio kūryba pasižymėjo savitumu, klausydamasis ir nežinodamas, kas muzikos autorius, gali atpažinti „antanėlišką“ manierą. „Galiu tik pasidžiaugti, kad man pasisekė prisiliesti ir prie viso to: parepetuoti, padainuoti su Kęstučiu. Tai atminimas visam likusiam gyvenimui“, – sako K. Kazlauskaitė.
Darius Užkuraitis: K. Antanėlis buvo maištininkas, muzika kovojęs prieš sovietinę sistemą
„Jis buvo Vytauto Kernagio bendražygis ir iš tikrųjų jie kartu yra nuveikę daug dalykų Lietuvos muzikiniame pasaulyje. Ypač kalbant apie autorinę dainą, roko muzikos dainą.
Antanėlis buvo pirmasis Europoje ir antrasis pasaulyje, kiek žinau, kuris pastatė tais laikais roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Vėliau mano jau visa karta augo su jo „Meilė ir mirtis Veronoje“, kuri buvo pastatyta Jaunimo teatre. Jis iš tikrųjų pakankamai daug nuveikė tokiame stambiame žanre, tiek dainos žanre.
Kaip ir Kernagis, jis turėjo savo grupę „Antanėliai“, kuri taip pat buvo populiari tarp bendraamžių. Man atrodo, kad net ir dabar radijuje skamba „Nieko man nereik“ būtent iš „Antanėlių“ repertuaro. Tai tiesiog ta ankstyvoji lietuviška roko muzika, kuri Anglijoje buvo „The Beatles“, „Rolling Stones“, Lietuvoje buvo Vytautas Kernagis ir Kęstutis Antanėlis“, – apie K. Antanėlio muzikinį palikimą LRT RADIJUI pasakojo muzikologas Darius Užkuraitis.
„Sovietmečio kontekste atrodė labai progresyviai. Šita muzika, jei ir nebuvo draudžiama, o dažnai ir draudžiama, tai bent jau labai nepageidautina. Ir ta pati roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“ buvo parodyta akademijoje ir netgi patys KGB buvo apgauti. Buvo skelbiamas vienas pradžios laikas, tačiau vėliau visa publika tarpusavyje kažkaip susitarę atėjo visiškai kitu laiku ir taip buvo apgauti bei parodyta roko opera. To laiko sovietiniai maištininkai, jie nebuvo disidentai, tačiau prieš pačia sistemą kovojo su savo muziką“, – sako D. Užkuraitis.
Laimis Vilkončius: neteko rankos piršto, bet tai nesutrukdė jam aktyviai koncertuoti
Kompozitorius Laimis Vilkončius BNS prisiminė pirmuosius susidūrimus su K. Antanėliu dar besimokant Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje, kur K. Antanėlis, pasak jo, pasigamino ir pirmąją elektrinę gitarą, išmoko groti pianinu, gitara, būgnais.
„Jis buvo aktyvus, buvo protestuojantis, kovojantis, nenurimstantis žmogus visą laiką. Jis labai domėjosi muzika – kaip ir mes visi „Salomeikoje“, buvome pamišę dėl Bitlų muzikos. „Salomeikoje“ buvo įrengtos dirbtuvės darbų pamokoms, buvo visokių staklių gręžimui, pjovimo zeimeriai. Kęstas, matyt, susitarė su mokytoju, kad jam leistų pasidirbinti elektrinę gitarą, nes kitokio būdo nebuvo kaip nors ją gauti tais laikais. Akustine gitara jis jau groti mokėjo, jau grojo fortepijonu, tiesą sakant, nežinau iš kur. Mokėsi groti mušamaisiais“, – pasakojo L. Vilkončius.
Anot jo, K. Antanėlis, besidarydamas pirmąją gitarą, neteko vieno dešinės rankos piršto, bet tai nesutrukdė jam vėliau ne tik kurti, bet ir po mokyklos ir po studijų aktyviai koncertuoti su savo grupe sostinės restoranuose.
„Mus visus stebindavo, kaip Kęstas sugebėjo dešine ranka keturiais pirštais groti. Techniškų dalykų jis negrodavo, bet tikrai jausdavo svingą“, – sakė L. Vilkončius.
