Nesu vertas kalbėti apie Sausio 13-ąją. Tūkstančiai žmonių matė, patyrė ir padarė milžiniškai daugiau, daug kas iš jų šią savaitę dalinosi savo prisiminimais ir mintimis apie Sausio 13-osios reikšmę. Visgi šios savaitės komentare sunku kalbėti apie kažką kita. Juolab kad turbūt visiems, dalyvavusiems tą naktį, taip pat ir man, tuomet šešiolikmečiui, iki šiol tai yra giliausiai širdyje ir sąmonėje įstrigęs išgyvenimas.
Pirmiausia, esu dėkingas už tai, kad mūsų, kelių klasiokų, prisijungusių prie 15-ojo Seimo gynėjų būrio, niekas nelaikė vaikais. Praėjus kelioms dienoms, tos paros įspūdžius surašiau savo ilgiausiame kada nors rašytame mokyklos rašinėlyje – jame daug paaugliškų nesąmonių. Bet, nepaisant jų, mes žinojome esmę. Žinojo ją ir prie bokšto žuvę septyniolikmečiai Darius ir Ignas. Ir dabar, kai bendrauju su paaugliais, žinau, kad, nepaisant visų paaugliškų nesąmonių, jie jau žino esmę ar bent jau ją nujaučia. Ir nereikia į juos žiūrėti iš aukšto, nors patiems paaugliams suaugusieji ir atrodo kaip didžiausi neišmanėliai.
Pamenu, mūsų 15-ojo būrio vyresniajam aiškinant mūsų užduotis, mums rankose spaudžiant armatūros strypus, vienas pagyvenęs vyriškis (dabar sakyčiau, kokių 25 metų), apsirengęs ilgu lietpalčiu, pakėlė ranką, paklausė, ar tikrai yra gautas įsakymas neleisti jedinstveninkų prie parlamento, jei jie naktį pasirodys. Būrio vyresnysis lėtai ir aiškiai atsakė: taip, yra įsakymas neleisti jedinstveninkų. Aš visiškai nesupratau, kam čia reikalingas toks susireikšminimas su tokiais kvailais klausimais. Tik po kelerių metų jau studijuodamas teisę sužinojau, kad, pasirodo, yra didelis skirtumas, ar armatūros strypu esi pasiruošęs mojuoti tiesiog dėl savo įsitikinimų, ar vykdydamas teisėtą įsakymą.
Antra, tą naktį prie Seimo žmonių nebuvo daug, turbūt koks keliolika tūkstančių, o gal ir tiek nebuvo. Tai rodo, koks ilgas gali būti kelias nuo idėjinio palaikymo iki realių veiksmų. Vien tik idėjos nepakanka, reikia veiksmo. Tai yra svarbi žinia bet kuriam ryžtingam veikimui – svarbiuose pokyčiuose niekada nedalyvaus visi ar dauguma ir nereikia jos tikėtis: daug kas neįvertina situacijos, turi kitų svarbių reikalų, saugo save, savo artimuosius, nenori kištis, nėra tikri, ar reikia, baiminasi – dauguma šių argumentų yra visiškai pateisinami. Po daugelio metų persikėlus gyventi į kaimą, naujasis kaimynas Antanas, buvęs pokario partizanas, verkdavo pasakodamas, kaip niekas su juo iš aplinkinių tada nevažiavo į Vilnių ir net nuvežti nenorėjo. Galiausiai jis sumokėjo didelę pinigų sumą, kad jį nuvežtų, jis žinojo ne tik idėjos, bet ir veiksmo svarbą.
Trečia, prisimenant 1991-ųjų Sausio 13-ąją reikia prisiminti ir 2022-uosius. Yra priešas už vartų ir yra priešas šalia, kaip ir 1991 metais. Nesuvokiama, kaip galima ateiti prie to paties Seimo švilpti ir rėkti didžiausio susikaupimo ir apmąstymų reikalaujančią dieną metuose. Akivaizdžiai visų, kuriems ta diena yra Laisvės gynėjų diena, akyse buvo galima matyti, švelniai tariant, gilią nuostabą. Dabar jau žinant tai, kas nutiko po 6 savaičių, tokios didelės nuostabos tai nebekelia – plataus karo išvakarėse buvo siekiama destabilizuoti padėtį, kaip ir 1991 metais. Yra tokių, kurie mūsų laisvės nekenčia.
Ir, galiausiai, nesuprantu, kai kažkas sako: dabar (arba tokio) Seimo aš neginčiau. Žiūrėdamas į pavargusius Seimo narių veidus tos nakties videoįrašuose, galvoju, kaip skirtingai susiklostė jų gyvenimai. Kai kurie jų yra politikoje ligi šiol, kai kas po to užsiėmė kitais gerais darbais, kai kas vėliau buvo nuteistas už nusikaltimus, kai kas šiaip darė ir tebedaro keistus dalykus, kai kurių jau nebėra tarp gyvųjų. Bet ginami yra ne atskiri Seimo nariai, ne partijos, o Seimas, mūsų išrinkta atstovaujamoji valdžia. Seimą nuo tų, kurie nekenčia mūsų laisvės, reikia ir reikės ginti bet kokį – tol, kol mes jį patys išsirenkam.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
