Kultūra

2020.10.23 21:19

Prisimenant solistą Vaclovą Daunorą: apie neįtikėtinus pasiekimus, balso virpulį bei konkurenciją su Noreika

Mindaugas Jackevičius, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.10.23 21:19

Eidamas 84-uosius mirė vienas žymiausių visų laikų Lietuvos operos solistų – bosas Vaclovas Daunoras. Kaip solistą prisimena kolegos, jis buvo išskirtinė asmenybė, kurios pasiekimai galėtų būti įrašyti į Guinnesso rekordų knygą.

Penktadienį palaidotas vienas ryškiausių ir talentingiausių operos solistų bosas V. Daunoras, būtent jam skiriama LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“.

Laidoje dalyvauja Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas operos solistas Vladimiras Prudnikovas ir Jūratė Katinaitė, muzikologė, monografijos apie V. Daunorą autorė.

Dienos tema. Prisimenant solistą Vaclovą Daunorą: apie jaunystę, karjerą ir pripažinimą (su vertimu į gestų k.)

– Ponia Katinaite, bene daugiausia žinote dabar Lietuvoje apie V. Daunorą vien dėl to, kad ir knygą parašėte – monografiją, kuri sulaukė didžiulės sėkmės. Kaip atsitiko, kad jaunuolis iš Žagarės, kuris pėsčias atėjo į Vilnių, kuris miegojo bulvių lauke, nes neturėjo kur – kalbu apie pirmąją naktį Vilniuje, – pasiekė tokias aukštumas?

J. Katinaitė: Turbūt tas begalinis užsispyrimas ir noras ką nors pasiekti, išsiveržti iš aplinkos, kurioje tu gimei, kuriai esi kaip ir pasmerktas, žmogui duoda nepaprastai didžiulį atkaklumą. Jo gyvenime buvo keletas tokių įvykių, kurie, pasakyčiau, užgrūdino jo charakterį taip, kad žmogus nuėjo būtent nuo Žagarės, nuo skardžiabalsės upės Švėtės kranto iki Lincolno menų centro. Toks sprogdinamas charakterio mechanizmas. Tai buvo nepaprasta asmenybė ne tik kaip dainininkas, ne tik kaip artistas, bet ir kaip kovotojas, drebinęs anų laikų sistemą. Apie tokius žmones sovietmečiu sakydavo „nepatogūs žmonės“, dabar mes sakytume „nesisteminiai“. Tie, kurie nepaklūsta, kurių nesušukuosi, kurių sprogdinanti talento jėga ir trupina ribas.

– Ir pripažintas, reikia pastebėti, ne tik Lietuvoje. 1971-ieji, Tarptautinis Tulūzos konkursas Prancūzijoje, jis laimi didįjį prizą.

J. Katinaitė: Taip. Čia apskritai pirmas įvykis Lietuvos istorijoje, kai dainininkas laimi „Grand Prix“ tarptautiniame konkurse. Ne tik dainininkas, apskritai atlikėjas. Čia pirma tokia pergalė. Aišku, tai suteikė jam tam tikrą tikėjimą, kad gali ką nors daugiau nuveikti, kad galbūt netgi gali kažkokias sąlygas diktuoti, nes sovietmečiu tai buvo iš tikrųjų labai rimta. Ir tam, kad Tulūzoje laimėtum „Grand Prix“, neužteko į tą Tulūzą nuvažiuoti, nes niekas geležinės uždangos jam nepravėrė. Tam, kad patektų į tarptautinį konkursą, jam reikėjo įveikti sąjunginį konkursą. Kaip pats pasakojo, reikėjo nurungti vis kitą bosą, kuris būtų vertas važiuoti į Tulūzą. O kaip mes žinome, Sovietų Sąjungai dėl ideologinių priežasčių dažniausiai turėdavo atstovauti didžiosios rusų tautos atstovas. Tam, kad dainininkas iš Baltijos galėtų išvažiuoti į Tulūzą, jis turėjo prieš tai nurungti keliolika dainininkų Maskvoje. Tad ta pergalė svarbi, pamatuota ir sunkiai pasiekta.

– Vienas bosų šalia mūsų – V. Prudnikovas. Pone Prudnikovai, kiek metų kartu stovėjote scenoje su V. Daunoru? Ir kas buvote labiau – kolegos, konkurentai ar natūraliai ir tie, ir tie?

