2020–2021 m. pirmą kartą Lietuvos archeologijos istorijoje vyko išsamūs tyrinėjimai dideliame infrastruktūros plėtros projekte – Lenkijos ir Lietuvos dujotiekių jungties (GIPL) vietoje. Tai 165 km ilgio pjūvis erdvėje ir laike, kuris davė retą progą geriau pažinti Lietuvos priešistorę. Ir ta proga išskirtinė, nes ekskavatoriai kasė tiesiai ir nebūtinai ten, kur norėtų archeologai.
GIPL archeologija
Tad archeologiniai tyrimai GIPL trasoje atskleidė tikrąjį ir gana netikėtą vaizdą – įvairių laikotarpių žmonių veiklos pėdsakus ten, kur jų archeologai galbūt net neieškotų. Archeologų Roko Vengalio ir Gyčio Piličiausko vadovaujama Lietuvos istorijos instituto ekspedicija ištyrė maždaug 40 km dujotiekio atkarpas. Vėliau prie jų prisijungė archeobotanikas Karolis Minkevičius ir visi trys kartu pabandė papasakoti Lietuvos archeologams bei archeologija ir istorija besidomintiems žmonėms, kas buvo surasta ir kaip tai keičia ankstesnį mūsų supratimą apie senuosius Lietuvos gyventojus.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
IV. VIEVIO–ELEKTRĖNŲ REGIONAS
IV.1. Topografija ir kraštovaizdis 2020 m. LII tyrinėta dujotiekio atkarpa Elektrėnų ir Kaišiadorių r. savivaldybėse ėjo dviejų geomorfologinių rajonų – Neries žemupio plynaukštės ir Dzūkų aukštumos paribiu (6 pav.). Rytinėje atkarpos dalyje vyravo plynaukštės lygumos, o vakarinė jau kirto aukštumos morenines kalvas. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad skirtingos gamtinės sąlygos nulėmė ir skirtingą gyvenviečių tinklą, todėl abi atkarpos dalis aptarsime skirtinguose skyriuose.
Rytinė LII tyrinėtos atkarpos dalis, esanti Elektrėnų savivaldybėje, patenka į Neries žemupio plynaukštės (C XIV) rajoną (Guobytė 2001). Šio rajono glacigeninį reljefą kūrė Nemuno ledynmečio Baltijos stadijos Rytų Lietuvos fazėje buvusi didelė ledyno plaštaka. Mums aktuali vieta yra pačiame pietiniame šios plynaukštės pakraštyje, kur ji atsiremia į ledyno pakraščio darinius – morenines kalvotąsias aukštumas (6 pav.). Šioje vietoje ledyno plaštaka turėjo stambius liežuvius, palikusius reljefe dvi ryškiai išsiskiriančias liežuvines dubumas (Strėvos ir Vievio), giliai įsirėžusias pietų –pietryčių kryptimi į Trakų ir Aukštadvario aukštumas (Basalykas 1965, p. 254).
[...]
Ledynui tirpstant liežuviai atitrūko nuo pagrindinės plaštakos ir atsiradusiuose tarpuose susiformavo pakraštiniai moreniniai dariniai. Strėvos dubumą nuo pagrindinės plynaukštės atitvėrė moreniniai dariniai Mijaugonių-Gabriliavos apylinkėse, o Vievio – didelis ir aukštas Kazokiškių moreninis masyvas (Basalykas 1965, p. 268). Ledynui toliau traukiantis, šiose aukštumų apsuptose dubumose susiformavo prieledyninės marios, kurios reljefą aplygino jį eroduodamos ir padengdamos limnoglacialinėmis nuogulomis. Marių dugne vyko povandeninio termokarsto procesai, palikę žymius pėdsakus dabartiniame reljefe. Dėl šių procesų susiformavo gausios daubos, taip pat atsikūrė senovinis Strėvos senslėnis. Reljefą keitė ir vėliau, holoceno metu vykę procesai, ypač pelkėjimas ir pustymas (Baltrūnas et al. 2016).
