Birželį Lietuvoje virė diskusijos dėl minimalios mėnesinės algos. Kompromisas pasiektas – 2027 m. MMA kils iki 1245 Eur, arba 8 proc. Kasmetinio kilimo priežastis – didžiulės pajamų nelygybės Lietuvoje valdymas. Pagal šį rodiklį, Lietuva Europos Sąjungoje atsilieka tik nuo Bulgarijos ir Latvijos.
Visgi darbdaviams – tai grėsminga tendencija – pagal Lietuvos banką, toks MMA kilimas paspartins vidutinio darbo užmokesčio augimą beveik 2 procentiniais punktais. Tai reiškia, kad 2027 m. Lietuvos darbo kaštų konkurencingumas, remiantis EBPO duomenimis, kris: darbo vietos kaina turėtų augti apie 8 proc., o sukuriama nominali pridėtinė vertė – tik 5 proc. Jei netapsime produktyvesni, Lietuvoje investuoti darysis vis mažiau pelninga.
Norint suprasti, kodėl pajamų nelygybė Lietuvoje šiandien yra tokia didelė ir kodėl jos mažinimas dabartinėmis priemonėmis problemiškas, pirmiausia reikia atsakyti į paprastesnį, bet esminį klausimą: kada ir kodėl pajamų nelygybė Lietuvoje apskritai atsirado?
Ar tarpukariu liaudis buvo turtingųjų išnaudojama?
Anot sovietinės literatūros, iki 1940 m. Lietuvoje buvo įsitvirtinęs neteisybės ir skurdžiųjų išnaudojimo režimas. Sovietinė sistema žadėjo išlaisvinti liaudį nuo šio „buržuazijos jungo, sukurti naują lygiateisę visuomenę“ ir didžiavosi tai pasiekusi. Tai mitas.
Tarpukario Lietuvoje pajamų nelygybė ne didėjo, o turbūt pirmąsyk per kelis šimtmečius traukėsi. Tikėtina, kad atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų smarkiai išaugo dar Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, kai dėl XVI a. vykdytos valakų reformos absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų tapo nuo bajorų priklausomais baudžiauninkais. Net baudžiavą panaikinus, remiantis G. Vaskelos tyrimais, XX a. pradžioje daugiau nei trečdalis visos žemės vis dar priklausė dvarininkams, kurie sudarė vos 4 proc. visų gyventojų. Tokia kvazifeodalinio pobūdžio socialinė atskirtis buvo paplitusi visoje Rytų ir Centrinėje Europoje.
Išimtimi tapo Nepriklausomybės laikotarpis. Nuo 1919 m. Baltijos šalyse vykdytos žemės reformos buvo bene radikaliausios žemyne – per kelerius metus jos panaikino turtingiausią gyventojų sluoksnį – stambiuosius bajoriškos kilmės žemvaldžius. Nors Vakaruose tai neretai užtraukdavo kaltinimų vykdant socialistinę klasių politiką, žemės alkis mobilizavo Baltijos tautas kovai už Nepriklausomybę, o, anot estų istoriko A. Kasekampo, žemės reformos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sukūrė vienas lygiateisiškiausių visuomenių Europoje.
Žinoma, tuomet jau formavosi negausus turtingesnių miestiečių sluoksnis, o lietuviška žemės reforma nepalietė Lenkijos užimto Vilniaus krašto. Tad be papildomų tyrimų negalima teigti, jog visur Lietuvos teritorijoje pajamų atskirtis išnyko. Prie to reikia pridėti, jog apskritai pajamų lygis buvo labai žemas, tad ir be nelygybės daugelis buvo skurdūs. Tačiau tai nepaneigia fakto, jog tarpukario Lietuva atliko vieną progresyviausių šuolių link socialinės lygybės Europoje, kartu buvo sustiprintas ir valstybingumas.
Visi tapome vienodais vargšais?
O kaip sovietmetis? Dažnai teigiama, kad socialistinių režimų pasiekimas buvo mažesnė pajamų nelygybė nei Vakaruose. Iš dalies tai tiesa. Anot britų ekonomistų A. Atkinsono ir J. Micklewrighto, teoriškai socializmas galėjo mažinti nelygybę – visiems suteikiamas privalomas darbas ir centralizuotai nustatyti atlyginimai.
Statistika tik iš dalies tai pagrindžia. Pasak autorių, SSRS ir jos respublikose XX a. 9 dešimtmetyje oficialių pajamų nelygybė išties buvo mažesnė nei daugelyje Vakarų valstybių, tačiau vis vien didesnė nei kapitalistinėse Šiaurės Europos šalyse. 1989 m. okupuotos Lietuvos nelygybės koeficientas (Gini), pagal oficialius pajamų duomenis, siekė 28, SSRS – 29; Šiaurės šalių vidurkis pagal Pasaulio banką – 24.
Graikijoje, tuomet skurdžiausioje kapitalistinės Europos šalyje, vidutinis gyventojas 1989 m. galėjo sau leisti bent 30 proc. daugiau prekių ir paslaugų nei okupuotoje Lietuvoje.
Visgi oficiali sovietinė statistika neatspindėjo paplitusių privilegijų, būsto ir partinės hierarchijos bei „blato“. Pajamos buvo panašios, tačiau lentynos buvo tuščios ne visiems – pažįstantys dešrų fabriko darbuotojus galėjo džiaugtis mėsingu gyvenimu, o tas pačias pajamas gaunanti dauguma šios privilegijos neturėjo.
