Leidykla „Briedis“ pristato Marko Galeotti knygą „Pandžšyro slėnis 1980–1986 m. Kaip liūtas sutramdė lokį“. Kai 1979 m. pabaigoje sovietų kariuomenė peržengė Afganistano sieną, jos strateginiai planai rėmėsi tradicine karine doktrina. Sovietų Sąjungos vadovybė ir kariniai strategai visą dėmesį sutelkė į didžiuosius šalies miestus bei administracinius centrus, tikėdami, kad greitas jų užėmimas ir kontrolė reikš galutinę bei triuškinamą pergalę.
Tačiau šis įsitikinimas pasirodė esąs lemtinga klaida. Įsibrovėliai greitai suprato patekę į kruviną, sekinančią aklavietę, kurioje įprasti kariavimo metodai nedavė lauktų rezultatų.
Ypatingu pasipriešinimo židiniu ir tikru sovietų armijos košmaru tapo strategiškai svarbus Pandžšyro slėnis. Šioje kalnų apsuptoje teritorijoje sovietai ir jiems pavaldžios afganų režimo pajėgos susidūrė su neeiliniu priešininku – pačiu gabiausiu, taktiškai sumaniausiu ir charizmatiškiausiu sukilėlių vadu Ahmadu Shahu Massoudu (1953–2001), kuris dėl savo drąsos ir nepalaužiamo charakterio istorijoje žinomas Pandžšyro liūto vardu.
Siekdama palaužti afganų pasipriešinimą, Maskva kartu su vietos komunistinio režimo pajėgomis organizavo ne vieną didelio masto karinę operaciją, mėgindama galutinai išvalyti ir užvaldyti Pandžšyro slėnį. Vis dėlto visi šie bandymai kaskart žlugdavo. Sukilėliai arba lengvai atremdavo negrabias, sunkiosios technikos panaudojimu grįstas okupantų atakas, arba įviliodavo juos į mirtinas pasalas siauruose kalnų tarpekliuose. Sovietų sėkmė būdavo tik trumpalaikė: kai tik Maskvos dėmesys nukrypdavo į kitus karštus šalies taškus ir pagrindinės pajėgos atsitraukdavo, mudžahedų sukilėliai akimirksniu susigrąžindavo visišką slėnio kontrolę.
Metams bėgant, šis varginantis konfliktas privertė keistis abi puses. Pandžšyras tapo savotišku karinių inovacijų ir taktikos bandymų poligonu. Sukilėliai pamažu apsirūpino nauja, modernia Vakarų ginkluote ir tobulino partizaninio karo metodus, o sovietų kariuomenė buvo priversta atsisakyti pasenusių vadovėlinio karo taisyklių bei keisti savo puolimo strategiją. Tačiau tai nepadėjo. 1986 m. okupantai buvo priversti trauktis iš Afganistano.
Mark Galeotti knygoje atskleidžiama, kad kovos Pandžšyro slėnyje paliko gilų pėdsaką karo istorijoje. Jos tiesiogiai paveikė net ir dabartinę Rusijos kariuomenės taktiką bei daromas klaidas šiuolaikiniuose konfliktuose.
Šioje knygoje rasite iliustratoriaus Ramiro Bujeiro spalvotų mūšių vaizdų, daugybę kitų iliustracijų, nuotraukų ir žemėlapių.
Autorius M. Galeottis – garsus britų istorikas, politologas, karo istorijos ir tarptautinio organizuoto nusikalstamumo ekspertas, savo knygose daug dėmesio skiriantis Rusijos mafijinės valdžios ir specialiųjų tarnybų istorijai, ypač kalbant apie Putino režimą.
Knygą iš anglų kalbos vertė Norbertas Venckevičius.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Pirmaisiais karo metais pagrindinis sukilėlių tikslas buvo atsilaikyti prieš periodiškai pasikartojančius sovietų bei jų sąjungininkų puldinėjimus, taip pat Pandžšyro kontrolės užtikrinimas. Tačiau net ir 1982 m. Massoudas sudarinėjo strateginį planą, artimą daugeliui antiimperialistiškai nusiteikusių partizanų. Pirma, jis norėjo sukurti vietinį pasipriešinimo judėjimą, galintį naudotis liaudies parama. Antra, šio judėjimo strateginę bazę – Pandžšyrą – reikėjo apginti ir panaudoti kaip placdarmą, iš kurio būtų galima pradėti platesnio masto išpuolius, taip parodant politinę lyderystę. Šiuos išpuolius ir sąjungas su kitomis Afganistano gyventojų bendruomenėmis bei sukilėlių grupėmis būtų galima panaudoti siekiant sukurti labiau konvencines karines pajėgas, galinčias užimti svarbiausius regionus Šiaurės Afganistane. Pasiekus šiuos tikslus, būtų galima pradėti galutinį etapą – surengti didelį puolimą prieš Kabulo režimą.
