Prieš 30 metų – 1996-ųjų liepos 25 d. – tuometinis Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas savo pasirašytu dekretu Seimui pateikė svarstyti Mirties bausmės vykdymo Lietuvos Respublikoje sustabdymo įstatymo projektą.
Kartu buvo paskelbtas mirties bausmės vykdymo moratoriumas – ji buvo numatyta Baudžiamajame kodekse ir galėjo būti skiriama, tačiau negalėjo būti vykdoma. Tik po pusantrų metų Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar tokia Baudžiamajame kodekse numatyta bausmė neprieštarauja Konstitucijai. Dar po vienuolikos mėnesių – 1998-ųjų gruodžio 9 d. – Konstitucinis Teismas pripažino, kad tokia bausmė pažeidžia pamatines konstitucines žmogaus teises.
Lietuvos Respublika buvo viena paskutiniųjų šalių Europoje, atsisakiusių mirties bausmės. Daugumoje Vakarų Europos šalių ji buvo panaikinta po Antrojo pasaulinio karo, kai kuriose dar anksčiau, o daugumoje Vidurio Europos šalių ji panaikinta apie 1990 m. Pats mirties bausmės eliminavimo procesas, trukęs beveik 2,5 metų, Lietuvoje pradėtas pirmiausia dėl tarptautinio spaudimo – tai buvo būtina sąlyga integruojantis į Europos Tarybos ir į Europos Sąjungos struktūras.
Didžioji dalis Lietuvos gyventojų, taip pat didžioji dalis politikų ir netgi teisininkų tokio sprendimo nepalaikė – nuomonių įvairovė atsispindi ir Konstituciniam Teismui pateiktose įvairių ekspertų išvadose, gausiose diskusijose to meto spaudoje ir vykusiose konferencijose. Visgi būtinybė tokią bausmę panaikinti buvo akivaizdi. Ilgametis Lietuvos teisės instituto direktorius Antanas Dapšys tokios valstybės reakcijos į nusikalstamą elgesį netgi nevadino bausme.
Kad ir kaip būtų pikta, liūdna, apmaudu ir sunkiai pakeliama, kai nutinka žiaurūs ir apgailėtini nusikaltimai, nėra prasmės kalbėti apie mirties bausmę. Tokios bausmės mūsų teisinėje erdvėje nėra ir būti negali. Jau 30 metų ir dar labai labai ilgai – kol gyvuos dabartiniais teisės ir demokratijos principais paremta Lietuvos valstybė ir Europos Sąjunga.
Tai iš esmės patvirtino ir Konstitucinis Teismas, vadindamas tokį įteisintą valstybės elgesį tiesiog fiziniu žmogaus sunaikinimu, kuriuo paneigiama prigimtinė žmogaus teisė į gyvybę. Kriminologiniai argumentai, kad mirties bausmės buvimas neturi jokios įtakos nusikalstamumo tendencijoms ar jo sunkumui, žinomi iš kriminologinių tyrimų kitose šalyse, tapo akivaizdūs ir pas mus.
Per 30 metų nužudymų skaičius Lietuvoje sumažėjo beveik 7 kartus (nuo 502 1995 m. iki 74 2025 m.), sunkiausių smurtinių nusikaltimų sumažėjo daugiau nei 9 kartus (nuo 5 258 1995 m. iki 580 2025 m., skaičiuoti nužudymai, tyčiniai sunkūs sveikatos sutrikdymai, išžaginimai, seksualiniai prievartavimai ir plėšimai). Akivaizdu, kad nusikalstamo elgesio apimtis ir tendencijas lemia ne valstybės represyvumo lygis.
Konstitucijos straipsniai, kuriems prieštarauja tokios bausmės buvimas, nustato pamatinius dalykus – prigimtines, o ne valstybės suteiktas žmogaus teises ir laisves, gyvybės apsaugą ir draudimą nustatyti žiaurias ir žalojančias bausmes – demokratinėje, teisinėje ir socialinėje valstybėje negali būti pakeičiami taip, kad tokia valstybė vis dar išliktų. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija jau 2 straipsnyje įtvirtina, kad tokia bausmė niekam negali būti paskirta ar įvykdyta. 2002 m. gegužės 3 d. ne kur kitur, o Vilniuje buvo pasirašytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13-asis protokolas Dėl mirties bausmės panaikinimo visais atvejais.
Taigi Vilnius žinomas kaip miestas, minimas šios bausmės negalimumo kontekste. Kad ir kaip būtų pikta, liūdna, apmaudu ir sunkiai pakeliama, kai nutinka žiaurūs ir apgailėtini nusikaltimai, nėra prasmės kalbėti apie mirties bausmę. Tokios bausmės mūsų teisinėje erdvėje nėra ir būti negali. Jau 30 metų ir dar labai labai ilgai – kol gyvuos dabartiniais teisės ir demokratijos principais paremta Lietuvos valstybė ir Europos Sąjunga.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