Šios aukštumų apsuptos dubumos sudaro Vievio banguotosios limnoglacialinės lygumos geomorfologinį mikroregioną (6 pav.) (Guobytė 2001). Šį geomorfologinį mikroregioną ir vadiname Vievio–Elektrėnų regionu. Jame LII ekspedicija tyrė 21 km ilgio dujotiekio atkarpą.
[...]
Kakliniškių mikroregionas.
Ties Žebertonių 1–2 archeologinėmis vietovėmis dujotiekio trasa suko į vakarus ir ėjo jau kitokio reljefo kraštovaizdžiu. Čia plyti išraiškinga, stačių šlaitų ribojama termokarstinė dubuma, kurios dugnas nusileidžia 30 m žemiau aplinkinių lygumų (90– 95 m v. j. l.). Šia dubuma tirta dujotiekio trasa ėjo 3,7 km Žebertonių, Kakliniškių ir Migūčionių kaimų teritorijomis. Dujotiekis kirto pietinę dubumos dalį greta kalvotos moreninės tarpliežuvinės aukštumos (7 pav.). Trasa pakaitomis tai nusileidžia į dubumos dugną, tai užkyla ant nedidelių moreninių kalvelių.
Dubumoje praeityje būta nemažo ežero. Dėl nelygaus, kalvoto dubumos dugno jis buvo netaisyklingos formos, turėjo daug salų, sąsmaukų ir įlankų. Durpėdamas ežeras turėjo pasidalinti į atskirus mažesnius ežerėlius, kurie šiuo metu beveik visi užakę, likusi tik apie 100 m skersmens akutė – Bizduko ežeras.
[…]
Kitas svarbus kraštovaizdį keitęs veiksnys – antropogeninis.
Tai yra melioracija, pradėta vykdyti dar XIX a., tačiau intensyviausiai kraštovaizdį pakeitusi XX a. viduryje. XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje išleistuose žemėlapiuose matyti, kad pelkėtos vietos buvo ne tik užakusių ežerų durpynuose, bet ir lygumose esančiuose, nežymiuose, bet neturinčiuose nuotėkio įdubimuose. Nors paviršiuje šiame regione vyrauja vandeniui laidūs
smėlio ir žvirgždo sluoksniai, vanduo juose susilaikydavo dėl giliau slūgsančių limnoglacialinių molių. Ten, kur teritorija melioruota, šiuo metu paviršiniai sluoksniai yra gerai drenuojami, tačiau nemelioruotose vietose, pavyzdžiui, miške tarp Žagarinės ir Abromiškių kaimų teritorijų, kiekvienas net ir nežymus įdubimas yra užmirkęs ir pradžiūna tik vasarą. Kitas reikšmingas melioracijos poveikis kraštovaizdžiui – sunaikinti mažieji upeliai, kanalizuojant ar visai nusausinant jų vagas.
Anksčiau šiame regione upeliai buvo gausūs, tačiau po melioracijos jų nebeliko, tik reljefe vis dar įžvelgiami jų suformuoti slėniukai ir raguvos. Tirta dujotiekio trasa daugiausia eina ariamais
laukais, mažesnė dalis – pievomis, miškais ir pelkėmis. Didesni miškai išlikę tik rytinėje atkarpos dalyje – Zelvos, Žagarinės, Abromiškių kaimų teritorijose. Urbanizuotų teritorijų trasa nekerta, tačiau jų esama artimiausioje aplinkoje – vos 0,5 km į pietus nuo trasos prasideda Elektrėnų miestas. Kiti ryškiai kraštovaizdį pakeitę antropogeniniai komponentai – Elektrėnų marios, suformuotos kelių mažesnių ežerų vietoje 1961–1962 m. patvenkiant Strėvos upę, bei Vilniaus–Kauno automagistralė.
