Profesorius, biomedicinos mokslų daktaras Albertas Skurvydas viešai socialiniame tinkle pasiguodė, kad pasiekė studentų ignoravimo „rekordą“, t. y. į eilinę paskaitą susirinko tik 5 studentai iš 60. Anot profesoriaus, „kuo naujesnis ir gilesnis mokslas labiau skverbiasi į pasaulio geriausius universitetus ir kuo labiau aš stengiuosi tai perteikti studentams, tuo mažiau jiems tai rūpi“. Tačiau jis kaltina ne studentus, tik save ir viešai atsiprašo, kad švaisto universiteto pinigus.
Ši istorija verta dėmesio, nes atskleidžia tai, apie ką pagalvoja neretas dėstytojas, nors ir nedrįsta ne tik skelbti viešai, bet net su kolegomis pasidalinti panašiomis mintimis. O gal kitų paskaitose kitaip? Gal tik mano dėstomas turinys ar metodai nevykę?
Turbūt bet kuris dėstytojas gali motyvuoti studentus dalyvauti paskaitose, sukurdamas tokias studijų rezultatų vertinimo užduotis, kurias be paskaitų vargiai būtų įmanoma įveikti. Juo labiau, kad retas studentas vietoje paskaitos eina į biblioteką studijuoti savarankiškai.
Deja, universitetuose gajus neskelbtas principas – jei egzamino neišlaikė penki iš 60, kalti neišlaikiusieji. O jei išlaikė tik penki – kaltas dėstytojas. Prisipažįstu, per tris egzaminavimo dešimtmečius universitete asmeniškai nesu patyręs jokio vadovo priekaišto dėl studentų vertinimo. Tikiu, kad dauguma kolegų taip pat. Tačiau vis tik vienetinių atvejų pasitaikė. Gali būti, kad jie kaip vakcina veikia visus kitus ir reikalavimai studentams švelnėja.
Susikuria atitinkama kultūrinė aplinka, kurioje gėda ne tinginiaujančiam studentui, bet nuo darbų perdegančiam profesoriui.
Į studentų skundus, ypač grupinius, reaguojama jautriai. Studentai – taip, ir tie, nesilankantys paskaitose, kiekvieno semestro pabaigoje vertina dėstytojų darbą. Į tuos vertinimus rimtai žiūrima dėstytojams dalyvaujant konkursuose akademinėms pozicijoms užimti ir jose išsilaikyti.
Taip yra, nes studentų skaičiai lemia studijų programų, daugumos fakultetų, o kartu ir universitetų finansavimą – 70–80 proc. jų pajamų yra vadinamieji studentų krepšeliai. Universitetai rungiasi dėl studentų tarpusavyje, o mažėjant bendram jaunimo skaičiui dėl demografinės duobės ta kova vis dar aštrėja.
Universitetų tikslas maksimizuoti studentų skaičių, valstybinis studijų finansavimas, pagerėjusi tėvų finansinė padėtis išlaikyti vaikus bent iki 23–26 metų, chroniškai aukštas nedarbo lygis ir darbdavių atsainus požiūris į aukštojo išsilavinimo neturinčius jaunuolius Lietuvą iškėlė į lyderes pagal jaunų žmonių, turinčių akademinį laipsnį, skaičių. ES vidurkį, net turtingiausias ir technologiškai pažangiausias pasaulio šalis pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių jaunimo dalį bendru jų skaičiumi lenkiame net 15 procentinių punktų. Net 57 proc. 25–34 metų amžiaus jaunuolių Lietuvoje turi bent bakalauro laipsnį ( žr. 1 pav.). Jaunų moterų – beveik 70 proc. Galėtume džiaugtis tapdami labiausiai pasaulyje išsilavinusia tauta. Tik ar galime tuo formaliu diplomų skaičiumi pasikliauti?
