Nuo serialų išgarsintos Taorminos, ugnimi besispjaudančio Etnos ugnikalnio iki UNESCO sąraše esančių Ortigijos ar Ragūzos. Sicilija – įvairialypė, o pažinimas čia – ir istorinis, kultūrinis, architektūrinis, archeologinis, ir gamtinis, ir gastronominis, sako LRT laidų vedėjas Kristupas Naraškevičius, su šeima savaitę keliavęs po pietinę salos dalį. Ką verta žinoti norintiems ten nukeliauti – Kristupo patarimai ir įžvalgos.
„Tai ne kelionės planas ar gidas (toli gražu!), veikiau pernelyg negludintas subjektyvių nuotrupų iš septynių dienų trukmės asmeninės išvykos į pietų Siciliją kratinys, daliai galbūt praversiantis kurpiant asmeninį maršrutą“, – sako K. Naraškevičius, su LRT.lt pasidalijęs planu, kurį paruošė po šeimos kelionės į Siciliją.
I–III d. Katanija (Catania), antras pagal dydį Sicilijos miestas, šįsyk – tik patogiai nuskristi ir nusileisti, nors jį neabejotinai galima išnaudoti kaip bazę vienos dienos išvykoms į aplinkinius miestelius, taip pat į Etnos ugnikalnį.
Vis tik šį kartą užvedame greta oro uosto išsinuomotą automobilį ir patraukiame į Archimedo gimtinę rytinėje salos pakrantėje – Sirakūzus (Siracusa).
Patarimas #1. Nuomojantis automobilį, žinoma, labai svarbus jo draudimas. Jį gali suteikti, pvz., turima kredito kortelė arba iš anksto įsigytas draudimo polisas, bet prieš atvykstant teko skaityti ne vieną rekomendaciją, kad vis tik ramiausia maksimalią apsaugą įsigyti iš automobilių nuomos kompanijos ne tik dėl pačios apsaugos, t. y. žalos atlyginimo esant draudiminiam įvykiui, bet ir todėl, kad tokiu atveju nebelieka būtinybės fotografuoti automobilio jo atsiėmimo metu, ieškoti nuomos sutartyje nepažymėtų mikrotrūkumų, o nuomos įmonės darbuotojai nebetiria grąžinamo automobilio su didinamuoju stiklu.
Eismas, keliai Sicilijoje tikrai neturėtų gąsdinti, bet gali pasirodyti kiek chaotiški – dalies internautų teigimu, gali būti keblu išvengti nedidelių įbrėžimų (nors mums, panašu, pavyko), o bent dalis kompanijų, žinoma, yra linkusios jų rasti ir tuomet riebiai išpūsti taisymo kainą.
Po valandą trukusios kelionės automobiliu apsistojame Ortigijos (Ortigia) saloje – keliais tiltais su žemynine dalimi sujungtame Sirakūzų senamiestyje.
Sala žavinga grįstomis siauromis, klaidžioti be tikslo kviečiančiomis gatvelėmis, Apolono šventykla, barokiniais statiniais, ant Jonijos jūros skalaujamo šlaito stūksančia tvirtove, gyvu ir triukšmingu turgumi, greta besišvartuojančiais kruiziniais laivais, iš kurių pabirę keliautojai operatyviai užgula nedidelę salą.
Sirakūzai, panašu, pulsuoja natūralesniu ritmu, nors vizualiai konkuruoti su istorine širdimi keblu. Istorijos ir architektūros entuziastams akis turėtų traukti iki nūdienos renginiams naudojamas senovės graikų teatras, romėnų amfiteatras, nors į mūsiškes labiau įkrito Dioniso Ausis (Orecchio di Dionisio) – ola, kurioje dėl išskirtinės akustikos ir garsių šūkavimų norai, regis, tikrai gali būti išgirsti.
Patarimas #2. Italijos miestuose, turinčiuose istorinius centrus (šiuo atveju – Ortigijoje), veikia riboto eismo zonos („Zona Traffico Limitato“ – ZTL), žymimos raudonu apskritimu. Įvažiuojant į tokią zoną be leidimo, automobilio valstybiniai numeriai užfiksuojami, vairuotojas po kiek laiko sulaukia baudos. Bent dalis apgyvendinimo įstaigų, pasidalijus automobilio valstybiniais numeriais, gali pasirūpinti leidimu viešnagės metu įvažiuoti į riboto eismo zoną.