[...]
IV.3.12. Kakliniškės 3–4 ir Migūčionys 1
Kakliniškes 3 bei 4 ir Migūčionis 1 traktuosime kaip vieno didelio archeologinio komplekso, kurį vadinsime Kakliniškės-Migūčionys, dalis. Tai turėtų būti ilgalaikės gyvenvietės, išsibarsčiusios didelėje teritorijoje, liekanos. Kakliniškės-Migūčionys yra Kakliniškių mikroregione, termokarstinėje dubumoje, prie to paties buvusio, jau sunykusio ežero, šalia kurio lokalizuotos […] Žebertonių 4–6 ir Kakliniškių 1–2 vietovės.
Kakliniškės 3, ryčiausia komplekso dalis, yra apie 0,4 km į vakarus nuo Kakliniškių 2 (36 pav.). Kompleksas išsidėstęs į pietus nuo ežero, abipus iš jo ištekėjusio upelio. Šiuo metu upelis jau sunaikintas melioratorių – jo vaga ištiesinta ir pagilinta, kai kur teka po žeme vamzdžiais. Kadaise jis vadintas Pakriokšniu ir tekėjo pietų kryptimi, iki Puikino ežero, kurio vietoje šiuo metu plyti Elektrėnų marios (35 pav.). Buvusio ežero vietoje susiformavusio durpyno paviršius yra maždaug 92 m v. j. l. Buvusioje pakrantėje plyti žema terasa nežymiai banguotu paviršiumi, iškilusi iki 94–96 m v. j. l. Ties Migūčionimis 1 ši terasa yra 40–50 m pločio, ties Kakliniškėmis 3 ir 4 išplatėja iki 200 m. Į P nuo šios terasos prasideda iki 100–108 m v. j. l. iškilusios kalvos, kurios tęsiasi P kryptimi, kur vis aukštėdamos pereina į kitą geomorfologinį mikroregioną – tarpliežuvinę moreninę kalvotąją aukštumą (35 pav.).
Tirta GIPL trasa šioje vietoje eina rytų–vakarų kryptimi. Ties Kakliniškėmis 3 ir 4 ji kerta šiaurinį kalvų šlaitą, labia palaipsniui leidžiasi juo žemyn, tada eina per iš ežero kadaise ištekėjusio upelio slėniuką ir staigiai pakyla į kitos kalvos viršūnę, kurioje lokalizuota Migūčionių 1 archeologinė vietovė.
Kakliniškių-Migūčionių kompleksas aptiktas 2015 m. vizualiai žvalgant laukų paviršių.
[…]
Gyvenvietės struktūra
Kakliniškes-Migūčionis vadiname gyvenviete, kadangi čia aptikta daugelio skirtingų laikotarpių sodybų pėdsakų. Prieš analizuojant Kakliniškių-Migūčionių gyvenvietės struktūrą, reikia atkreipti dėmesį į keletą tai sunkinančių veiksnių. Nors ištirtas didelis plotas, padarytas ištisas išilginis gyvenvietės pjūvis, kuriame archeologinių liekanų aptikta apie 300 m ilgio atkarpoje, apie sodybų išsidėstymą ir jo kaitą įvairiais laikotarpiais duomenys dar labai fragmentiški. Vertinant reljefą, buvusius vandens telkinius ir paviršiaus radinius, gyvenvietės teritorija galėjo apimti didžiulį plotą tarp dviejų buvusių ežerų (35 pav.), t. y. net apie 30 ha. Taigi, šioje teritorijoje atidengti apie 3 000 m2 tesudaro tik labia nedidelę gyvenvietės dalį, galbūt tik apie 1 % jos teritorijos. Taip pat svarbus veiksnys yra ir vietovės, kurioje įsikūrusi gyvenvietė, reljefas. Jis yra kalvotas – esama ir žemumų prie buvusio ežero kranto, ir plokščių aikštelių kalvų viršūnėse, didelę dalį užima ir lėkšti kalvų šlaitai. Skirtingose vietose galėjo būti išdėstytos skirtingos paskirties zonos, o laikui bėgant jų lokalizacija galėjo keistis. Tyrimai atlikti iš esmės tik vienos kalvos šlaite (Kakliniškės 3 ir 4) ir kitos kalvos aikštelės dalyje (Migūčionys 1), visai netirta liko žemuma prie buvusio ežero ir lyguma toliau į pietus, todėl nežinome, kokios veiklos ir kokiais laikotarpiais ten vyko.
