Kokia filosofija turėtų apmąstyti demografinę krizę? Egzistencinė (Paulius Gritėnas) ar socialinio teisingumo ir solidarumo filosofija (Aušra Maldeikienė)? O gal yra dar daugiau galimybių? Mąsčiau šitais klausimais daugiau nei dešimt metų (žr. knygą „Kam gimdyti?“), todėl ne tik pakomentuosiu įtampą tarp dviejų neseniai pasirodžiusių komentarų, bet ir pasidalinsiu dar keliomis filosofinio mąstymo apie demografiją linijomis.
Egzistencinė filosofija atsiremia į žmogaus laisvės sampratą. Kaip tik apie tai kalba Paulius Gritėnas, pabrėždamas egzistencinį, o ne ekonominį dviejų žmonių apsisprendimą gimdyti vaiką. Tai dviejų žmonių laisvė. Gerai. O kas toliau? Laisvė rūkyti žolę ir laisvė gimdyti vaiką – nelygiaverčiai ir net nelygiaprasmiai dalykai. Siūlymas vaikus sekti kameromis, jau nekalbant apie reklamoje degantį vaiką, buvo visiškas „laisvės“ partijos politinis bankrotas.
Tačiau klasikinėje egzistencinėje filosofijoje buvo pasiekta daug puikių įžvalgų. Svarbiausia šioje filosofijos kryptyje išauginta sąvoka – nerimas. Net ir demografai dabar dažnai pastebi: demografinė krizė veda į nerimą. Nerimą dėl ateities, darbo, karo, klimato ir t. t.
Kokia filosofinė šito teiginio prasmė? Nerimas nėra baimė. Baimė turi apibrėžtą objektą: bijome žiurkių, vorų, dronų. Nerimas tokio objekto neturi. Nors kartais mūsų nerimas labai konkretus (ar mano vaikas įstos į prestižinę mokyklą?), giliausia filosofine prasme nerimaujame dėl Nieko. Būtent. Matome ne esamybę (turiu šimtą arba tūkstantį eurų), o nesamybę (neturiu tūkstančio arba milijono eurų). Tiesiog apima tuštumos – niekio – jausmas, kad viskas galiausiai beprasmiška ir visada ko nors trūksta.
Net ir demografai dabar dažnai pastebi: demografinė krizė veda į nerimą. Nerimą dėl ateities, darbo, karo, klimato ir t. t.
Taip pat tuštumos jausmas apima, kai suvokiame, kad už ekrano plokštumos nieko nėra, socialiniai tinklai yra niekinių Potiomkino filmukų pasaulis, iš politikų pažadų nieko nebus, o „ChatGPT“ yra kalbantis Niekas. Tačiau ta pati egzistencialistinė filosofija ir iškelia nerimo problemą, ir siūlo sprendimą. Nerimas dėl nesukurtos santuokos, nesančio vaiko įsuka mus į šalia bedugnės vedantį ydingą kelią, kuris niekaip negali pasibaigti. Niekio bedugnė gali būti įveikta tik šuoliu – valios veiksmu, kuriam neįmanoma pasiruošti. Gimęs vaikas jau yra Kažkas, o ne Niekas. Taip ir nebelieka nerimo, nebelieka net laiko nerimui. Pabandykite.
Dėl demografinei politikai taikomos socialinio teisingumo ir solidarumo filosofijos, kurią kritikuodama Gritėno tekstą siūlo Maldeikienė, būtina pabrėžti, kad ji privalo būti atskirta nuo vadinamojo „gimstamumo skatinimo“. Čia jau turėtų įsijungti kita filosofija.
Socialinį teisingumą ir solidarumą būtų privalu įgyvendinti, net jeigu vidutinis gimstamumas Lietuvoje būtų labai aukštas. Solidarumas būtinas teisingoje visuomenėje, nesvarbu, kiek joje yra vaikų. Daugiau solidarumo Lietuvoje reikėjo jau tada, kai gimstamumas buvo gana aukštas. Japonijoje šįmet įvestas solidarumo su šeimomis, auginančiomis vaikus, mokestis yra pavėluotas, bet geras pavyzdys. Nuo šių metų visi dirbantieji be socialinio draudimo kas mėnesį moka kelių eurų (priklausomai nuo pajamų) mokestį į Paramos vaikams fondą.
Socialinį teisingumą ir solidarumą būtų privalu įgyvendinti, net jeigu vidutinis gimstamumas Lietuvoje būtų labai aukštas.
