Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje aktyviai nušviečiami ir aptarinėjami Lenkijos ir Ukrainos santykiai. Jei kalbėtume dar tiksliau, konfliktas tarp šių valstybių prezidentų kilo, kai paskatintas Lenkijos valstybės vadovo Karolio Nawrockio Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kartu su dar keliais Ukrainos pareigūnais grąžino Lenkijai aukščiausią šios šalies valstybinį apdovanojimą. Ši situacija ir tai, kas slypi už jos, puikiai parodo kolektyvinės atminties ir istorijos interpretavimo svarbą bei reikšmę šių dienų politikoje.
Trumpas kontekstas
Kolektyvine, kitaip dar vadinama istorine, atmintimi paremtas konfliktas tarp valstybių kilo, kai gegužės pabaigoje Ukrainos prezidentas vienam valstybės kariniam daliniui nusprendė suteikti su Ukrainos sukilėlių armija (UPA) susijusį pavadinimą. Tokį pasirinkimą jis motyvavo nacionalinių karinių tradicijų atkūrimu. UPA siejama su nacionalistinėmis ar net ultranacionalistinėmis Ukrainos jėgomis Antrojo pasaulinio karo metu. Ir pati organizacija, ir kai kurie su ja susiję lyderiai, ypač vienas žinomiausių Stepanas Bandera, Vakarų istoriografijoje vertintini kontroversiškai dėl savo veiklos nacistinės okupacijos metu.
Kalbant apie UPA veiklą, didžiausi nesutarimai tarp Ukrainos ir Lenkijos kyla dėl Volynės tragedijos. 1943–1945 m. UPA nacių okupuotoje Volynėje ir Rytų Galicijoje sistemingai nužudė, kaip skaičiuojama, nuo 60 tūkst. iki 100 tūkst. etninių lenkų, daug civilių, o šių įvykių kulminacija tapo 1943 m. liepos 11-osios Kruvinąjį sekmadienį įvykdyti kaimų užpuolimai.
Žvelgiant Europos Sąjungos kolektyvinės atminties kontekste, įprastai UPA vertinama nevienareikšmiškai: iš vienos pusės tai buvo jėga, kovojusi už Ukrainos valstybingumą, užimanti ypatingą vaidmenį Ukrainos istorijos savivokoje, iš kitos pusės – organizacijos dalyvavimas Holokauste ir nusikaltimuose žydams, lenkams, rusams ir kitoms etninėms bendruomenėms daugiau ar mažiau, vienokiu ar kitokiu mastu pripažįstamas. Būtent čia ir slypi skirtingos kolektyvinės atminties prielaidos, kuriomis vadovaujamasi skirtingose valstybėse. Taip herojai vienur gali tapti kruvinais žudikais kitur.
Taip herojai vienur gali tapti kruvinais žudikais kitur.
Būtent Lenkija ir Ukraina yra valstybės, sulaukusios nemažai kritikos iš Europos Sąjungos ir kitų valstybių dėl sprendimų, susijusių su kolektyvine atmintimi ir nacionalinio istorinio pasakojimo formavimu. Taigi, praeities prisiminimų įtampos būdingos ne tik išskirtinai dvišaliams šių valstybių santykiams.
Vadinamasis atminties ir istorijos instrumentalizavimas
Kodėl valstybės tuos pačius įvykius, laikotarpius, asmenybes atsimena skirtingai? Kodėl dėl skirtingo tų pačių istorinių dalykų atminimo formuojasi įtampos? Tai vadinama kolektyvinės atminties instrumentalizacija arba, paprasčiau tariant, praeities įveiklinimu dabarties reikmėms vidaus ir / ar užsienio politikoje.
Toks praeities, dabarties ir ateities, t. y. tam tikros politinės projekcijos susiejimas, siekiant tam tikrų politinių tikslų valstybės viduje arba tarptautinėje aplinkoje, yra seniai egzistuojanti praktika, tampanti pagrindu valstybėms apibrėžti, kas jos yra, kur link juda ir kuo grindžia sprendimus. Atminties instrumentalizacijos suaktyvėjimai, bendrąja prasme, sietini su tarptautiniais įvykiais. Kolektyvinė atmintis aktyviai įveiklinti politikoje pradėta po Rugsėjo 11-osios teroro išpuolių JAV ir 2014 m. įvykių Ukrainoje bei Krymo aneksijos.
