Vokiečių filosofas Danielis-Pascalis Zornas prieš 3 metus išleistoje knygoje „Logika demokratams“ analizuoja populizmo fenomeną ir jo pavojus bei siūlo sprendimus siekiantiems demokratijos ir norintiems toliau joje gyventi. Jis siūlo nelaikyti konkrečių asmenų populistais, tačiau, anot jo, reikia kritiškai vertinti populistinius argumentus – kaip tai darė žymieji graikų filosofai.
Pirmiausia, jis išskiria kelis universaliai populistiniams procesams būdingus bruožus. Vienas jų – kaip kreivų veidrodžių kambaryje atsispindinčios ir besidauginančios paskalos, kai kažkas kažką neva sakė, bet, neaišku, nei kas, nei ką, kodėl ir ar tai yra tiesa. Toliau – kalbėjimas tautos vardu ir prisiimamas aukos vaidmuo. Savęs heroizavimas, kai neva pavyksta išsilaisvinti iš aukos vaidmens – „pakilkim žmonės pavergtieji“.
Toliau svarbu rasti priešų, kurie neva puola ir kurie neva ne tik yra atsakingi už esamą situaciją, bet ir toliau trukdo ją pakeisti. Priešai nužmoginami, jiems klijuojamos etiketės, vadinami įvairiausiais vardais, kenkėjais ir parazitais, todėl pateisinamas ir smurtas prieš juos. Naudojamasi tylinčia dauguma, kuri neva viskam pritaria, nes juk tyli.
Vis labiau kalamas pleištas tarp „mūsų“ ir „jų“ – jei nesate su mumis, esate prieš mus. Medijos neva meluoja arba sako ne visą tiesą. Pirmiausia puolamas visuomeninis transliuotojas, nes jis neva ne tik ignoruoja tiesą, bet dar ir tai daro už mūsų pinigus. Sava perspektyva vis labiau absoliutinama, todėl vis labiau įsigali „arba-arba“ logika, populistinis mąstymas tampa totalitarinis. Tuomet reikia tikrų patriotų, tikrų suomių partijos, tikrų čekų partijos, alternatyvos Vokietijai, tikrosios tautos partijos, teisės ir teisingumo, ir žinoma, aušros, nes suprask, aplinkui dar tik tamsa.
Sava perspektyva vis labiau absoliutinama, todėl vis labiau įsigali „arba-arba“ logika, populistinis mąstymas tampa totalitarinis.
Tiesa, apie aušrą Danielis-Pascalis Zornas nerašo, nes prieš trejus metus jos dar nebuvo, o ir procesai lengvai atpažįstami. Bet jis daug remiasi Senovės graikų filosofavimo būdu, rasdamas daug paralelių su šiais laikais.
Pavyzdžiui, žodžiai demagogija, demagogas ilgą laiką Senovės graikų debatuose turėjo teigiamą prasmę – juo buvo politikas, kuris dėl savo kalbėjimo būdo buvo mėgiamas tautos ir įkūnijo graikiškąjį viešo įtikinimo idealą. Periklis buvo demagogas, taip pat ir Demostenas, daug kam buvęs argumentuoto kalbėjimo pavyzdžiu. Tačiau neigiamą prasmę žodis demagogas įgavo tuomet, kai viešojo diskurso taisyklės buvo sąmoningai pažeidžiamos, norint paskelbti savo žinią.
Tai nutiko tada, kai Atėnus apėmė vidinės ir išorinės krizės, vis sunkiau sekėsi išlaikyti savo karinę galią. Kleonas žinomas kaip tas, kuris vulgariais būdais gaudavo daug dėmesio, siūlydamas paprastus sprendimus sudėtingiems dalykams. Taip pat ir Alkibiadas, savo demagoginę įtaką dar supindamas su klasta ir apgaule, paranojiškai ieškojęs vidinių priešų ir galiausiai reikšmingai prisidėjęs prie Atėnų demokratijos žlugimo.
Istorija nesikartoja, rašo Danielis-Pascalis Zornas, bet tam tikri procesai turi savo vidinius dėsnius.
Vienas iš jų yra viešojo diskurso radikalizacija. Niekas iš demagogų pavieniui nenorėjo, kad demokratija žlugtų, jie tiesiog siekė savo asmeninės galios interesų. Tačiau pavojingiausios buvo jų populistinės kalbos, kurios žingsnis po žingsnio pakeitė viešąjį diskursą. Demokratijos tikslas yra laisvė, o demokratija yra dialogas. Danielis-Pascalis Zornas teigia, kad demokratinis mąstymas turi skirti dėmesio ne tik kalbos turiniui. Jis turi vertinti ir praktiką, kurioje tas turinys išreiškiamas, kaip tai darydavo Sokratas – juos lygindamas, ar jie vienas kitą atitinka – turinys ir praktika?
Demokratijos tikslas yra laisvė, o demokratija yra dialogas. Danielis-Pascalis Zornas teigia, kad demokratinis mąstymas turi skirti dėmesio ne tik kalbos turiniui. Jis turi vertinti ir praktiką, kurioje tas turinys išreiškiamas, kaip tai darydavo Sokratas – juos lygindamas, ar jie vienas kitą atitinka – turinys ir praktika?
Kiekvienas, taip pat ir antidemokratas arba tiesiog nekenčiantis kitų žmonių, turi savo požiūrį išreikšti kalba, tokiu būdu kalbos struktūra tampa skirties ir priklausymo kažkam kriterijumi. Kai kalbėtojas susikoncentruoja tik į save, jis praranda bendrumą, dėl kurio ir reikia demokratijos.
Knygą Danielis-Pascalis Zornas pabaigia pastebėjimu, kad gyvenantieji laisvoje visuomenėje šią laisvę gali imti laikyti savaime suprantama. Kuo mažiau dėmesio skiriama tam, kokias galimybes ši laisva visuomenė atveria, tuo lengviau jos priešams.
Remiamasi knyga Daniel-Pascal Zorn, „Logik für Demokraten. Eine Einleitung.“ Stuttgart: Klett-Cotta, 2022.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
