Prasidėjus egzaminų sesijai ir dar iki jos pradžios mokinius, tėvus ir mokytojus apima stresas. Mokiniai bando jį nugalėti sportu, pramogomis, mokytojai – veikla sode, o psichologai pataria laikytis disciplinos ir vengti kavos ir cukraus. Istorijomis pasidalijo Vilniaus rajono Pagirių gimnazijos moksleiviai ir pedagogai.
Pagrindinė valstybinių brandos egzaminų sesija prasidėjo kovo pabaigoje ir tęsis iki birželio 19 dienos. Beveik tris mėnesius įtampos, pastangų ir nerimo tenka išgyventi ne tik moksleiviams, mokytojams, bet ir šeimai. Pagirių gimnazijos vienuoliktokė Evelina šiemet laiko penkių egzaminų pirmas dalis. Moksleivė sako, kad ji pati išsikėlė sau aukštą kartelę, tai ir kelią stresą.
„Turiu didelių tikslų ir pati sau išsikeliu reikalavimus išlaikyti egzaminus labai gerai. Jeigu egzaminus reikėtų tik išlaikyti, aš žinau, kad išlaikysiu juos. Mano tikslas yra kuo geriau juos išlaikyti, dėl to atsiranda vidinis spaudimas iš savo pusės, nesinori savęs nuvilti ir atrodo, tada tos visos pastangos buvo bereikalingos, nesinori be reikalo iššvaistyti tų metų mokykloj. Man daugelis sako daryti kvėpavimo pratimus, bet nepasakyčiau, kad man jie labai padeda, tai mano būdas nusiraminti yra tiesiog labai fokusuotis į veiklą, kuri man patinka ir kuri mane domina“, – sako ji.
Moksleivė prisipažįsta, kad ji dažnai bando kartotis biologiją ir net prieš lietuvių kalbos egzaminą kartojo būtent biologijos egzamino informaciją.
„Tai aš supratau, kad daug moku, pasijaučiau pasitikinti savimi, tai padėjo nusiraminti“, – pasakojo pašnekovė.
Pagirių gimnazijos abiturientė Ema sako, kad jai stresą padeda mažinti sportas, savanorystė ir miegas, tačiau kai visi aplink jaudinasi, to išvengti neįmanoma.
„Aš noriu iš matematikos šimtuką gauti, labai stengiuosi. Stresą kėlė noras gerai išlaikyti egzaminą ir tai, kad aplinkui visi stresuoja, galbūt tai netgi labiau prideda tos baimės ir streso. Bandau susitaikyti su mintim, kad visi tai patyrė, visi laikė tuos egzaminus, niekas nuo to nenumirė ir kad išlaikysiu taip, kaip išlaikysiu. Mano didžiausias tvarkymasis su stresu ir yra tai, kad aš nueinu miegoti dar anksčiau, negu įprastai eičiau, tas dvi valandas pasivolioju lovoj ir automatiškai užmiegu. Tada nebūna to vakarinio ir naktinio streso“, – teigia ji.
„Aš nežinau, ar būtent stresas man pakišdavo koją, atrodydavo, lyg aš tiesiog nesu pakankamai pasiruošusi. Prasčiausias mano egzaminas buvo anglų kalbos, tai nežinau, man kažkaip toks nevisavertiškumo jausmas, kad tikrai gali nepavykti ir nepasiseks, nes aš žinau, kad tai silpnoji pusė. Prakaituoja delnai ir kažkaip atrodo, lyg ir širdis pradeda dažniau plakti, ir taip norisi nusikratyti arba giliau pakvėpuoti“, – dalijasi dvyliktokė Meda.
„Manau, čia labiau įsijungia simpatinė nervų sistema, nes vis tiek ji atsakinga už „kovok arba bėk“ procesus. Dabar kažkaip pastaruosius du mėnesius atėjo ta streso banga, atrodo, už visus metus. Aš esu pripratusi kažkaip nesąmoningai jau atsigulusi į lovą apmąstyti dieną ir atrodo, kad tiesiog viskas blogai, kad aš nieko nespėju, nesu pasiruošusi. Atrodo, kad per mažai darau, kad tikrai galėčiau daugiau dėmesio skirti mokslams, ir tai kaip penkių minučių tokie priepuoliai užeina jau prieš miegą“, – pasakoja Meda, pasirinkusi šešis egzaminus.
Vienuoliktokas Lukas tikina, kad nuo streso bėgti nereikia, nes tai ugdo asmenybę.
„Ar tai būtų sporto, ar tiesiog gyvenimo, darbo srityje, stresas ugdo mus ir tu, kaip sakant, mokaisi sutikti stresą ir jį valdyti. Tai man atrodo, tas gal pasąmonėje man padėjo šiek tiek. Mokytojas sakė, kad dažnai žmonės ir per egzaminą pradeda trypčioti ir sustoja, juos ir pykina, gali nualpti. Aš manau, kad tas tikrovės jausmas ir suteikia tą, kad mes esame žmonės, kad visi klystame, kad visi galime klaidų daryti“, – teigia gimnazistas.