Praeities panaudojimas Ukrainoje ir Lenkijoje
Šiuo atveju akivaizdžiai matoma, kaip abi valstybės instrumentalizuoja to paties laikotarpio atmintį. UPA Ukrainoje aktyviai heroizuojama, jos nariai – sudėtinė istorinio valstybės panteono dalis. Tai tampa politiniu siekiu telkti politinę bendruomenę, ugdyti patriotiškumą, palaikyti tautos dvasią.
Neabejotinai dėl tam tikrų su UPA siejamų kontroversijų ir oficialios atminties politikos šiuo klausimu Ukraina yra sulaukusi nemažai tarptautinės bendruomenės kritikos dėl vadinamųjų atminties įstatymų, susijusių su nacionalinių herojų panteonu, tam tikrų desovietizacijos proceso elementų. Kritika sietina ir su nacionaliniu istoriniu pasakojimu, orientuotu į ukrainiečių tautą, kai kuriais atvejais marginalizuojant alternatyvias istorines interpretacijas ir etninių mažumų patirtis, tokiu būdu kuriant ne visuomenę vienijančią ir telkiančią, bet tam tikras politinės bendruomenės grupes skaldančią praeities versiją.
Lenkijoje kolektyvinė atmintis yra svarbi partijos „Teisė ir teisingumas“, kurios remtas kandidatas K. Nawrockis dabar eina šalies vadovo pareigas, darbotvarkės dalis. Pagrindinė institucija, kaimyninėje šalyje įgyvendinanti istorijos ir atminties politiką, yra Lenkijos nacionalinės atminties institutas, kartais dar vadinamas „atminties ministerija“. Nuo 2015 m., kai „Teisė ir teisingumas“ tapo valdančiąja partija, šio instituto pozicijos ir vaidmuo labai sustiprėjo. Būtent šio instituto vadovu, prieš tapdamas prezidentu, buvo K. Nawrockis.
Oficiali Lenkijos atminties politika, įgyvendinta minėtos institucijos veiklos pagrindu, tarptautinėje aplinkoje ir akademinėje bendruomenėje neretai kritikuota dėl desovietizacijos proceso įgyvendinimo, sukėlusio konfliktus tarp vietos bendruomenių ir centrinės valdžios bei sudėtingesnių istorinių patirčių nutylėjimo.
Daugiausia tarptautinės kritikos sukėlė 2018 m. Nacionalinės atminties instituto iniciatyva priimtas vadinamasis Holokausto įstatymas, kuriuo kriminalizuoti teiginiai, siejantys Lenkijos valstybę ar lenkų tautą su nacistiniais nusikaltimais. Šis įstatymas grįstas siekiu teisiškai apsaugoti „gerą Lenkijos vardą“, tačiau sulaukė kritikos dėl istorijos balinimo (angl. whitewashing). Reaguojant į šią kritiką, daugiausia kontroversijų kėlusios nuostatos iš įstatymo pašalintos.
Volynės žudynių atminimas tapęs svarbia „Teisės ir teisingumo“ (o dabar jau ir kai kurių kitų politinių jėgų) darbotvarkės dalimi vidaus politikoje, sietina su istorinio teisingumo suvokimu, kolektyvinės atminties klausimų sprendimu, ekshumacija ir t. t. Kaip jau minėta, Lenkija minėtus įvykius laiko genocidu, o Ukraina juos dažniau interpretuoja kaip abipusio ginkluoto konflikto dalį.
Volynės žudynių atminimas tapęs svarbia „Teisės ir teisingumo“ (o dabar jau ir kai kurių kitų politinių jėgų) darbotvarkės dalimi vidaus politikoje, sietina su istorinio teisingumo suvokimu, kolektyvinės atminties klausimų sprendimu, ekshumacija ir t. t.