V. Prudnikovas: Turbūt ir konkurentai, ir bendražygiai, nes opera yra mūsų namai, mūsų gyvenimas, mūsų būdas. Ir mes mokėmės su Vaclovu pas vieną pedagogą. Pas didį pedagogą Zenoną Paulauską. Kaip sakė ponia Jūratė, laimėjimas buvo ne tik V. Daunoro, bet visos Lietuvos vokalinės mokyklos pradžia. Ir dar tas medalis... Aišku, jis jau buvo ir Čaikovskio konkurso laimėtojas. Aš prisimenu laikus, kai atvežė Tulūzos „Grand Prix“, tai buvo kažkas tokio. Reikėjo fejerverkus leisti specialiai.

J. Katinaitė: Liudininkai pasakoja, kad lėktuvas, kuris nusileido iš Maskvos, – iš Tulūzos reikėjo grįžti per Maskvą, ne tiesiai į Vilnių grąžino, nebuvo iš Vilniaus tarptautinių skrydžių, – buvo privairuotas prie pat laukiamosios salės, kurioje laureato laukė ir teatro valdžia, ir Filharmonijos valdžia, ir partinė valdžia, išsirikiavusi su duona ir druska.

– Ponia Jūrate, patikslinkite, jeigu ne taip, tačiau skaičiau, kad sunkiaisiais laikais jis turėjo parduoti savo laimėtą prizą – labai įspūdingą, labai brangią porceliano vazą?

J. Katinaitė: Taip, buvo tokie laikai, kai jis buvo pašalintas iš didžiosios scenos, kai nelabai turėjo iš ko pragyventi. Tada jam padėjo tuometinis Dailės muziejaus vadovas Budrys – tą vazą įsigijo muziejus. Kaip Vaclovas sakė, „bijojau, kad nepatektų spekuliantams į rankas“. Budrys padėjo, kad ji taptų muziejaus eksponatu. Ji yra saugoma Lietuvos dailės muziejuje.

– Užsiminėte apie vieną labai įdomų gyvenimo etapą, sakot: „Pašalintas iš teatro.“ Ir vėliau jis turėjo daugybę nuoskaudų. Ir netgi, kai jau jūs susisiekėte su juo po daugelio metų, klausiausi jūsų interviu Lietuvos radijo „Klasikos“ programoje, ir ten jis pasakė, kad „nieko gero neturiu prisiminti iš tų laikų“. Kodėl likusi tokia gili nuoskauda? Gal dabar jau galima papasakoti, kas iš tikrųjų vyko tarp jo ir Virgilijaus Noreikos, nes kalbama apie nesutarimus?

J. Katinaitė: Taip, tai buvo sudėtingi laikai, sudėtingi žmonės. Ten buvo tiek daug visko, kad pasakyti keliais sakiniais turbūt neįmanoma. Viena vertus, tai sovietmetis, žmonės, kad ir kokių turėtų ambicijų, kad ir kokių turėtų siekių, vis tiek turi visi sutilpti tame pačiame teatre. Tos ambicijos turi būti... Kažkaip viskas turi išsitekti.

Vaclovas turėjo požiūrį į vokalą, kaip jisai sakė, jo dekalogas buvo dešimt jo pedagogo „La Scala“ teatre, kur jis stažavosi, Gennaro Barro teisingo dainavimo bel canto technikos postulatų. Jis sakė: „Čia mano Dešimt Dievo įsakymų.“ Jų laikėsi šventai, reikalavo to ir iš kitų. Vienu metu jis buvo ne tik dainavimo profesorius Konservatorijoje, keletą metų buvo ir Dainavimo katedros vedėjas. Jis kategoriškai reikalavo, kad visi vadovautųsi ta dainavimo mokykla. Iš to kilo daug problemų. Ir V. Noreika, kuris tikrai buvo aukštos vokalinės klasės dainininkas, taip pat stažavęsis pas tą patį populiarųjį G. Barrą, kadangi teatro vadovas, jam atrodė, kad Vaclovas galėtų dainuoti ir tą, ir tą, ir tą, ir aną. Pradžia lyg ir buvo dėl tokio stumdymosi dėl repertuaro, ką dainuoti, ko nedainuoti.

Paskui tai išaugo į labai dramatišką konfliktą ir šiandien, kai jau abu yra Menininkų kalnelyje, Antakalnio kapinėse, aš manau, kad mums reikėtų tiesiog užbaigti tą klausimą. Jie išsiaiškins pas Aukščiausiąjį, kaip ten buvo iš tikrųjų. Aš asmeniškai manau, kad tai dviejų labai didelių asmenybių, didžiausių tos kartos ryškuolių konkurencija.

