Retas sutarimas – visų Lietuvos politinių partijų lyderiai susirūpino menku gimstamumu. Visi žada daugiau pinigų tėvams auginantiems vaikus. Pinigų niekas neatsisakys. Vėlgi pasiektas retas piliečių ir valdžios sutarimas.
Kitų šalių patirtis mažai kam įdomi. Vis dėlto ja verta pasidomėti. Antai, Vengrija, kurioje 2010 m. viena statistinė moteris pagimdydavo 1,25 vaiko, skyrė finansiniam šeimų rėmimui, paskoloms jaunų šeimų būstui kone 5 proc. BVP (skaičių ne vienos ES šalies labai sunkiai pasiekiama, kai reikia finansuoti gynybą). Rezultatas buvo neblogas – 2020 m. gimstamumo rodiklis išaugo iki 1,61. Deja, šiuo metu jis vėl nukrito ir yra 1,31 vaiko.
Kažkas panašaus nutiko Pietų Korėjoje. 2010 m. ten gimstamumo rodiklis buvo 1,19 vaiko. Valdžia išleido apie 290 milijardų USD. 2025 m. statistinė moteris gimdė 0,8 vaiko.
Dar 1988 m. Kanados provincija Kvebekas įvedė gana dideles išmokas vaikams. Gimstamumas reikšmingai padidėjo. Vėliau sumažėjo ir galiausiai, lyginant su kitomis provincijomis, bendras vaikų skaičius šeimose iš esmės nepasikeitė.
Išvada, kuria praktika ne kartą patvirtino, išmokų didėjimo poveikis gimstamumui nėra didelis, dažniausiai jis laikinas ir stipriausias gaunantiems žemas pajamas. Išvadą patvirtina faktas – kone visose moderniose šalyse šeimos politika nedavė tų rezultatų, kurių pageidautų visuomenė: gausėja vienišų žmonių, šeiminiams ryšiams trūksta stabilumo, sumažėjo gimstamumas ir šiandien daugumoje ES šalių natūralus gyventojų skaičius nebeatkuriamas, o gyventojų Europoje nežymiai gausėja (apie 0,4 proc. per metus) imigracijos dėka.
Nuomonė, kad daugiau pinigų duos daugiau prekių, paslaugų ... ir vaikų atitinka rinkos ekonomikos logiką, prilyginančią šeimą verslo organizacijai. Ji tinka ekonomiškai atsilikusioms visuomenėms, kuriose vaikai yra svarbiausia materialinė atrama senatvėje ar tapus neįgaliam. Kai BVP (bendro vidaus produkto) dydis priartėja prie išsivysčiusių šalių vidurkio (Lietuva priklauso šiai šalių grupei), jose vykstančias permainas geriau paaiškina vadinamoji laimės ekonomika, vertinanti pokyčius pagal BNL (bendros nacionalinės laimės indeksą).
Išvada, kuria praktika ne kartą patvirtino, išmokų didėjimo poveikis gimstamumui nėra didelis, dažniausiai jis laikinas ir stipriausias gaunantiems žemas pajamas.
BNL matavimai vienareikšmiškai patvirtina, kad šeimos rėmimas negali būti tapatinamas su svarbiu socialiniu uždaviniu – skurdo mažinimu. Žmonės tuokiasi ne dėl to, kad norėtų išbristi iš vargo, o norėdami geriau patenkinti savo poreikius, būti laimingi.
Daugelyje psichologijos vadovėlių yra A. H. Maslovo (Abraham Harold Maslou) poreikių schema, kurioje išskirti žemesnieji (mitybos, miego ir pan.) ir aukštesnieji (savivertės, pripažinimo ir pan.) poreikiai. Skaitytojai gali paklausti savęs: „Ar noras turėti vaikų priskirtinas prie žemesniųjų ar prie aukštesniųjų poreikių?“ Atskiru atveju gali būti ir taip, ir kitaip. Tačiau daugeliu atveju šiuolaikinė šeima tapo būdu siekti aukštesniųjų poreikių patenkinimo, laimės ir gyvenimo įprasminimo auginant vaikus. Tuo ir reikėtų vadovautis ieškant naujų valstybės demografinės politikos idėjų.
Viena jų, gana paprasta ir vis dažniau įgyvendinama, remiasi nuosekliu, tyrimais patvirtintu samprotavimu – šeimoje gyvenantys žmonės yra laimingesni, vaikų turinčios šeimos – laimingesnės, todėl, jei visuomenė siekia, kad daugiau žmonių gyventų šeimose ir turėtų vaikų, ji turi investuoti ne į vaikus apskritai, o į šeimos laimę.
Pasiklausti, kas ją lemia, geriausia pačių šeimų. Panašių tyrimų atlikta tikrai daug. Vienas iš bandymų tai padaryti – „laimės ekonomikos“ tyrimų gretinimas su galimomis šeimos rėmimo kryptimis, atliktas Berno (Šveicarija) universiteto psichologų ir ekonomistų. Jis ypač įdomus, nes Šveicarija tikrai turtinga šalis. Nepaisant to, du penktadaliai apklaustųjų siejo vaikų gimdymą su didesne valstybės finansine parama šeimai.