Stabtelėjimas Sirakūzuose patogus kelionėms į Marzamemį (Marzamemi) – žvejų kaimelį, garsėjantį 10 a. arabų pastatyta, šiandien sustingusia tuno perdirbimo gamykla, nedidele, bet spalvinga aikšte, galimybe įsigyti arba vietoje paragauti jūros gėrybių; Notą (Noto) – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl unikalios vientisos barokinės architektūros įtrauktą miestą; Modiką (Modica), kurioje puoselėjamos senosios šokolado gamybos tradicijos ir yra gaminamas autentiškas sicilietiškas Modikos šokoladas; Šiklį (Scicli).
Patarimas #3. Note verta už 3 eurų mokestį užsikeberioti į di San Carlo al Corso bažnyčios (Chiesa di San Carlo al Corso) bokštą.
III–V d. Iš Ortigijos, kuri, beje, taip pat įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, riedame į Ragūzos senamiestį (Ragusa Ibla), kuris, beje, taip pat įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Galima kvestionuoti (buvo kvestionuota), ar verta tiek dienų paskirti dviem palyginti greta esantiems miestams (maždaug 90 km, kiek daugiau nei valanda kelio), bet sparčiai pakitęs salos reljefas išsklaidė dvejones: vietoje žydro vandens plaunamos smėlio spalvos architektūros – žaliuojančios kalvos ir ant vienos iš jų įsispraudęs jaukus ir laiptų iš tiesų gausus miestas.
Pasivaikščiojimas dar viename dailiame Sicilijos senamiestyje, nepraleidžiant jo pabaigoje papildomai apdovanojančio parko, taip pat moderniosios aukštutinės Ragūzos dalies, pastatytos po senamiestį 1693 m. sugriovusio žemės drebėjimo.
Iš šios atsiveria nuostabūs senamiesčio vaizdai. Beje, Ragūza yra bene identiškai patogi anksčiau paminėtiems miestams lankyti (išskyrus Marzamemį), taip pat tinka vizitams į paplūdimį (kurių švarių pietinėje salos dalyje gal ne tiek ir daug, o balandį paplūdimys Ragūzos uoste (Marina di Ragusa) dar tik budo). Jei nebaugina dar kelios valandos vairavimo, iš čia galima pasiekti vieną populiariausių pažintinių objektų visoje Sicilijoje glaudžiantį Agridžentą (Agrigento) (taip, tai dar viena vietovė UNESCO pasaulio paveldo sąraše!).
Patarimas #4. Būtina paragauti sicilietiško picos ir lazanijos hibrido, vadinamo „scaccia“. Italės rekomenduota vietinių mėgstama vieta, įprastai aplenkiama turistų, – „Panificio Giummarra“. Grįžome, neslėpsiu, kartoti, patiekalas nūdieną vis dar reguliariai aplanko sapnuose.
Traukiame link kito pažintinio objekto – tai Šventyklų slėnis (Valle dei Templi), kuriame tebestūkso 500–400 m. pr. m. e. senovės graikų statytų religinėms apeigoms skirtų pastatų, tarp jų – ir pasaulyje vienos geriausiai išsilaikiusių dorėninio stiliaus šventyklų – Konkordijos šventyklos, liekanos. Pats, regis, nesu turistų gausiai lankomų tokių architektūros paminklų entuziastas, bet patenkintas lengvu žygiu virtusiu vizitu slėnyje liko visas ekipažas. Kaip ir pridurtais netoliese Jonijos jūrą laižančiais Turkų Laiptais (Scala dei Turchi) – balta mergelio – nuosėdinės uolienos – uola.
Patarimas #5. Pasivaikščiojimą Šventyklų slėnyje pradėkite iš vakarų į rytus, t. y. nuo Dioskūrų šventyklos iki Junonos šventyklos (įėjimai į slėnį – iš abiejų pusių) – taip įspūdis tik augs, o grįždami po visų šventyklų apžiūros ne kilsite, bet leisitės žemyn.
V–VII d. Ar kas nors pasigedote Etnos ugnikalnio? Gerai, vis tik populiariausio pažintinio objekto titulas – aktyviausiam Europos ugnikalniui. Tiesa, dar prieš ropšdamiesi į jį, sustojame garsiajame (serialo „Baltasis lotusas“ išgarsintame?) Taorminos (Taormina) mieste.
Jis išties ypatingoje vietoje, kuri tam tikra prasme jungia Sirakūzų vandenį su Ragūzos kalvomis, dar pridurdama ir vienas geriausių pozicijų gėrėtis reguliariai besispjaudančia Etna.
Vis tik garsių prekių ženklų parduotuvių ir kavinių gausa, akivaizdžiai Etnos viršūnės link šoktelėjusios kainos ir žmonių upė greitai primena, kodėl dalis jų šį tyrinėti pėsčiomis labai patrauklų miestą vadina spąstais turistams.