Socialinio teisingumo filosofija, pensijų ir socialinio draudimo idėja remiasi į žmogaus prigimtį: vienu metu jis išlaikomas vaikas, kitu metu – ligonis arba senelis, vienu metu – dirbantis, kitu metu – bedarbis. Ir visą gyvenimą bet kokiomis aplinkybėmis žmogus turi gyventi oriai. Tai neįmanoma be solidarumo tarp kartų, šeimose ir valstybėje. Lygiai tą patį galima pasakyti apie santykius tarp lyčių, kuriant ir išlaikant šeimą. Net vaikai mūsų laikais daug dažniau gimsta ne iš spontaniško erotinio potraukio (po šokių ar aistringų pasimatymų), bet iš dviejų žmonių solidarumo planuojant bendrą ateitį.
Nei egzistencinė, nei socialinio teisingumo filosofija neduoda mums atsakymo į klausimą: ar mes norime išlikti šioje žemėje kaip lietuvių tauta? Ar apskritai yra vertinga išsaugoti lietuvių tautą ir kalbą? Jeigu to norime, turime matyti savo tautą kaip mirusiųjų, gyvųjų ir dar negimusiųjų bendruomenę. Visos dalys glaudžiai susijusios ir viena nuo kitos priklausomos, net ir atgaline data. Jeigu negimusiųjų lietuvių saujelė sumažės tiek, kad nebeturės trilypėje mūsų bendruomenėje jokio svorio, tuomet Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos pastangos buvo perniek, Lietuvos kariai ir partizanai kovojo ir atidavė gyvybes tuščiai, nes pralaimėjimas demografiniame fronte nubraukia ankstesnių laimėjimų prasmę. Nenorime tokios ateities.
Net liberalai nenori. Bandykime neprarasti vilties. Išlikimo klausimas, mažėjimas ir didėjimas lietuvių tautai nėra kažkokia naujiena. Tauta gali atgimti net ir iš nedaugelio šeimų. Jau dabar šeimos turi vienytis šiam tikslui ir perduoti tautos išlikimo filosofiją savo vaikams. Tokių šeimų sėkmę turi atskleisti ne vaikai, bet anūkai ir proanūkiai. O demografai, antropologai ir politikai tokių šeimų spiečius turėtų atrasti, suskaičiuoti ir netrukdyti jiems plėstis. Atnaujintu tautos ugdymo filosofijos branduoliu galėtų būti Stasio Šalkauskio „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“, kurią Vincas Mykolaitis-Putinas ragino mokytis mintinai, o abiejų dvasios galiūnų įkvėpta Meilė Lukšienė sudėjo į tautinės mokyklos koncepciją.
Net vaikai mūsų laikais daug dažniau gimsta ne iš spontaniško erotinio potraukio (po šokių ar aistringų pasimatymų), bet iš dviejų žmonių solidarumo planuojant bendrą ateitį.
Galiausiai yra filosofija, žiūrinti į viską iš galutinių priežasčių ir pasekmių, – metafizinė filosofija. Ar yra protingų būtybių be žmonių? Ar žmonija apskritai gali tikėtis gyventi ir daugintis šioje visatoje be galo? Ar tauta turi per amžius išliekančią ir besiskleidžiančią esmę – dvasią? Ar mokslas gali atrasti būdą neribotai pratęsti žmogaus gyvenimą? Ką reikštų gimdyti vaiką be galo ilgai gyvenančių žmonių bendruomenėje? Ar už šio pasaulio uždangos – mirties – yra amžinybė? Ar mirusieji, taip pat ir anksti savo gyvenimą baigę vaikai, laukia mūsų amžinybėje?
Ar esame visiškai laisvi „sukurti“, o „sukūrę“ gal net ir „perdaryti“ vaiką? Ar gimstantis vaikas yra jau esančios sielos įsikūnijimas – jos perėjimas iš vieno pasaulio į kitą? O gal gimęs vaikas – tai laisvo tėvų sprendimo ir Kūrėjo galia atsirandanti amžina būtybė, kurios po trumpo gyvenimo šiame pasaulyje laukia amžinybė, naujas ir nesibaigiantis pasaulis? Ir apskritai kiek galime pasitikėti dabartiniu savo žinojimu apie vaikus ir ateitį (su vaikais ir be vaikų)? Tam tikras atsakymas į kiekvieną iš šių filosofinių klausimų kreipia mūsų mąstymą apie demografiją skirtinga kryptim. Galiausiai iš metafizikos seka mūsų veiksmai ir praktiniai pasirinkimai.