Pasak jo, galime mokytis, kad ne viskas turi būti atlikta puikiai ir kad kartais perfekcionizmas gali pakišti koją: „Dažnai galvojame, kad reikia puikiai viską išsakyti, viską puikiai padaryti, ir dažnai pamirštame, kad mes vis tiek esame žmonės, kad mes esame būtybės, kurios nėra puikios, kurioms reikia ir klysti, reikia ir pasimokyti iš klaidų.“
Vienuoliktokui Lukui pritaria ir jo lietuvių kalbos mokytoja Jolanta Dudutienė. Ji pripažįsta, kad egzaminų laikas yra nerimo laikas, kad neperduotų streso mokiniams, mokytoja jį palieka sode.
„Ir programos keičiasi nuolat, ir tu turi žiūrėti, ką pateikti, kaip pateikti. Nežinau gal tokio mokytojo, kuris neišgyvena dėl rezultatų ir dėl vaikų rezultatų. Visi labai jautriai išgyvena, nes nori, kad išlaikytų egzaminą kuo geriau. Mano viena mokinė lietuvių kalbos egzaminą išlaikė tikrai puikiai, bet man sako: aš parašiau rašinį taip, kaip jūs norėjot. Aš sakau: aš nesakiau, kad tu rašyk taip, kaip aš noriu, kaip visą laiką rašyk. Tai kartais jie irgi nori šiek tiek įtikti galbūt netgi tėvams ir mokytojams, tai irgi gali pakišti koją“, – sako lituanistė.
Pasak pedagogės, miegas taip pat labai svarbus.
„Sportuoju, auginu bijūnus, pomidorus, tai kai prasideda pavasaris, aš būtinai bent kokią valandą išeinu į lauką ir ta fizinė veikla labai perkrauna tiesiog smegenis ir tu tada visai kitaip pasijauti, atsipalaiduoji ir gali vėl tada grįžti prie darbų“, – kalba ji.
Vilma Bosakienė, anglų kalbos mokytoja, prisipažįsta, kad visą laiką jaudinasi dėl vaikų.
„Vaikams gal atrodo, kad mes nestresuojam, bet artėja egzaminai, tai stresas visą laiką toks, nes keičiasi egzaminai, keičiasi programos, nespėji priprasti prie vienos ir reikia prie kitos, dabar užduočių padaugėjo. Tai ir vėl tas stresas: kaip išlaikys, kaip parašys, trys valandos, keturios užduotys, nu tai va ir stresuoju. Kaip aš sakau jų tėvams: jūs, sakau, dėl vieno vaiko jaudinatės, o va mes dėl visų. Jei mes taip visi pagalvotume, kad galima perlaikyti, gal to streso būtų mažiau, bet rūpi, ką pasakys teta, ką pasakys dėdė, kaimynas, jeigu aš neišlaikysiu egzamino, ar dar kažkas. Mūsų toks požiūris. Oi, laukimas tai, žinokit, visada būna per mano gimtadienį ir aš vis laukiu dovanos ir lauki, lauki, žinokit, sulauki ir šimtukų kartais“, – kalba ji.
Psichologė Gabrielė Ščupokaitė-Urbšienė sako, kad moksleiviai rečiau užsuka pas mokyklos psichologą, gal išsikalba tarpusavyje arba nutyli.
„Tėvai gal labiausiai supranta, nes jie mato vaiką, jo būseną, kiek jis iš tikrųjų sugeba mokytis ir kaip jis maždaug išlaikys. Bet ką kiti pagalvos? Tai tada atsiranda spaudimas tiesiog iš artimų giminių, kitų. Negalima spausti vaiko, jeigu spausim, tai pakiš koją ir per egzaminą nepavyks kas nors. Svarbu, kad dienotvarkė suplanuota. Viena mergaitė pas mane buvo, ji turėjo labai daug veiklų, norėjo gerai išlaikyti viską. Tai mes pirmiausia sudėliojom jos dienotvarkę: tiesiog dvi valandos matematikai, valanda lietuvių kalbai, nes geriau sekasi. Kai susidėliojo, po mėnesio ji sako, man dabar pavyksta, aš mažiau stresuoju. Miegas irgi labai svarbus. Reikia vengti kofeino ir cukraus vartojimo, kad jis nesukeltų perteklinės energijos“, – sako pašnekovė.
Pirmą egzaminą dvyliktokai laikys birželio 1 d., tai bus lietuvių kalbos ir literatūros egzamino antra dalis – rašinys.