Visgi svarbiausia tai, jog, pagal naujausius duomenis, sovietmečiu bendras pajamų lygis nė kiek nepriartėjo prie vakarietiškų standartų. Ignas Šeinius romane „Stebuklo belaukiant“ dar 1942 m. pranašavo, kad sovietinėje sistemoje varguoliams nebus lengviau, nes „visi būsime vienodi vargšai“. 1938 m. lietuviai buvo 18 proc. turtingesni už portugalus, o 1989 m. – bent 24 proc. už juos skurdesni. Graikijoje, tuomet skurdžiausioje kapitalistinės Europos šalyje, vidutinis gyventojas 1989 m. galėjo sau leisti bent 30 proc. daugiau prekių ir paslaugų nei okupuotoje Lietuvoje. Kitaip tariant, sovietinė sistema sugebėjo sukurti šiek tiek daugiau lygybės rubliais, bet nesugebėjo suteikti gerovės ir, skirtingai nei tarpukario Lietuva, galimybių ją savo rankomis susikurti.
2026-ųjų nelygybė – grįžimo į Europą kaina?
Kodėl šiandien, kai valstybė nebėra skurdi, nelygybė tokia didelė? Atsakymas – dešimto dešimtmečio reformos. Lietuva pasirinko grįžti į Europą per rinkos liberalizavimą, privatizaciją ir atvirumą užsienio kapitalui. Šis modelis sukūrė investicijų, eksporto bumą ir paspartino integraciją į ES.
Dešimto dešimtmečio reformų rezultatas – 30 metų spartaus ir gerokai tvaresnio ekonominio augimo nei bet kada Lietuvos istorijoje. Pajamų nelygybė – tai šalutinis šio ekonominio modelio poveikis. Lietuva teisingai pasirinko negelbėti neefektyvių sovietinių bendrovių, leisti kapitalui ir darbuotojams pereiti į produktyvesnes sritis ir nespausti besikuriančio verslo mokestine našta jam dar neatsispyrus nuo sovietinės ekonomikos pelkės. Dalis šių žmonių praturtėjo, bet dalis, deja, vietos naujoje sistemoje nesurado.
Kito kelio iš esmės nebuvo: šalys, kurios liberalių reformų kryptį išlaikė, jas išgyveno, pateko į Europą ir dauguma šiandien vejasi Vakarus. Didelė dalis tų, kurios sustojo pusiaukelėje, liko ekonominiame užribyje ar net Rusijos glėbyje.
Kovodami su nelygybe būkime atsargūs ir matykime realybę
Modelis suveikė, valstybė iš skurdo jau išbrido, bet kodėl ir šiandien agresyvūs mėginimai su pajamų nelygybe kovoti minimalaus atlyginimo kėlimu taip audrina ekonomistus? Dėl dešimto dešimtmečio reformų atsiskleidė esminis Lietuvos modelio pranašumas – patrauklumas investicijoms dėl kokybiškos ir santykinai pigios darbo jėgos. Ir šiandien tai tebėra itin svarbus darbo vietas Lietuvoje laikantis faktorius. Kol Lietuva neturi naujo modelio, MMA didinimas šį pranašumą tirpdo. Siekdami išspręsti šalutinį ekonominės sėkmės poveikį, galime per anksti „užkalti“ patį jos variklį.
Bet svarbiausia ne tai, kad šiandien daugiau turtingų, o tai, kad net vargingiausių gyvenimas Lietuvoje pagerėjo labiau nei bet kur buvusioje SSRS imperijoje. „Prie ruso“ nebuvo ir nėra geriau.
Kita vertus, šiandien pasitikėjimas valstybe be galo svarbus grėsmės akivaizdoje. Matydami, kad ekonomikai augant gyvenimas negerėja, žmonės ima abejoti valstybės gebėjimu užtikrinti galimybes kiekvienam susikurti kokybišką gyvenimą. Dar 1992 m., prognozuodami ekonominės atskirties augimą posocialistiniu laikotarpiu, A. Atkinsonas ir J. Micklewrightas pabrėžė, kad ekonominė nelygybė gali silpninti demokratijos ir politinio stabilumo pagrindus.
Geriau yra ir gali būti visiems
Yra trys geros naujienos. Pirma, nuo 2004 m. pajamų nelygybė Lietuvoje ilguoju laikotarpiu stabilizavosi, o nuo 2015–2016 m. piko po truputį mažėja. Antra, lygybė ir produktyvumas nėra nesuderinami, alternatyvų MMA didinimui netrūksta. Trečia, šiuolaikinis Lietuvos modelis sėkmingas ir dėl to, jog leido savo gerovę pakelti visiems, kad ir nevienodai. Net skurdžiausias dešimtadalis gyventojų šiandien gali sau leisti 40 proc. daugiau prekių ir paslaugų nei vėlyvuoju sovietmečiu.
Taip, aplink matyti daug už mus turtingesnių žmonių. Tai kelia neteisybės jausmą. Bet svarbiausia ne tai, kad šiandien daugiau turtingų, o tai, kad net vargingiausių gyvenimas Lietuvoje pagerėjo labiau nei bet kur buvusioje SSRS imperijoje. „Prie ruso“ nebuvo ir nėra geriau.
