Gruodžio 10-ąją nuo 1950-ųjų, t. y. jau 75 metus, minima Tarptautinė žmogaus teisių diena, skirta pagerbti bei nuolat prisiminti dvejais metais anksčiau priimtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Po pirmoje praėjusio amžiaus pusėje sukurtų, patirtų ir matytų baisumų, kuriuos žmonės padarė vieni kitiems, laisva ir demokratiška pasaulio dalis susivienijo ir sutarė kurti nauju vertybiniu pagrindu – žmogaus teisėmis – paremtą tarpusavio santykių tvarką.
Sovietų Sąjungoje, nors ji ir buvo viena iš Jungtinių Tautų steigėjų, žmogaus teisės taip ir liko tik lozungais, totalitarinė realybė buvo kitokia, nei skelbta. Pavergtų tautų išsilaisvinimo procese buvo labai svarbu atrasti naujus vertybinius žmogaus teisių pagrindus, todėl 1990-ųjų pradžioje Lietuvoje pirmą kartą buvo išleista daug žmogaus teises įtvirtinančių tarptautinių dokumentų rinkinių, siekiant plačiai skleisti juose įtvirtintas idėjas.
Žmogaus teisių standartų įtvirtinimas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kituose tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose nesukuria ir niekada nesukurs tobulo pasaulio. Bet jie sukuria atskaitos tašką ir kertinę ašį, aplink kurią turi suktis visi valstybėje priimami sprendimai. Tai – susitarimas dėl besąlygiškos žmogaus vertės ir nuolatinių pastangų ją išsaugoti, nes „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“ (JT Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1 straipsnio 1 sakinys).
Žymus vokiečių filosofas ir sociologas Axelis Honnethas savo pripažinimo moralės teorijoje kalba apie kito žmogaus pripažinimą, kaip būtiną socialinės raidos gera linkme sąlygą. Jis pastebi, jog tam, kad žmogus galėtų gyventi pavykusį gyvenimą visuomenėje, jam reikia, kad jį pripažintų kiti. Be pripažinimo žmogus netaps save realizuojančia asmenybe. Žmogiškąją gyvenimo formą lemia faktas, kad žmonės tik per vienas kito pripažinimą gali pasiekti socialinę narystę bei pozityvų santykį patys su savimi. Teisės sistemą, visiems vienodų teisių užtikrinimą A. Honnethas savo teorijoje laiko būtina sąlyga moralinio atsakingumo augimui ir savigarbos atsiradimui, o kartu ir aukštesnės moralės visuomenės raidai.
Šią savaitę Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, vyks žmogaus teisių minėjimui skirti renginiai. Labai dažnai su nuostaba girdžiu, kai viešoje erdvėje, lyg ir su nepasitenkinimu, nepasitikėjimu, gal net ir kažkiek paniekinamai žmogaus teisių gynimas tapatinamas tik su nevyriausybinių organizacijų iniciatyvomis. Štai žiūrėk, tie žmogaus teisių gynėjai vėl kažką susigalvojo ginti. Kyla klausimas, kodėl žmogaus teisių gynimas suprantamas taip siaurai? Pavyzdžiui, ar žurnalistai nėra ir neturi būti žmogaus teisių gynėjais? Taip pat valstybės tarnautojai, teisėsaugos darbuotojai, mokytojai, dėstytojai, vadovai, dvasininkai nėra ir neturi būti žmogaus teisių gynėjais? Ar kiekvienas ir kiekviena neturėtume būti ne tik savo, bet ir kitų žmonių teisių gynėjais ir gynėjomis?
Žmogaus teises svarbu prisiminti ne tik jų minėjimo dieną, bet kasdien. Tas akivaizdu ir naujausių įvykių Lietuvoje kontekste. Turiu mintyje bandymus daryti politinę įtaką LRT ir nužudymus Kaune.
Štai praėjusias dvi savaites dėl Lietuvos „Carito“ ir Lietuvos advokatūros suvienytų pastangų šimtai žmonių galėjo pasinaudoti nemokamomis advokatų paslaugomis, kuriomis jie šiaip nebūtų galėję pasinaudoti dėl lėšų trūkumo. Panašaus rūpesčio žmogaus teisėmis Lietuvoje rasime ir daugiau, apie jį daug girdėsime ir šią savaitę.
Žmogaus teises svarbu prisiminti ne tik jų minėjimo dieną, bet kasdien. Tas akivaizdu ir naujausių įvykių Lietuvoje kontekste. Turiu mintyje bandymus daryti politinę įtaką LRT ir nužudymus Kaune.
Pirmiausia, nukentėjusieji nuo nusikalstamų veikų turi teisę į apsaugą, paramą ir patirtos žalos atlyginimą. Antra, žmogaus teisė nebūti laikomam kaltu, kol jo kaltumas nebus įrodytas teisme, taip pat teisė į teisingą teismą nėra sugalvota kaip kliūtis teisingumui – priešingai, ji įtvirtinta, nes jau labai seniai buvo aiškiai pamatyta ir suvokta, kur veda kaltinimai be nepriklausomo teismo. Jei momentinis „teisingumas“ ir gali atrodyti pasiektas, tai ilgalaikėje perspektyvoje nekaltumo prezumpcijos nepaisymas veda į nestabilumą, nesaugumą, savivalę ir nepasitikėjimą. Trečia, visi turi teisę gauti nepriklausomą ir nešališką informaciją – tokios galimybės neturėjimas didina tamsą, kuri kažkam palengvina galimybę joje nematomai ir piktavališkai įgyvendinti savo asmeninius kėslus.
Cituota iš Axel Honneth (2018). Kampf um Anerkennung. Frankfurt am Main: Suhrkamp.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