Radiniai ir radiokarbono datos aiškiai rodo, kad gyvenvietės chronologinės ribos labai plačios – nuo akmens amžiaus iki viduramžių. Tokios gyvenvietės įprastai vadinamos ilgalaikėmis, tačiau čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tas ilgalaikiškumas yra sąlyginis – jokiu būdu negalima teigti, kad gyvenvietė buvo ištisai apgyvendinta visą šį laiką. Apgyvendinimas greičiausiai buvo su pertraukomis, tačiau to nustatyti praktiškai neįmanoma, ypač ištyrus tik nedidelę gyvenvietės dalį. Tie laikotarpiai, kurių pėdsakų tyrimų metu neaptikta, gali būti gerai išlikę netirtose gyvenvietės zonose.
IV.3.14. Kakliniškių kapinynas
Kakliniškių kapinynas yra 40 m į pietus nuo Migūčionių 2, to paties ežero rytiniame krante, 99–99,4 m v. j. l., nešienaujamoje pievoje (35, 87 pav.). Vykdant mechanizuotus žvalgymus maždaug 14 m ilgio dujotiekio trasos atkarpoje, iškart po armens sluoksniu smėlyje atsidengė apardytų griautinių kapų liekanos, todėl čia ištirtas 14 × 8 m dydžio plotas su prijungta nedidele išpjova – iš viso 112,5 m2. Paviršiuje buvo 20–30 cm storio tamsiai pilkai rudas smėlingas armuo. Jis dengė įžemį – gelsvą, rusvą, vietomis rudą smulkų smėlį ir aleuritą. Smėlio ir aleurito paviršiuje kapų duobių kontūrų nesimatė, tad palaidojimus buvo galima lokalizuoti tik pagal žmonių kaulus (88 pav.). Žvalgymų metu buvo pastebėtos penkių kapų (Nr. 1–5) liekanos. Dar du kapai (Nr. 6–7) atsidengė valant perkasos paviršių detaliųjų tyrimų metu. Kapų Nr. 1–6 skeletai gulėjo iš karto po armeniu, vos 25–35 cm gylyje, tad daugelis buvo apardyti ariant. Jų kaulai stipriai sunykę, ypač slanksteliai. Kapas Nr. 7 buvo vienintelis, kuris aptiktas šiek tiek giliau – 35–40 cm gylyje. Jo nekliudė nei plūgas, nei ekskavatoriaus kaušas, todėl jis geriausiai išlikęs, nors kaulai irgi buvo stipriai sunykę, ypač slanksteliai ir šonkauliai.
Visi mirusieji palaidoti galvomis į V, ištiesti ant nugarų. Nors kapų duobės nebuvo išdėstytos taisyklingomis eilėmis, kapai vienas kito nesuardė – išlaikyti 0,75–1 m atstumai tarp jų. Karstų liekanų nepastebėta, nors kaltinė vinis, rasta žvalgant paviršių metalo ieškikliu 12 m į rytus nuo perkasos, galėjo būti iš suardyto kapo su karstu (90:4 pav.). Įkapių buvo labai nedaug –stipriai surūdijęs geležinis kriauninis peilis, odinė piniginė, Aleksandro Jogailaičio (1492–1506 m.) denaras rasti kapuose, o 2 bronziniai žiedai – ekskavatoriaus iškastose žemėse (90 pav.).