Spąstai mums – labai populiarioje vietoje „Bam Bar“ paragautas pusiau sušalęs sicilietiškas desertas, ledų arba šerbeto atmaina – granita. Jos paragavę tik dabar (siciliečiai granitą, užkąsdami sviestine bandele su ledais, valgo pusryčiams), grįžtame dar vienos porcijos ir apsąlame – braškių ir grietinėlės kombinacija bloškia į lietuvišką kaimą.
Beje, prisiminęs siciliečių polinkį dieną pradėti saldžiai, prisiminiau ir ieškant sūrių pusryčių Ortigijoje skaitytą rekomendaciją, esą patogiausias būdas kavinėje gauti, pvz., keptų kiaušinių – tai plaukti į Maltą ir durti pirštu į pirmą pasitaikiusį viešbutį.
Patarimas #6. Jei dieną artimas Taorminos klegesys, o naktį mieliau jo išvengtumėte, apsistokite Kastelmoloje (Castelmola) – nedideliame virš Taorminos ant pilies griuvėsių pastatytame, nesyk vienu gražiausių visoje Sicilijoje vadintame miestelyje (ar kaimelyje?), kurį, žinoma, verta aplankyti ir per dieninę ekskursiją Taorminoje be nakvynės.
Nors prasideda paskutinė atostogų para, o ne tik ledų (kuriuos, žinoma, moksliniais sumetimais mėgstu tikrinti kiekviename naujame mieste), bet ir įveiktų kilometrų – sočiai, 9 val. jau esame kelių kilometrų aukštyje ant Etnos ugnikalnio šlaito.
Septynis išsiveržimo 1865 m. metu susiformavusius kraterius, vulkanines uolienas ir lavos upės pėdsakus aprodysiantis gidas vulkanologas stebisi: tiek sniego (tokiame aukštyje vietomis – iki metro, aukščiau – iki keturių) balandžio pradžioje – kartą per 20 m.
Nors patys baltuojančių etnų, regis, prisižiūrėjome Lietuvoje paskutinę žiemą, pasivaikščiojimas aplink kraterius, iš debesies išnyrantys Kalabrijos kontūrai (oro sąlygos kinta kas kelias minutes), kadaise per ledynmetį paplitęs, dabar augti tik čia prisitaikęs Etnos beržas (likusioje Sicilijos dalyje išnyko dėl karščio), stabtelėjimas 2002-aisiais per net iš Tarptautinės kosminės stoties matytą išsiveržimą tos pačios lavos upės nukirsto kelio atkarpoje išsiveržia puikia kulminacija.
Patarimas #7. Žygio batai, tinkama apranga, kompetentingas gidas. Nors šis, kylant iki, regis, 2 800 m aukščio nėra būtinas (aukščiau be gido, jei nesumeluosiu, kilti draudžiama), vulkanologo pasakojimas – įdomus ir naudingas, leidžiantis ugnikalnį patirti iš arčiau. Geras gidas pasirūpins ir ėjimo lazdomis, ir šalmais, turės radijo ryšio stotelę galimiems pranešimams apie ugnikalnio seisminį aktyvumą, objektyviai įvertins oro ir žygio sąlygas.
Baigdami pasivaikščiojimą kraterių briaunomis, matėme galimai iš kruizinio laivo atvežtą didelį būrį turistų, kuris iš 15 laipsnių šilumos pateko į dešimčia laipsnių žemesnę temperatūrą, iš sausos pakrantės – į keliasdešimties centimetrų sniego sluoksnį.
Aštuntasis patarimas – reziumuojantis: jei bus galimybių – sugrįžti. Sicilija – puiki. Skrydis – trumpas ir patogus. Kainos saloje (jei „atkabiname“ tokius turistų skalsius miestus kaip Taormina) – patrauklios (du puodeliai kavos su keliais paprastais desertais atsitiktinėje kavinukėje – 5 Eur? Prašau pakartoti!), siciliečiai – draugiški ir nepretenzingi (juk kartais taip esame linkę žiūrėti į italus?), o eismas – ne toks dramatiškas, kaip gali prisiskaityti (taip, taip, nebuvome Palerme). Tvarka – na, ne lietuviški prospektai, bet šių ir audra Haris, dėkuidie, nesiaubė.
Svarbiausia, Sicilija – įvairialypė. Pažinimas čia – ir istorinis, kultūrinis, architektūrinis, archeologinis, ir gamtinis, ir gastronominis. Arba nepažinimas: savaitė viename iš pakrantės miestelių per tą savaitę šio taip ir nepaliekant irgi skamba patraukliai. Ir čia net negrybštelėjus šiaurinės salos dalies!
