Nepaisant visų pastangų, nepaisant netgi to, kad nešeisi į parduotuvę medžiaginį maišelį, tai vis tiek prasidėjo. Pasaulis šyla. Per Europą nusiritusi karščio banga buvo tokia stipri, kad vadinama istorine. Ji išties istorinė, ir ne tik dėl karščio aukų, patirtų nuostolių ir šilumos rekordų. Ji istorinė dar ir ta prasme, kad įtvirtina tokių karštų epizodų tapimą nauja Europos norma.
Atrodytų, klimato pokyčiai akivaizdūs, jų priežastys seniai aiškios. Gamta padidinto šrifto raidėmis išrašo žinutę: nustokit jūs traukt iš po žemių tą iškastinį kurą, po velnių, jame pilna anglies. Degimo metu ji susijungia su deguonimi, taip atsiranda anglies dvideginis, vadinamasis CO₂, po to jis ilgai lakioja atmosferoje ir sulaiko joje Saulės šilumą, o ta papildoma šiluma pakelia bendrą temperatūros foną, todėl štai tokie karščio epizodai tampa stipresni, ilgesni ir dažnesni.
Dabar šito moko mokykloje, berods, aštuntoje ar devintoje klasėje. Bet pasižiūrėjus viešas diskusijas plačiajame internete atrodo, kad reikia imti ir viską kuo labiau suvelti. Aiškinti per aplinkui, ieškoti, kur čia kas ką bando apgauti, kur čia kairieji, kur dešinieji, o kur slaptojo mokslo elito sąmokslas, kuriuo dabar siekiama visus priversti su tais medžiaginiais maišeliais į parduotuves vaikščioti.
Viduramžiais gyveno toks filosofas Viljamas Okamas, kuris mums paliko Okamo skustuvo principą. Šis principas sako, kad iš kelių galimų paaiškinimų pirmiausia verta rinktis tą, kuriam reikia mažiausiai papildomų prielaidų. Kitaip tariant, jis siūlė nekurti sudėtingos istorijos ten, kur pakanka paprasto paaiškinimo. Tai nereiškia, kad paprasti paaiškinimai visada teisingi. Tai greičiau kvietimas pradėti nuo tokios versijos, kuri geriausiai paaiškina tai, ką iš tikrųjų matome. Dažniausiai ABC ir reiškia ABC, o ne užkoduotą slaptą žinutę.
Nepaisant visų pastangų, nepaisant netgi to, kad nešeisi į parduotuvę medžiaginį maišelį, tai vis tiek prasidėjo. Pasaulis šyla. Per Europą nusiritusi karščio banga buvo tokia stipri, kad vadinama istorine. Ji išties istorinė, ir ne tik dėl karščio aukų, patirtų nuostolių ir šilumos rekordų. Ji istorinė dar ir ta prasme, kad įtvirtina tokių karštų epizodų tapimą nauja Europos norma.
Okamo skustuvu būtų galima nurėžti ir klimato klausimą. Ne sprendimo, bet priežasties klausimą. Ar čia Saulės aktyvumas didėja, o mes kažkaip nepastebime, ar prasidėjo kažkoks nepažintas gamtos ciklas, ar „ir seniau karšta buvo“, o dabar bandoma kaitrą pateikti kaip kažką pavojingo. O gal vis tik mokslininkai neva išpūtė problemą, kad gautų finansavimą savo juodiems melams?
Kiekviena iš šių versijų atskirai gal ir gali skambėti kaip įmanoma, tačiau bandant jomis paaiškinti visą vaizdą – iš kur toks nematytas karštis virš Europos, kodėl šyla vandenynai ir tirpsta ledynai – tenka pridėti vis daugiau išlygų ir papildomų prielaidų. Tuo metu paprastesnis paaiškinimas toks: per porą šimtų metų sudeginome labai daug iškastinio kuro, atmosferoje padaugėjo šiltnamio dujų, todėl planeta ir kaupia daugiau šilumos. Čirkšt, ir priežasties klausimas nurėžtas Okamo skustuvu.
Kai jau aiški priežastis, kai jau nebesiginčijame ir nebekuriame sąmokslų, galima pradėti svarstyti, ką daryti. Klausimas sudėtingas ir vertas ginčų. Ar dar verta bandyti mažinti šiltnamio dujų išmetimus, juk panašu, kad medžiaginio maišelio greičiausiai neužteks, o visa kita tai jau didokas vargas. Ar mes, europiečiai, dar turime bent kokių kortų šitame žaidime, kai didžiausios istorinės pasaulio teršėjos Jungtinės Valstijos pasirinko dar labiau kūrenti visuotinio šiltėjimo krosnį. Ar nedidelė Lietuva gali ir turi prisidėti prie globalaus projekto, kai mus kol kas pasiekia tik karščio bangų pakraščiai, o papildoma šiluma vis dar yra geidžiama. Tokios diskusijos gal ir turi konstruktyvumo, bet dabar, 2026-aisiais, svarstyti, iš kur atsiranda tokie karščiai, ne tik nepridera, bet turėtų būti gėda. Tai tiesiog pigus triukas siekiant išvengti esminio klausimo – ką su tuo darysime?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