Po 2022 m. Rusijos plataus masto invazijos Ukrainoje šis klausimas įgijo naują politinę reikšmę. 2024 m. tuometis Nacionalinės atminties instituto vadovas K. Nawrockis pareiškė, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje negali būti svarstoma tol, kol nebus išspręstas Volynės klausimas, taip aiškiai parodydamas, kaip istorinė atmintis tampa užsienio politikos instrumentu. Būtent K. Nawrockio iniciatyva prisidėjo prie to, kad po ilgų ir neretai griežtų pasisakymų iš Lenkijos pusės Ukraina 2024 m. lapkritį atšaukė draudimą jos teritorijoje ekshumuoti lenkų karo ir konfliktų aukų palaikus. Taip pradėti Volynės žudynių aukų palaikų ekshumavimo darbai.
Tad Volynės klausimas yra nevienadienis, o ilgalaikis Ukrainos ir Lenkijos santykių klausimas, nuo seno išskirtinai rūpėjęs dabartiniam prezidentui. Todėl visiškai nestebina, kad viešojoje retorikoje kiek išsiskyrė skirtingoms politinėms partijoms atstovaujančių aukščiausių Lenkijos pareigūnų pozicijos ir aiškiai nuskambėjo Lenkijos ministro pirmininko Donaldo Tusko prašymai neaštrinti kolektyvine atmintimi grįsto ginčo su Ukraina.
Už kolektyvinės atminties instrumentalizavimo šioje vietoje neabejotinai slypi su vidaus politika susiję tikslai, apimantys tam tikrų (ypač konservatyviai nusiteikusių ir svarbių „Teisės ir teisingumo“ rinkėjų) visuomenės grupių mobilizavimą, dėmesio perkėlimą nuo probleminių viešosios politikos sričių prie minkštųjų politikos elementų ir pan. Tad kolektyvinės atminties įveiklinimas čia yra normatyvinis ir simbolinis politinis ženklas, susijęs su valstybės statusu, reputacija, prestižu, nacionaline savigarba, tačiau kartu ir potencialiai pragmatinės politinės darbotvarkės dalis. Lenkija – neabejotinai viena aktyviausių Ukrainos europinės integracijos rėmėjų ir pagalbininkių agresijos Ukrainoje akivaizdoje, bet ES sudėtyje Ukrainos narystė paskatintų žemės ūkio konkurenciją, keistų ES biudžeto perskirstymą, darytų poveikį transporto sektoriui, darbo rinkai ir kitiems ekonominiams interesams.
Post scriptum
Pastarosiomis savaitėmis ne kartą nuskambėjo svarstymai, ar Lietuva galėtų tapti tarpininke siekiant sumažinti įtampą tarp Lenkijos ir Ukrainos. Tokios iniciatyvos neabejotinai svarbios, tačiau pirmiausia verta suprasti, kad už panašių konfliktų dažnai slypi ne tik skirtingi istorijos vertinimai. Kolektyvinė atmintis šiuolaikinėje politikoje retai būna vien praeities klausimas – ji tampa priemone rinkėjams telkti, politiniams sprendimams pagrįsti, nacionaliniam tapatumui formuoti ar net užsienio politikai veikti.
Panašių atminties konfliktų galima rasti visoje Europoje – nuo diskusijų apie kolonijinę praeitį Vakarų Europoje iki nesutarimų dėl Antrojo pasaulinio karo ar sovietinės okupacijos interpretacijų Vidurio ir Rytų Europoje.
Todėl tokie ginčai nėra išskirtiniai nei Lenkijai, nei Ukrainai. Panašių atminties konfliktų galima rasti visoje Europoje – nuo diskusijų apie kolonijinę praeitį Vakarų Europoje iki nesutarimų dėl Antrojo pasaulinio karo ar sovietinės okupacijos interpretacijų Vidurio ir Rytų Europoje. Istorija čia tampa ne tik pasakojimu apie praeitį, bet ir politiniu argumentu, padedančiu spręsti dabarties klausimus.
Istorija, kolektyvinė atmintis yra ne tik praeities reikalas – tai aktyvi politikos dalis. Todėl susidūrus su viešais ginčais dėl praeities verta atkreipti dėmesį ne tik į pačią istoriją, bet ir į politinį kontekstą – kas, kada ir kodėl tam tikrą praeities interpretaciją iškelia į viešąją darbotvarkę. Dažnai būtent čia slypi atsakymas, kodėl istoriniai konfliktai atsinaujina būtent vienu ar kitu metu konkrečiomis aplinkybėmis.