„Taip, ir roko, bet, sakyčiau, jis netgi daugiau prisidėjo prie bliuzo atnešimo. Jis grojo restoranuose. Buvo „Gintaro“ restoranas priešais geležinkelio stotį, kur dabar yra viešbutis. Tai buvo modernus restoranas užsieniečiams, kad juos galėtų geriau kontroliuoti. Tame restorane Kęstas grojo su savo grupe, o aš vienu metu buvau estradinių orkestrų susivienijime Vilniuje meno vadovu, su komisija dukart per metus važiuodavome per restoranus ir kavines (...), Kęstui dažniausiai skirdavome pirmą vietą, nes jie tikrai labai šauniai grojo“, – pasakojo jis.
L. Vilkončius sako, kad be vakarietiškos muzikos, kuri tuo metu jaunimui buvo įprasta protesto prieš sovietinį režimą forma, K. Antanėlis maištaudavo ir kitais būdais, nors atvirai ir neagituodavo prieš okupacinę santvarką.
„Kiekvienoje klasėje virš mokytojo galvos ant sienos visada kabodavo arba LTSR herbas, arba Lenino portretas. Tai jis vietoje to nukabinęs pakabino ar tai Smetonos nuotrauką, ar tai trispalvę. Tada jį ruošėsi išmesti iš mokyklos, bet tuomet atėjo mama, jį apgynė, atkalbėjo, kad ji viena jį augina, jai labai sunku – jį paliko“, – pasakojo L. Vilkončius.
Kompozitorius sako, kad metais už jį jaunesnis K. Antanėlis jau mokykloje subūrė ansamblį, į kurį padainuoti pakvietė jį patį ir kitus Ąžuoliuko choristus – dažniausiai per pertraukas radus pianiną buvo dainuojamos Bitlų dainos, o mokykloje dėstoma sustiprinta anglų kalba leido iš esmės suprasti ir tekstus. Grupė pasirodė ir vienoje mokyklos švenčių.
„Jis atsinešė kažkokią, man atrodo, amerikiečių kantri stiliaus dainelę. Mes penkiese gal – jis pats, su gitara, aš, padainavome tą dainelę, namuose paieškoję languotų marškinių, atėjome po kaklu pasirišę mamos skarelę, kad atrodytumėme kaip kaubojai. Man patiko, maniau, kad Kęstas su mumis dirbs toliau, bet tai buvo vienkartinis dalykas“, – kalbėjo jis.
1969-aisiais baigęs mokyklą, 1971-aisiais K. Antanėlis, studijuodamas tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) jau pastatė Andrew Lloydo Webberio (Endriu Loido Veberio) roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“.
„Tai buvo gilūs sovietiniai laikai, aš irgi ėjau žiūrėti. Buvo toks anšlagas – aš, rodos, kažkur ant sienos kabojau įsikabinęs į apšildymo vamzdį, nes nebuvo vietos kur obuoliui nukristi“, – prisiminė L. Vilkončius.
Gerokai vėliau, jau po roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ premjeros, kurią režisavo jau tuomet garsus Eimuntas Nekrošius, L. Vilkončius kartu su aktoriais įrašė dvigubą šios roko operos vinilinę plokštelę, o dar po kurio laiko K. Antanėlis pakvietė jį ir kartu kurti grupę.
„Aš visada stebėdavausi ir jo prodiuseriniais gebėjimais, kaip jis sugebėjo savo kūrybą išpopuliarinti. Juk „Verona“ Amerikoje buvo pastatyta, Vokietijoje laimėjo prizą (...). Jo „Verona“ buvo parodyta ir Trijų Kryžių kalne per vieną „Life“ festivalį. Galvoju ir kaip jam pavyko užpainioti Saulių Sondeckį su kameriniu orkestru – yra toks kūrinys „Keturios lietaus šalys“ pagal Sigitą Gedą – jis jau yra ne rokinis, muzika su tokia pretenzija į šiuolaikinę klasikinę“, – pasakojo L. Vilkončius.
Kompozitorius sako, kad jis ir kiti kolegos K. Antanėliui talkindavo su partitūromis, pavyzdžiui, „Keturioms lietaus šalims“ partitūrą parašė kompozitorius Arūnas Navakas, taip pat su K. Antanėliu kartu kūręs ir kitą roko operą „Peras Giuntas“.
