Šiandien noriu jums papasakoti apie vieną gražiausių Lietuvos paukščių – kukutį. Vos už varnėną didesnis sparnuotis Lietuvoje turi kelis pavadinimus, priklausomai nuo regiono.
Štai dzūkai jį vadina kukuciu, kituose kraštuose vyresni žmonės kartais dar pamini lupucio ar tutlio vardus. Kad ir kaip pavadinsite, bus teisingai, nes visuose jo varduose užkoduotas šio paukščio balsas – up up up ar tu tu tu. Net mokslinis šio paukščio pavadinimas, susidedantis iš lotyniško ir graikiško žodžių Upupa epops, koduoja šio paukštelio skleidžiamus garsus.
Kukučio balsą galime išgirsti nuo balandžio pabaigos iki pat birželio paskutinių dienų, nors aktyviausiai jis upsi gegužę. Panašiai kaip ir gegutės kukavimas, kukučio upsėjimai sklinda gana toli, kartais girdimi net ir didesniu nei vieno kilometro atstumu.
Visgi ne vien šio paukščio balsas įmantrus – bene labiausiai dėmesį traukia šio sparnuočio išvaizda. Maža mūsų krašte tokį egzotišką apdarą vilkinčių paukščių: juodai ir baltai raini sparnai, ilgas ir žemyn lenktas snapas, bet išvis charakteringiausias kukučio bruožas – kuodas, arba ketera! Kuomet kukutis vaikšto žeme, maitinasi ar tupi, kuodas būna suskleistas ir primena iš pakaušio augantį ragą. Veisimosi metu, pavasarį, kai patinai upsi ir demonstruoja savo plunksnų grožį patelėms, jie šį kuodą išskleidžia ir viršugalvyje susiformuoja įspūdingo dydžio ir raštų ketera. Tikras gamtos pankas!
Šio paukštelio ne tik giesmė skambi, ne tik išvaizda it papūgos, bet ir sodininkams jis geriausias draugas – vienas mėgstamiausių kukučio grobių – kurkliai!
Charakteringas ir kukučio skrydis. Neilgi apvalaini sparnai kukučiui leidžia sklęsti oru kaip drugeliui. Būtent pastarąjį šis paukštis labiausiai primena skrisdamas, kai lengvai plazdena ore ir leidžia pasigrožėti įspūdingais savo sparnų plunksnų raštais.
Ar esate matę kukutį? Lažinuosi, jog dauguma jūsų, kurie šį paukštį matėte, veikiausiai jį aptikote Dzūkijoje arba Rytų Lietuvoje. Nesakau, kad kitose šalies vietose jų nėra, tačiau būtent smėlingi, skurdūs dirvožemiai su pušynais ar tokia kraštovaizdžio mozaika yra tipinė kukučio buveinė. Ne veltui šis paukštis prieš dešimtmetį išrinktas Dzūkijos krašto paukščiu. Pietų Lietuvoje, ypač Varėnos rajone, kukučiai ganėtinai įprasti ir čia juos pažįsta kone kiekvienas. Turbūt nerasi šiame krašte kaimelio ar miestelio, kuriame gegužę neaidėtų kukučio upsėjimas.
Visgi noriu priminti, kad, vertinant visos šalies mastu, kukutis nėra dažnas sparnuotis ir todėl įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą kaip saugoma rūšis. Vertinama, kad Lietuvoje jų gyvena nuo 700 iki 1 000 porų. Jei netoli savo sodybos pamatėte kukutį, pasistenkite įsitikinti, kad jis neįsikūrė kur nors jūsų kieme. Šie paukščiai mėgsta perėti labai įvairiose vietose ir aukštyje. Kartais kiaušinius sudeda ir peri akmenų, rąstų ar malkų krūvose, kartais kluone, palėpėje ar net gyvenamojo pastato pamūrėje. Todėl, jei pamatysite reguliariai besilankantį kukutį, pasistenkite nesutrukdyti jo perėjimo ar netyčia nesunaikinti dėties su jaunikliais. Beje, šie paukščiai įsikuria ir inkiluose, kartais užima net varnėnų inkilus, nors įprastai mėgsta kiek platesnę inkilo angą.
Žmonės dažnai nori sužinoti, kuo paukščiai naudingi jiems, tad šiuo aspektu kukutį lengva pagirti. Šio paukštelio ne tik giesmė skambi, ne tik išvaizda it papūgos, bet ir sodininkams jis geriausias draugas – vienas mėgstamiausių kukučio grobių – kurkliai! Turbūt kaimo gyventojams nereikia pristatinėti šio vabzdžio, kuris pridaro nemažai žalos daržuose. Todėl, globodami kukutį, globosite ir savo sodą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
