„Norfos“ prekybos tinklo savininkas atidarys kliniką. Giriasi, kad ji bus moderniausia, gydytojai turės puikias darbo sąlygas ir daug uždirbs. Anot savininko Dainiaus Dundulio, tai padidins gydymo paslaugų prieinamumą: „Visi susiduriame su mūsų medicina ir matome, kad ji nėra visiškai prieinama.“
Į argumentą, kad nedora pelnytis iš ligonių, jis atsako, jog nesieks pelno, klinika registruota kaip viešoji įstaiga, investicijos savininkui neatsipirks iki gyvenimo pabaigos. Tai ne verslas, greičiau – labdara pacientams. Tiesa, puikios paslaugos kainuos – mokės ir ligonių kasos, ir – papildomai – pacientai.
Net be gyventojų apklausų, drįstu spėti, kad daugumai „Norfos“ savininko argumentai bus įtikinami. Ne tik gyventojų, bet ir politikų, ekspertų – ir medicinos, ir ekonomikos, ir visokių kitų viską išmanančių. Gal net būsimas sveikatos ministras bus pakviestas į klinikų atidarymą ir dalyvavimu pareklamuos naują įstaigą.
Deja, „Norfos“ vizija triumfuoja. Užuojauta paprastiems mirtingiesiems.
Kas gi galėtų nesidžiaugti tokia gražia iniciatyva, ne dar viena „Norfos“ parduotuvė, bet puiki klinika? Na, gal tik pavyduoliai, žinantys, kad nepajėgs susimokėti už paslaugas. O jei nepajėgia susimokėti, tai dar ir tinginiai. Ar į tokius moraliai puolusius verta dairytis? Paburnos ir nutils, pripras, nes privačių klinikų vis daugiau ir daugiau.
D. Dundulis (ir minėta nuspėjama dauguma) stebisi – o kodėl turėtų būti visiems prieinamos jo žadamos geriausios paslaugos? Ir „Norfos“, ir bet kokioje kitoje parduotuvėje geriau, daugiau perka ir vartoja, kas daugiau moka. Nesvaičiokite apie lygybę 35 m. po sovietmečio. Pataisysiu – „nesvaikite“ apie tai, kad sovietmečiu sveikatos paslaugos buvo vienodos ir visiems vienodai prieinamos. Buvo diferencijuotos, ir net labai atvirai, oficialiai – nomenklatūrai ir liaudžiai. O liaudies viduje pusiau slapčiomis skirtingos – kyšius duodantiems ir ne.
Demokratinės Lietuvos visuomenė nusipelno, ne tik, kad tas palikimas būtų išgyvendintas, bet nebūtų kuriami ir nauji gyvulių ūkio gardai. Kas gi ne visai gerai tame visapusiškai patraukliai patektame plane? Kodėl negerai, kad vis naujos ir naujos privačios klinikos veikia pagal D. Dundulio planą – beveik kaip „Norfos“?
Padidės prieinamumas? Trumpai, tokiu atveju įprasta juokauti – pridėkite asmenų sąrašą, kuriems padidės? Dėl naujos klinikos gydytojų šalyje nepadaugės, tik dalis pereis iš esamų į naują. Naujoje žada daugiau laiko vienam pacientui, tai reiškia net ne proporcingą, o didesnį gydytojų poreikį. Ir ne bet kokių, o geriausių, nes mokant didesnes algas bus nesunku nusigriebti jų grietinėlę nuo visų Vilniaus ir nebūtinai tik jo gydymo įstaigų. Kiek ir kokie liks gydyti minėtus pavyduolius (ir ne tik) valdiškose klinikose – ne D. Dundulio ar panašių vizionierių rūpestis, jie mato tik savo svajonę.
Tiesa, D. Dundulis turi misiją medikų emigracijos srityje – sukurs tokias palankias darbo ir jo apmokėjimo sąlygas, kad nukonkuruos Norvegijos ir Vokietijos klinikas, sulaikys daktarus Lietuvoje. Mes to nepatikrinsime, kas ir kiek rimtai ketino ar ne emigruoti, ir kas liko tik dėl naujos klinikos. Tačiau galimybė prisidėti prie medikų skaičiaus padidinimo, o ne tik perdalinti jį, yra. Jei įsipareigotų personalą suformuoti vien tik iš emigracijoje dirbančių medikų, grąžintų juos.