Kostas Smoriginas: K. Antanėlis – kibus, bet kūrybingas
Aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Kostas Smoriginas, sukūręs Romeo vaidmenį K. Antanėlio roko operoje „Meilė ir Mirtis Veronoje“, prisimena K. Antanėlį kaip reiklų ir netgi kibų, tačiau labai kūrybingą žmogų.
„Tai buvo įdomus periodas, kaip žmogus, jis buvo labai gabus, pilnas idėjų. Ta roko opera gimė netikėtai, pusę metų mes pakankamai daug repetavome su juo – jis akomponuodavo, dainuodavome partijas, savo arijas. Visi aktoriai pasakytų tą patį: mes labai ilgai dirbome su Kęstučiu, tik tada prasidėjo sceninės repeticijos su Nekrošiumi. Bet susitikdavome ir asmeniškai, be abejo, pauliavodavome“, – kalbėjo K. Smoriginas.
Jis sako prisimenantis ir „Jėzaus Kristaus super žvaigždės“ premjerą tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kur Jėzaus vaidmenį atliko aktorius Vidas Petkevičius.
„Tai buvo konservatorijoje, nedidelėje salėje, su pilnu sąstatu. Tai buvo labai drąsu, nes šalia – saugumas. Reikėjo tą apeiti, išaiškinti, kas čia daroma. O Kęstas buvo apskritai gabus visais klausimais – gerai piešė, jis buvo išmanantis architektas. Jį prisimenu kaip labai kūrybingą žmogų, pilną idėjų. Aišku, kartu jis buvo ir toks kibus, kad galėjo tave surasti kitame pasaulyje, jis galėjo pasiekti iš tavęs, ko nori, įvairiomis priemonėmis“, – prisiminė K. Smoriginas.
Kęstutis Antanėlis: mes juos apgavome
Pats K. Antanėlis beveik prieš du dešimtmečius koncerte kalbėdamas apie „Jėzaus Kristaus super žvaigždės“ pastatymą, sakė, jog saugumui nepavyko užkirsti kelio premjerai dėl vienos gudrybės.
„Mes puikiai žinojome, kad mus supakuos, paskelbėme, kad koncertas bus aštuntą valandą, paleidome, kad šeštą ir pradėjome šeštą. „Budelės“ suvažiavo septynios ar aštuonios, kad neįvyktų tas įvykis. Bet kadangi žmonių buvo tiek, o tais laikais dar nebuvo madinga šaudyti ir daužyti lazdomis, jie negalėjo praeiti – jau buvo įpusėjusi opera. Žodžiu, mes juos apmovėme“,– LRT skelbiamame koncerto įraše sakė K. Antanėlis.
Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą dėl kompozitoriaus netekties
„Lietuvos kultūros pasaulis neteko ryškios asmenybės, legendinio kompozitoriaus, kurio kūryba sovietinės priespaudos metais jungė mus su laisvojo pasaulio menu, buvo meninės lietuvių rezistencijos ryškus pavyzdys, išreiškė asmeninį ir bendruomeninį laisvės siekį“, – rašoma šalies vadovo užuojautoje.
Prezidentas pareiškė nuoširdžią užuojautą K. Antanėlio artimiesiems, draugams ir visiems jo kūrybos gerbėjams.
Seimo Pirmininkas reiškia užuojautą dėl kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio netekties
Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis savo ir Seimo vardu reiškia užuojautą
Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis savo ir Seimo vardu reiškia nuoširdžią užuojautą legendinio lietuvių kompozitoriaus, architekto ir dailininko Kęstučio Antanėlio artimiesiems.
„Kęstutis Antanėlis atgimstančios Lietuvos kultūrai tapo europietiškumo įkvėpimu. Savo darbu jis nustatė naujus, aukštesnius progresyvumo standartus ir suformavo kokybės siekiančių Laisvos Lietuvos muzikos mylėtojų kartą. Tai neliks užmiršta. Reiškiu nuoširdžią užuojautą Kęstučio Antanėlio artimiesiems, kolegoms ir jo talento gerbėjams“, – teigė parlamento vadovas.
