Penkiolika metų sėkmingai finansininkės karjerą kūrusi Aistė Švetkauskė nusprendė, kad šis kelias visgi ne jai. Palikusi puikiai apmokamą darbą, nėrė į maisto gaminimo pasaulį, kuriame susidūrė su nežinomybe ir neplanuotais sunkumais. Šefė pasakoja apie ilgą kelią iki savo tikslo ir kartais ne tokią malonią šefo darbo kasdienybę.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Kodėl anuomet pasukote į ekonomiką ir bankininkystę?
– Tada viskas atrodė kitaip, tuo metu ekonomika, teisė buvo laikomos prestižinėmis profesijomis. Negalėjau pasimatuoti, kur galėčiau geriausiai save realizuoti, tik girdėdavau gražias frazes apie karjerą, studijas. Atrodė, kad ten, kur pinigai, kur kažkas nauja – bus gerai.
Gyvenimas taip sudėliojo, kad, įstojus į ekonomiką, man nereikėjo laikyti egzaminų, tik rašyti baigiamąjį darbą. Tuo metu man pasiūlė atlikti praktiką banke. Banke įvyko vidiniai konkursai, sudalyvavau, laimėjau, ten ir pasilikau. Vėliau pradėjau augti ir kilti karjeros laiptais.
– Kaip atrodė jūsų, bankininkės, diena?
– Man viskas atrodė labai baisu, nepažįstama, nes reikėjo puikios anglų kalbos, papildomų žinių, turėjau greitai mokytis, susiorientuoti – nebuvo lengva. Su stresu mano organizmas greitai susitvarkė, aš labai norėjau būti organizacijos dalimi, man patiko organizacijos vertybės, kultūra.
Pradėjau nuo asistentės, vėliau tapau vadybininke (...). Po 10 metų supratau, kad man dar reikia vieno iššūkio. Perėjau į kitą banką ir pradėjau viską iš naujo. Abi patirtys mane suformavo, tačiau ir to buvo negana.
– Ar atsimenate, kada pradėjote dvejoti dėl savo karjeros pasirinkimo?
– Aš visada buvau spirgantis žmogus, veikla visada atrodė mano, bet nebūtinai iki galo mano, žinojau, kad turiu daryti kažką daugiau.
Nors niekada savęs nesiejau su maistu, kai pagimdžiau pirmąją dukrytę, pradėjau vesti namuose mokymus apie sveiką mitybą. Mano kolegė vesdavo teorinę, o aš – praktinę dalį. Aš gamindavau išjausdama kiekvieną skonį, nesiremdavau jokiomis knygomis.
Po motinystės atostogų planavau grįžti į banką, bet mano širdis mane kvietė kitur.
Po antrosios dukrytės gimimo, mano renginių skaičius išaugo, žmonės pradėjo į mane kreiptis dėl įvairių renginių. Po motinystės atostogų planavau grįžti į banką, bet mano širdis mane kvietė kitur.
Tęsti kulinarinę veiklą mane labai skatino vyras, aš tuomet jam sakiau, jog jau esu susikūrusi finansinį pagrindą – ar tikrai verta eiti ten, kur nieko neturiu. Leidau sau brandinti šią mintį, mane ypač persekiojo mintis, kad turiu turėti diplomą. Man to diplomo reikėjo sau (...). Ryžausi išvykti į Birmingamą – ten nuo ryto iki vakaro mokiausi.
– Kaip sekėsi iš naujo nerti į mokslus?
– Tik pradėjusi studijuoti supratau, kad atvykau ne kaip šefė pagilinti savo žinių, turėsiu mokytis, laikyti egzaminus ir dar parašyti knygą anglų kalba. Atsimenu, tą dieną kepėme bolivinių balandų duoną, dėstytoja pasakė – šių įgūdžių prireiks egzamine, jei neišlaikysite egzamino, negalėsite atlikti praktikos.
Londone nieko taip ir nepamačiau, tik sėdėjau ir mokiausi. Vėliau perėjau prie knygos rašymo, turėjau sudėti receptus, sudaryti kiekvieno recepto maistinės vertės lenteles. Tik praėjusi teorinę dalį galėjau pereiti prie praktikos.
– Ar tada nesigailėjote dėl savo pasirinkimo?
– Kai reikėjo laikyti egzaminus, buvau persigandusi, bijojau nežinomybės, bijojau nesėkmės. Paniką jaučiau kokias tris dienas, vienu metu galvojau, kad nieko negaliu atsiminti po gimdymo, gal kažkas su manimi yra negerai. Tačiau tada supratau, kad tiesiog per daug jaudinuosi.
Visi mano aplinkoje žinojo, kad skaniai gaminu, tačiau niekas tikrai nesitikėjo, kad nuspręsiu pasukti į šią sritį.
Susikaupus viskas pavyko puikiai. Aš žinojau, kad neturiu pasirinkimo, negaliu grįžti tuščiomis, už mokslus jau yra sumokėta, supratau, kad nėra kelio atgal, tik turiu susiimti.
– Kaip jums sekėsi save įprasminti kulinarijoje pabaigus studijas?
– Kūriau savo verslą, turėjau prisiimti atsakomybę, kur bus patalpos, kas ten dirbs, kokie yra įstatymai, kokios technologinės bazės, kaip suvaldyti klientų, darbo srautus, kaip komunikuoti, valdyti įmonę – visko buvo labai daug. Man labai pravertė mano bankininkystės patirtis.
Mano tėtis tik po pirmųjų penkerių metų nustojo klausinėti, kada grįšiu į banką (...). Visi mano aplinkoje žinojo, kad skaniai gaminu, tačiau niekas tikrai nesitikėjo, kad nuspręsiu pasukti į šią sritį. Kai kartą papuoli į naujos srities srautą, tai turi pasiduoti bangai ir irtis iki kranto.
– Kas naujame karjeros etape jums buvo sunkiausia?
– Iššūkių yra ir dabar. Pavyzdžiui, mokesčiai, maisto kainos. Žmonės nesupranta, kad virtuvėje vyksta daug dalykų, jie nesupranta – kodėl turi susimokėti už vandenį (...).
Tačiau niekada nebuvau tas žmogus, kuris tik užrakina kabineto duris ir eina namo, aš darbą visuomet nešdavausi namo, man niekada nepavykdavo pamiršti savo darbą. Todėl nė karto nepagalvojau, kad norėčiau viską mesti ir grįžti į banką.
Džiaugiuosi, kad gyvenime galiu daryti tai, ką noriu, galiu edukuoti žmones, vesti renginius, bendrauti. Tai yra labai sunku, bet tai atneša man labai daug malonumo. Šioje sferoje dirbti nemylint savo darbo yra neįmanoma. Tai ir fiziškai, ir emociškai reikalauja jėgų ir pasiruošimo.