Žmonės tuokiasi ne dėl to, kad norėtų išbristi iš vargo, o norėdami geriau patenkinti savo poreikius, būti laimingi.
Kiti trys penktadaliai norėjo „draugiškesnės šeimai aplinkos“, geresnių galimybių derinti profesinę veiklą ir vaikų ugdymą, didesnių galimybių dirbti nepilną darbo dieną, lankstesnių darbo grafikų, dar palankesnių sąlygų šeimos verslui bei įvairių nuolaidų pramogoms prekybos centruose, transporte, pageidavo daugiau paslaugų šeimai – vaikų darželių, auklių, žaidimų aikštelių, vaikų priežiūros kambarių darbovietėse, galimybių tėvams ir vaikams drauge leisti laisvalaikį ir pan.
Minėtas šveicarų tyrimas įdomus ir tuo, kad arti trečdalio apklaustųjų atsakė, jog jiems trūksta šeimos vertybių pripažinimo. Jie norėtų, kad valstybė labiau vertintų šeimyniškumą, kad žiniasklaida objektyviau atspindėtų šeimų gyvenimą, kad tėvai, tinkamai ugdę vaikus, susilauktų visuomenės pagarbos.
Šių pageidavimų įgyvendinimui dar yra didelės neišnaudotos galimybės. Laimės, motinystės/tėvystės ir socialinės politikos ryšio analizė parodė, kad šalyse, kuriose motinos turi teisę į ilgesnes ir geriau mokamas atostogas po vaiko gimimo, vaiko iki dvejų metų priežiūros išlaidos reikšmingai paremiamos valstybės, kuri be to sudaro galimybės dirbti lanksčiu darbo grafiku, motinos/tėvai yra laimingesni, nei tose, kuriose tokios paramos šeimai trūksta.
Minėtas šveicarų tyrimas įdomus ir tuo, kad arti trečdalio apklaustųjų atsakė, jog jiems trūksta šeimos vertybių pripažinimo.
Vakarų šalių visuomenės, technologijų pažangos ir ekonominio augimo dėka įveikdamos materialinį skurdą, nepanaudoja materialinių galimybių išsaugoti motinos ryšį su vaiku pirmaisiais jo gyvenimo metais, per anksti jį nutraukia ir taip kuria prielaidas „psichologiniam skurdui“, nesudaro sąlygų saugiam prieraišumui, emociniam atsparumui ir pasitikėjimui savimi įgyti. Už tų savybių stoką visuomenei tenka brangiau mokėti gydant psichines ligas, priklausomybes, įveikinėjant stresą nei būtų kainavusi investicija į šeimos laimę.
Šias aplinkybes šeimos politikos formuotojai vis aiškiau suvokia, todėl gręžiasi į laimės ekonomikos idėjas. Ataskaitoje „Demografiniai pokyčiai ESBO regione“ pateikiami siūlymai tobulinti šeimos politiką.
Pagrindiniai iš jų:
– gimstamumo didinimui remti kultūrinius ir socialinius pokyčius, palaikančius šeimos vertybes;
– padėti žmonėms pasiekti norimą šeimos dydį, sudaryti palankesnes galimybes jaunimui kurti šeimas ir turėti norimą vaikų skaičių, teikti pagalbą žmonėms, susiduriantiems su nevaisingumo problemomis;
– įgyvendinti šeimai palankius politinius, ekonominius sprendimus, teikti finansinę paramą šeimoms, gerinti būsto prieinamumą, nustatyti mokesčių lengvatas tėvams, ypač turintiems daugiau vaikų, užtikrinti lengvai prieinamą ir kokybišką vaikų priežiūrą;
– skirti daugiau dėmesio moterų ir vyrų lūkesčiams, padėti derinti profesinį darbą ir šeimos gyvenimą, palaikyti lanksčias darbo galimybes, kad tėvai galėtų daugiau laiko skirti vaikams, skatinti darbdavius sudaryti palankias sąlygas tėvams;
– skatinti švietimo iniciatyvas rengiančias gyvenimui šeimoje, suteikti jaunimui žinių apie finansinius, socialinius ir emocinius vaikų auginimo aspektus;
– užtikrinant aktyvų senėjimą, palaikyti vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimą darbo rinkoje, savanoriškoje veikloje ir visuomeniniame gyvenime, skatinti sveiką gyvenimo būdą, modernizuoti ir pritaikyti infrastruktūrą senstančiai visuomenei, išsaugoti socialinio draudimo, pensijų sistemų tvarumą mažėjant dirbančiųjų skaičiui.
Ataskaitoje akcentuojama, kad tik visų šių priemonių suderintas įgyvendinimas spręstų šeimos problemas. Regis, paprastą tereikia atsisakyti atgyvenusio, 19 a. požiūrio į šeimą. Tada Lietuvos politika nebeprimins bandymų, kai iš pradžių sugalvojama išmoka ar diskotekos ir žiūrima, kas atsitiks.
Ilgalaikiai sprendimai galėtų remtis laimės ekonomikos idėjomis, siūlančiomis kelią į 21 a. visuomenę, gerbiančią šeimos vertybes, kurioje vaikų juokas yra ne retenybė, o kasdienybė; darbas negrobia šeimos laiko, o prisitaiko prie jo, kuriantys šeimą žino, kad bus laimingesni nei vienišiai.