Kai finansiškai stipriausi, tuo pačiu politiškai įtakingiausi žmonės pereina paslaugų į privačias įstaigas, jų dėmesys ir spaudimas valdžiai geriau tvarkytis, geriau finansuoti valstybinę sistemą mažėja.
Svarbu ne tik vaidinamieji žmogiškieji ištekliai, bet ir finansiniai. Jie taip pat riboti. Pirmiausia – viešieji iš ligonių kasos. Dalis jų keliauja į privačias klinikas, keliaus ir į D. Dundulio. Sakytume nieko blogo – „paskui pacientą“. Taip, bet ne pas bet kokį, o tą, kuris pajėgus primokėti papildomai, kuris turtingesnis, o toks paprastai jautresnis sveikatos sutrikimams, dažniau kreipiasi paslaugų, daugiau jų renkasi, ilgiau gyvena. Vadinasi, ir bus finansuojamas daugiau nei likusieji valstybinėse klinikose su mažesnėmis pajamomis.
Jei D. Dundulis turi siekį padidinti paslaugų prieinamumą daliai visuomenės ne pablogindamas prieinamumą kitiems, jis turėtų veikti kitaip. Neimti lėšų iš ligonių kasų, apsiriboti pacientų mokėjimais. Tokiu atveju ir pacientai už jo klinikos ribų galėtų tikėtis bent simbolinio pagerėjimo.
Kitaip, prieinamumas didės, paslaugos gerės vienai visuomenės daliai, prastės – kitai. Jei tai būtų prieinamumas prie „Norfos“ ir jos prekių – tegul. Nepajėgiančiuosius užsidirbti maistui valstybė paremia pašalpomis ir jie apsiperka prie tos pačios kasos su nestokojančiaisiais.
Sveikatos apsaugos paslaugos – ne maisto krepšelis, kurio apimtis gana stabili. Poreikis joms pasiskirsto labai netolygiai, ištinka netikėtai, paslaugų diferenciacija labai ribota, nes nesustabdysi įpusėjusios operacijos vien todėl, kad baigėsi paciento pajėgumas apmokėti. Jam ta operacija tiesiog negalės būti pradėta. Todėl skirtingai nuo minimalaus maisto krepšelio, į sveikatos paslaugų įeina beveik viskas, ką leidžia esamojo laiko gydymo technologijos. Demokratinėse visuomenėse, labiausiai vertinančiose žmogaus gyvybę, nepriimtina nesuteikti medicininės pagalbos dėl paciento nepajėgumo mokėti. Taigi, „Norfoje“ normaliai veikiantys dėsningumai čia nebus priimtini tiek, kiek šalis demokratinė. Ir tokios lygiavos sveikatos apsaugoje siekis – ne grįžimas į sovietiją, bet bėgimas nuo jos.
Jei jau D. Dundulis linksta savo projektą vadinti labdaringu, derėtų prisikviesti tuos pacientus, kurie sunkiausiai paslaugas pasiekia net valstybinėse įstaigose ir padengti jų gydymo išlaidas. Keista labdara vadinti veiklą, kuria nusitaikyta į elitą.
Skaudžiausios visuomenei tokių projektų pasekmės – net ne tiesioginės. Kai finansiškai stipriausi, tuo pačiu politiškai įtakingiausi žmonės pereina paslaugų į privačias įstaigas, jų dėmesys ir spaudimas valdžiai geriau tvarkytis, geriau finansuoti valstybinę sistemą mažėja. O pastarosios klientų nepasitenkinimo balsas į dangų neina. Todėl pagrindinė finansinė žala viešajai sveikatos apsaugai – net ne ligonių kasų pervedimai privačiam sektoriui (tarkime, jis paima tik proporcingai atėjusių klientų skaičiui), bet galimybės palaikyti esamą ar juo labiau didinti finansavimą.
Kad Lietuvoje jau peržengta pavojinga riba, liudija žinia, jog privačiu sveikatos draudimu valstybės lėšomis apdrausti Sveikatos apsaugos ministerijos biurokratai. Tai rodo, kad ministras buvo bejėgis ne tik savo pavaldinius, bet visus gyventojus dosniau apdrausti esamu valstybiniu sveikatos draudimu, padidinti jo finansavimą. Deja, „Norfos“ vizija triumfuoja. Užuojauta paprastiems mirtingiesiems.