Vyriausybės strateginės analizės centro STRATA tyrimas rodė, kad ketvirtadalis jaunuolių dirba su savo mokymo programa ar studijų sritimi nesusijusį darbą. 30 proc. absolventų dirba įgytos kvalifikacijos neatitinkantį darbą. Ir platesnėje amžiaus grupėje (20–64 m.) 20 proc., turinčių aukštąjį išsilavinimą, dirba darbus, nereikalaujančius tokio išsilavinimo. Masiškiausia tarp moterų – pardavėjos, o tarp vyrų – vairuotojo profesija, ko gero, priglaudžia nemažą dalį labiau kvalifikuoto darbo nerandančių bakalaurų.
Masiškiausia tarp moterų – pardavėjos, o tarp vyrų – vairuotojo profesija, ko gero, priglaudžia nemažą dalį labiau kvalifikuoto darbo nerandančių bakalaurų.
Žinoma, ir darbdaviai, ir klientai dėl to tik laimi. Ir patiems bakalaurams jokios žalos, nes ne tik duona žmonės sotūs ir ne tik darbui išsilavinimas naudingas. Klausimas tik dėl kaštų visuomenei ir išsilavinimo turinio bei kokybės.
Be minėtų „sisteminių“ didelės paklausos ir pasiūlos studijoms veiksnių prie aukštojo mokslo judėjimo link visuotinumo tam tikru matu prisideda ir tuštokos auditorijos per paskaitas. Ne taip ir sudėtinga tą diplomą gauti. „Eurostudent“ tyrimo duomenimis, Lietuvoje studentai auditorijose vidutiniškai sugaišta tik apie 15 val. per savaitę. Savarankiškoms studijoms ir samdomam darbui – daugiau kaip dukart daugiau.
Tai, kad studentai reti auditorijose, nereiškia mažo dėstytojų darbo krūvio. Jie dirba daug. Nors darbo kodeksas ir atitinkamas Vyriausybės nutarimas numato sutrumpintas darbo laiko normas „asmenims, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa“. Dėstytojai kaip tik priskiriami prie tokių ir jiems nustatyta dešimčia procentų trumpesnė darbo savaitė nei įprasta, t. y. ne 40, bet 36 valandų.
Valstybės duomenų agentūros statistika rodo, kad būtent dėstytojai (taip pat ir mokytojai) faktiškai dirba daugiau nei bet kuri kita profesinė grupė (žr. 2 pav.). Tiesa, į šiuos duomenis reikia žiūrėti, nepamirštant, kad jie gauti skaičiuojant vidutiniškai faktiškai dirbtas valandas trijų mėnesių laikotarpiu, į kurį patenka ir dalies darbuotojų atostogos ir sirgtas laikas, todėl visi skaičiai gali atrodyti kuklūs, lyginant su minėtomis laiko normomis Darbo kodekse.
Didžiausius uždarbius gaunantys finansinio tarpininkavimo, draudimo, privačių pensijų kaupimo bei informacijos sektorių darbuotojai dirba apie 15 val. per mėnesį trumpiau, bet uždirba 500–1000 eurų daugiau nei universitetų dėstytojai. Šie turi tikrai ne mažiau gabumų ir ambicijų už bankų tarnautojus ir jei jiems normaliai nemokama už normalų darbo laiką, nemažai dėstytojų dirba maksimaliai kiek leidžia darbo kodeksas bet kuriam darbuotojui, t. y. pusantro etato, o tai ne 36, bet 60 valandų per savaitę. Žinoma, tai turi pasekmes sveikatai, erudicijai, pilietiškumui. Nenuostabu, kad nedaug kas gali sau leisti ir su tokiais straipsneliais dalyvauti žiniasklaidoje.
Padėtį rinkoje, kai universitetai, siekdami finansiškai išgyventi, priversti beatodairiškai gaudyti studentus, ekonomistai vadina vartotojo rinka. Joje, šiuo atveju, vartotojas yra studentas ir jis karaliauja. O universitetams ir paskiriems dėstytojams tenka pataikauti net tiems, kurie nesiteikia ateiti į paskaitas. Susikuria atitinkama kultūrinė aplinka, kurioje gėda ne tinginiaujančiam studentui, bet nuo darbų perdegančiam profesoriui. Net tokiam stropiam kaip drąsusis A. Skurvydas. Apie tai reikia viešai kalbėti, tirti šią rinką, kad studijų politika orientuotųsi nuo kiekybės labiau į kokybę.
