„Kaip galime būti sostinė, bet slopinti meną, kai kiti miestai iš mūsų juokiasi ir su klaustukais žiūri į mus?“ – taip portalui LRT.lt Vilniaus miesto politiką dėl grafičių apibūdina menininkas Tomas Mikutelis.
Konceptualios grafičių parduotuvės „Penaltee“ bendraturtis, fotografas ir kartais didžėjus – tik kelios iš T. Mikutelio veiklų. Pokalbyje su LRT.lt jis pasakoja apie savo santykį su grafičiais, kodėl, jo manymu, Vilnius dabar išgyvena meninę krizę ir kokia yra skirtis tarp meno bei vandalizmo.
– Kada ir kaip tavo gyvenime atsirado grafičiai?
– Grafičiai mano gyvenime atsirado ne taip seniai, apie 2021 metus. Tai nutiko netyčia – iš kineziterapijos mokslo pasukau į meninę sritį. Kai baiginėjau kineziterapijos bakalaurą, menas jau buvo atėjęs į mano gyvenimą – fotografavau ir pardavinėjau juostinius fotoaparatus. Tada pradėjau pastebėti visus mieste esančius grafičius ir pagalvojau, kodėl nepabandžius pačiam.
– Ką tau reiškia grafičiai?
– Laisvę, meditaciją, savęs išreiškimą, pasipriešinimą. Grafičiai mane yra daug kartų gyvenime išgelbėję ir per liūdnas dienas, ir per linksmas. Tai savotiška joga ir meditacija, kartu ir skleidžiama žinutė.
– Apibūdink, kokia grafičių kūrėjų bendruomenė yra Vilniuje.
– Tai gana didelis diapazonas. Nuo blogų iki nuostabiausių žmonių. Manau, kiekvienoje sferoje toks diapazonas yra, gal ne toks platus, bet yra. Kiekvienas labai savotiškas, turintis savo istorijas, patarimus, emocijas ir jausmus. Didžioji dalis – mano draugai ir pažįstami – nuostabūs žmonės. Juoko, ašarų yra begalė, bet, svarbiausia, jautiesi saugus, mylimas ir priimtas.
– Prieš dvejus metus persikėlėte į didesnę erdvę Užupyje. Kaip dabar atrodo parduotuvė „Penaltee“ ir kaip ji kito laikui bėgant?
– Pakito gana stipriai. Prieš tai buvome maža grafičių dažų parduotuvė su galerija. Norėjosi daugiau. Persikėlę į Užupį, turime lietuvių dizainerių drabužių kambarį, tris tatuiruočių studijas, juvelyrą, mini galeriją, vaikų gatvės meno mokyklėlę, dabar prie mūsų jungiasi kavinė – tai viena didelė konceptuali parduotuvė. Pradėjome mažais žingsniais, po truputį, ir dabar turime tokią parduotuvę.
Grafičiai mane yra daug kartų gyvenime išgelbėję ir per liūdnas dienas, ir per linksmas.
– Kokius renginius organizuojate? Kaip tokie renginiai prisideda prie grafičių scenos augimo?
– Organizuojame nemažai renginių: nuo visokiausių vakarėlių iki bendruomenės susitikimų, vaikų darbų parodų, individualių parodų, legalių grafičių piešimų. Renginiai didina susidomėjimą, auga ir žmonių, kurie jungiasi prie bendruomenės, skaičius.
– Taip pat organizuojate edukacijas jaunimui – piešimo pamokas, supažindinimą su grafičių kultūra. Kaip jauni žmonės šiandien žiūri į grafičius?
– Jiems smagu, ypač tėvams, kai mato savo vaikų potencialą. Vaikai pozityviai žiūri į šią sferą, jiems patiems smagu pamatyti spalvų margumą, kelti savo lygį, daryti vis geresnius darbus ir semtis patirties iš vyresniųjų. Jie labai žingeidūs, didelių norų turintis jaunimas.
– Kaip keičiasi požiūris į grafičius bėgant laikui, tiek bendruomenės viduje, tiek visuomenėje?
– Daugėjant gatvės meno, daugėja ir pozityvumo, kad grafičiai – ne tik vandalizmas. Anksčiau buvo požiūris, aišku, dar ir dabar yra, kad tai tik vandalizmas ir iš to nieko gero nebus. Bet, laikui bėgant, viskas keičiasi ir gerėja. Ypač pasikeitė tėvų, kurių vaikai lanko mūsų gatvės meno mokyklą, požiūris, nes anksčiau jie patys galvojo, kad tai vandalizmas, o ne menas.
– Kaip veikia jūsų organizuojami legalių grafičių sienų renginiai? Kuo jie svarbūs?
– Turime draugus, jie turi savo vietą, kurioje galime ramiai piešti pagal susitarimą, kad nekiltų jokių nesklandumų. Susiskambiname, susižiūrime datą ir lekiame visi drauge piešti ir mokytis. Tai buria bendruomenę, skatina neprarasti savo meninės pusės ir stiprina ją visais įmanomais būdais.
– Su kokiais iššūkiais susiduria grafičių bendruomenė Lietuvoje? Ar jie kyla iš pačios bendruomenės vidaus, ar iš išorės?
– Vienintelis iššūkis dabar – nebėra legalių sienų Vilniaus mieste. Šis atsakymas kalba pats už save. Iššūkiai kyla iš išorės, ne iš bendruomenės.