Kalbant apie faktines operacijas (ir puolamąsias, ir gynybines), išryškėjo keli pagrindiniai taktiniai metodai. Šie metodai buvo gerai žinomi daugumai sukilėlių pajėgų, ypač veikiančių kalnuotoje vietovėje, tačiau verta pabrėžti, kad Massoudo Pandžšyro frontas ir apskritai afganų mudžahedai pademonstravo didelę išmonę. Jie puikiai išmoko reaguoti į nuolat besikeičiantį sovietų repertuarą. Generolas leitenantas Viktoras Jermakovas, vienas iš 40-osios armijos vadų, savo 2019 m. interviu laikraščiui „Krasnaja zvezda“ atskleidė:
„Afganistaniečiai meistriškai rengė pasalas, kalnuose sukurdavo daugiapakopės ugnies sistemas, nuolat keitė taktiką, daug dėmesio skirdami netikėtumui ir mobilumui. Jų išradingumas buvo stulbinamas! Mudžahedai įrengdavo tokius ugnies taškus, kad kartais nieko nebuvo galima padaryti, norint juos išrūkyti. Nepadėdavo netgi termobarinės bombos.“
Aprūpinimo kelių puldinėjimas
Salango perėja ir greitkelis į Kabulą buvo čia pat, todėl mudžahedai galėjo puldinėti ir nuolat puldinėjo svarbias aprūpinimo linijas. Tikslas – ne tik nutraukti gyvybiškai svarbų tiekimą ir paimti belaisvių, bet ir pademonstruoti, kad Pandžšyro frontas pajėgus kenkti priešui. Tokių reidų poveikį pastebėjo ir paprasti afganistaniečiai. Pavyzdžiui, kelis kartus Kabule trūko degalų.
Išsisklaidymas ir persigrupavimas
Svarbiausi partizanų būrio vado įgūdžiai – mokėjimas išsklaidyti savo pajėgas susidūrus su kur kas gausesniu priešu ir toks pats greitas jų sutelkimas, pasinaudojant taktinėmis galimybėmis.
Savo žemėje kovojančios, vietinių gyventojų remiamos Massoudo pajėgos buvo labai mobilios ir lanksčios. Iš pradžių sukilėliai judėjo pėsčiomis ir jodinėjo žirgais, bet vėliau gavo motociklų, visureigių, sunkvežimių, net iš sovietų užgrobtų šarvuotųjų transporterių.
Pasalos
Pagrindinis partizanų kovos metodas – pasala. Rengiant pasalas, dažnai naudotos minos, įrenginėtos įvairios kliūtys. Sovietams pristabdžius judėjimą, sukilėliai priešą apšaudydavo lengvaisiais ginklais ir raketomis. Civiliai gyventojai ir vaikai dažnai atlikdavo stebėtojų vaidmenį. Vėliau netgi pradėtos rengti vadinamosios pasalos ore. Tai buvo mėginimai įvilioti sraigtasparnius į apšaudymo sektorių, kur juos pasitikdavo zenitinio kulkosvaidžio DŠK arba 14,5 mm kalibro ZPU-2 ugnis. Vėliau pradėti naudoti priešlėktuviniai raketiniai kompleksai. Visam tam reikėjo nemažai išradingumo ir organizuotumo, o pirmiausia kruopštaus planavimo, mat sovietai tikėjosi pasalų. Karinės žvalgybos karininkas pulkininkas leitenantas Anatolijus Tkačiovas vėliau prisiminė:
„Uolose jie įrengdavo pozicijas bei slėptuves, pasipriešinimo mazgus ir daugiapakopę gynybą su sumaniai išdėstytais ugnies taškais. Kalnų plyšiuose, urvuose, tarpekliuose, įgriuvose ir aukštumose atsirado pozicijų zenitinėms sistemoms ir sunkiesiems kulkosvaidžiams. Urvuose įrenginėtos slėptuvės, skirtos pasislėpti žmonėms, taip pat sandėliai ginklams, šaudmenims ir maisto atsargoms laikyti.“
Persekiojimas
Sukilėliai ne tik rengė pavienius reidus, bet ir pasirūpindavo, kad sovietų ir ADR patruliai bei jų įgulos Pandžšyre nuolat susidurtų su nenuspėjama grėsme, kurią kėlė snaiperiai, minosvaidininkai, įvairias sabotažo akcijas rengiantys asmenys. Siekta demoralizuoti ir trikdyti. Nors sovietų pajėgos dėl to imdavosi baudžiamųjų veiksmų prieš vietos gyventojus (todėl tapdavo dar labiau nekenčiamos) arba pačios surengdavo ginkluotus atsakomuosius reidus (kartais tie reidai buvo sėkmingi, bet dažniau reido dalyviai patys patekdavo į pasalas), ADR pajėgos paprastai buvo linkusios mindžikuoti vietoje, nepaklusti arba tiesiog dezertyruoti.
Slėnio kontrolė
Pagrindinis Massoudo strategijos elementas – išlaikyti Pandžšyrą ne tik kaip bazę savo karo mašinai, bet ir kaip politinį simbolį. Kiekvieną kartą, kai sovietai arba ADR pajėgos įsitvirtindavo slėnyje, Massoudo pirmutiniu tikslu tapdavo jų išstūmimas tiesioginiu puolimu arba sukaustant, puldinėjant aprūpinimo linijas, neleidžiant pasirodyti iš dislokavimo vietų. Tai, kad priešo pajėgos negalėjo laisvai judėti, buvo labai svarbi Massoudo politinė žinutė, kad Pandžšyre egzistuoja gyvybinga islamiška valstybė, nepavaldi ADR režimui.