– Pone V. Prudnikovai, baigiant šitą klausimą, jautėsi teatre ta įtampa, kad ponas V. Daunoras būtų lyg svetimas, galbūt valdžios nemėgstamas?

V. Prudnikovas: Ne. Šito tikrai neprisimenu. Aišku, konkurencija turbūt buvo. V. Noreikos figūra labai svarbi mūsų mene – operoj. Ir V. Daunoro visi pasiekimai, buvimas scenoje buvo pavyzdys visiems. Mes gi mokėmės ir iš vieno, ir iš kito. Kartais man sako – kaip jūsų santykiai su V. Daunoru? Puikūs santykiai. Kai mokiausi pas Joną Stasiūną, kažkaip vis galvojau – pas poną V. Daunorą būtų labai gerai. Bet taip išėjo, gyvenimas padiktavo, kad nuėjau pas Z. Paulauską.

O scenoje mes atlikdavome partijas, savo vaidmenis ir mums reikėjo konkuruoti vienam su kitu. Taip, aš mokiausi iš jo, žiūrėjau, kaip jis dainuoja, aišku, jis nesimokė iš manęs. Tai yra sveika konkurencija ir aš manau, kad taip ir turi būti. Bet kaip ponia J. Katinaitė pasakė apie tą pradžių pradžią... Mes ir dabar sekame tų didžiųjų menininkų pėdomis. Ir V. Noreika, ir ponas V. Daunoras... Mes stengiamės savo studentams padėti ir padaryti taip, kad jie galėtų žengti ryškų žingsnį į tarptautinę areną.

– Specialistai kalbėjo, kad V. Daunoro balsas buvo labai unikalus. Koks jis? Kaip galėtumėte apibūdinti?

V. Prudnikovas: Aišku, unikalus balsas tas, kurį gali atpažinti iš daugelio. V. Daunoro tembras buvo savotiškas, gražus, labai plataus diapazono balsas. Jis buvo labai įspūdingas savo partijose, jis puikus aktorius. Jo vaidmenys buvo įtaigūs ir publika už tai labai jį vertina.

– Labai įdomu išgirsti, kaip atsitiko, kad atėjo nepriklausomybė ir būtent tuo metu jis paliko Lietuvą. Yra sakęs, kad ne savo noru paliko. Tada įsidarbino „Metropolitan“, irgi prestižinėje operoje Niujorke.

J. Katinaitė: Buvo ir daugiau priežasčių. Viena jų – jis norėjo reformuoti vokalo dėstymą, bet nesulaukė pritarimo. Čia vėlgi buvo konfliktų... Grįžo partinė nomenklatūra ir Vaclovas tiesiog neįtvirtino savęs per pedagoginį siekį. Kitas labai svarbus dalykas – ekonominis. Tai buvo labai sunkūs laikai, „Vilniaus brigados“ siautėjimas, o teatrai buvo visiškai nuskurdę. Žmogus buvo tame jėgų žydėjime, kai dar galėjo išvažiuoti į Vakarus. Tai yra unikalu. Aš sakyčiau, kad jis turėtų įeiti į Guinnesso rekordų knygą. Debiutuoti „Metropolitan“ operoje beveik šešiasdešimties ir ten dainuoti dešimt sezonų, ir dar jo prašė pasilikti tame teatre, nes jis pats atsisakė, jau prasidėjo pirmieji Parkinsono ligos požymiai, bet jie sakė – mes scenoje nieko nematom. Tai unikalus kelias.

Norėčiau pratęsti profesoriaus mintį apie tą unikalų balsą. Man šviesaus atminimo dirigentas Saulius Sondeckis yra pabandęs apibūdinti, kur yra Vaclovo balso paslaptis. Jis pasakė, kad tame gražiame sodriame Vaclovo tembre visada buvo vos justi virpuliukas. Ne tas defektas, kai jau blogai dainininkui, bet vos vos virpantis virpuliukas. Ir jis be galo jaudindavo. Ir aš tik nuo savęs galiu pridurti, kad kai baigiasi įrašas, nebesigirdi jau to dainavimo, tas virpuliukas lieka su mumis. Ir tas jausmas yra nepakartojamas.