– Prieš pusantrų metų Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi nulinės tolerancijos grafičiams politikos – pradėjo aktyviau juos valyti ir panaikino legalias sienas. Kaip tai vertini? Kaip į tai reagavo bendruomenė?
– Visiška tragedija. Tiesiog gėda. Vilnius dabar, sakyčiau, išgyvena meninę krizę. Daug užsieniečių atvažiuoja pas mus į parduotuvę ir jų esminis klausimas būna: kur galiu legaliai papaišyti? Man tenka jiems atsakyti, kad sostinė neturi legalių sienų, turi kiti miestai ir miesteliai. Kaip suprasti tokį dalyką? Sostinė neturi, „sostinė“ – raktinis žodis.
Dėl valymo viskas gerai, suprantu. Kai kurie grafičiai yra vandalizmas ir valymas yra natūralus procesas. Bet kam liesti legalias sienas? Jokio tikslo, tik slopinamas ir žudomas menas, vaikų fantazija, potencialas. Mes draugiški menininkams ir norime jų turėti daugiau ateityje, tai kam tada uždrausti legalų meną.
Legalios vietos nepadėjo mažinti vandališkų grafičių mieste, dėl to jas uždraudžiame. Faktas, kad nepadės, kvailesnio dalyko nesu girdėjęs. Pažiūrėkime į Berlyną, Barseloną, Paryžių. Jie turi n plius k legalių sienų, bet miestas vis tiek yra nuo apačios iki viršaus, nuo kairės iki dešinės išpaišytas. Legalios sienos nepadės mažinti vandalizmo, bet esmė ne tai. Jos neturėtų mažinti, jos yra atskiras organas.
Mes draugiški menininkams ir norime jų turėti daugiau ateityje, tai kam tada uždrausti legalų meną.
Dabar legaliose vietose yra padaryti kitų menininkų muralai. Taip, smagu, bet prieš tai irgi buvo nuostabių darbų, kurių niekas nelietė iš pagarbos, o paišė tik ten, kur paprastesni darbai.
– Ar tokia nulinės tolerancijos politika gali realiai kažką pakeisti?
– Nieko ji nepakeis, visiškai nieko. Kai uždraudė legalias grafičių vietas, seniai nemačiau, kad miestas būtų taip ištaškytas. Turiu omenyje, kad atsirado kreivų, šleivų, nekokybiškų darbų, tagų (grafičio autoriaus parašas – LRT.lt) ir šiaip terlionių. Visa tai buvo daryta specialiai, kaip pasipriešinimo judėjimas. Nulinė tolerancija nieko nekeičia, žaidžiamas katės ir pelės žaidimas, kai jau dešimtą kartą išpeckiojama siena ir dešimt kartų perdažoma. Juokinga ir graudu.
– Kur, tavo nuomone, yra riba tarp vandalizmo ir meno? Kokią vietą šiame kontekste užima grafičiai?
– Riba yra kokybė. Jeigu ant seno, sukriošusio, tragiškai atrodančio betoninio namo padarai didelį darbą, nepyksiu – kaip tik bus smagu žiūrėti į tą spalvingumą. Man tai yra menas. Dideli darbai, o ne tagai. Jie man pačiam nepatinka, daug kam nepatinka, nes tikrai darko miestą. Grafičiai užima abi pozicijas: ir vandalizmą, ir meną. Turi būti kokybė, o ne tragedija, tada viskas su tuo gerai. Yra daug nuomonių, čia tik manoji. Svarbiausia neliesti naujų pastatų, religinių vietų, kapinių, mažų verslų – čia yra blogai.
– Kaip apibūdintum Vilniaus grafičių sceną šiandien?
– Scena šiuo metu yra labai rami. Nepalyginsi su tuo, kas vyko prieš 10 ar 20 metų. Dabar daugiau kiekybės nei kokybės.
– Kokias pagrindines miesto problemas matai?
– Neturime legalių vietų, čia man yra didžiausia miesto problema. Kaip galime būti sostinė, bet slopinti meną, kai kiti miestai iš mūsų juokiasi ir su klaustukais žiūri į mus? Ne tik miestai, bet ir kitos šalys, svečiai, turistai. Čia yra didelio masto problema.
Auginama jauna karta menininkų, jų potencialas yra neapsakomas. Daug kas iš jų per porą metų pasiekia kosminį lygį, bet jie neturi vietos ir progos atsiskleisti, pabandyti naujų patirčių. Vienas dalykas – piešti ant popieriaus lapo ir planšetiniame kompiuteryje, bet piešti ant sienos su purškiamais (dažais – LRT.lt) – jau visai kitas reikalas.
– Kaip Vilnius atrodo kitų miestų kontekste?
– Kad ir kokie draudimai bevyktų, kad ir kaip menas su legaliomis sienomis yra slopinamas, manau, vis tiek puikiai atrodome tarp kitų miestų. Daugėja muralų, kas mėnesį vis koks išdygsta, spalvos mieste tikrai auga ir augs. Turime nuostabių menininkų, kurie juos daro, apie juos kalbama ir kituose miestuose ar šalyse. Manau, tikrai nenusileidžiame kitiems miestams.
– Ką žmonės dažniausiai neteisingai supranta apie grafičių kultūrą?
– Turbūt kad tai yra vandalizmas, nurautų ir blogų žmonių susibūrimas, kad tik kažką blogo padarytų. Tikrai ne, tai yra gerokai daugiau. Tai laisvė, saviraiška, tam tikra pasipriešinimo forma, kultūra, menas – visuma visko. Ji papildo kitas sferas ir kitos sferos papildo ją.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