Pagal vienintelę monetą kapinynas datuojamas XVI a. Pagal nedidelį kapų skaičių ir siaurą paplitimą atrodytų, kad tai buvusi nedidelė ir trumpai naudota laidojimo vieta, nors nėra aišku, ar nebuvo laidota į pietus nuo ištirtos perkasos.
[…]
IV.4. Regiono apgyvendinimo raida
Dujotiekio archeologiniai tyrimai atskleidė visiškai naują Vievio ir Elektrėnų apylinkių archeologinį vaizdą nei turėtas iki šiol. Aptiktų archeologinių vietovių skaičius šiame regione yra kur kas didesnis nei žinotų iki dujotiekio tyrimų pradžios. Jų kiekis ir tankis šioje atkarpoje buvo didžiausias visoje dujotiekio trasoje – 21 km ilgio atkarpoje buvo lokalizuotos net 34 archeologinės vietovės, o pavieniai radiniai ir įgilinti objektai rodo visai šalia trasos jų buvus dar daugiau.
Visgi, prieš aptariant šio regiono apgyvendinimą įvairiais laikotarpiais, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nepaisant tokio didelio naujų archeologinių vietovių skaičiaus šio regiono archeologinio žemėlapio reprezentatyvumas išlieka dar labai menkas. Atliekant dujotiekio trasos tyrimus buvo surinkti išsamūs duomenys apie siauroje juostoje išsidėsčiusį archeologinį paveldą, tačiau jie neatskleidžia, kaip archeologinių vietovių išsidėstymas atrodytų ne siaurame ruože, bet platesnėje teritorijoje. Pavyzdžiui, tikėtina, kad Kakliniškių mikroregione arčiau buvusių ežerų būta akmens amžiaus gyvenviečių, tačiau apie jas nieko nesužinojome, nes dujotiekio trasa dažniausiai ėjo kiek atokiau, kelių šimtų metrų atstumu nuo buvusių krantų.
Tirta dujotiekio trasa archeologiniu požiūriu kraštovaizdį kerta visiškai atsitiktine trajektorija. Jei archeologas, turėdamas tikslą surinkti kuo daugiau žinių apie archeologinį kraštovaizdį, pats brėžtų liniją, kurioje norėtų atlikti tyrimus, be abejonės, ją nubrėžtų kitaip.
Kita vertus, esant dabartiniam archeologinio žemėlapio reprezentatyvumo lygiui, toks atsitiktinis tiriamos linijos parinkimas turi ir teigiamų aspektų. Iki šiol mūsų žinios apie įvairių laikotarpių gyvenviečių vietų parinkimą gamtinės aplinkos atžvilgiu yra minimalios. Iš esmės vadovaujamasi vieninteliu kriterijumi – gyvenvietės turėtų būti netoli vandens telkinių. Šiuo kriterijumi dažniausiai apsiribojama ir išskiriant potencialias vietas, kuriose galima tikėtis aptikti naujų gyvenviečių, o tai lemia vis didėjantį archeologinio žemėlapio tendencingumą. Jei naujų archeologinių vietovių ieškoma tik arti vandens telkinių, tai tik tokiose vietose jos ir surandamos, o archeologinis žemėlapis vis labiau „pagrindžia“ pirminę, galimai klaidingą hipotezę. Lyginant, kur Vievio–Elektrėnų atkarpoje mes tikėjomės ką nors surasti dar prieš pradėdami tyrimus ir kur iš tikrųjų suradome, galima prisipažinti, kad sutapimas yra gana menkas. Pavyzdžiui, Prakusos mikroregionas – lygaus reljefo, be buvusių ir esamų vandens telkinių – prieš tyrimus atrodė archeologine prasme visiškai neperspektyvus, tačiau jame naujų archeologinių vietovių buvo aptikta nemažai.
Pažymėtina ir tai, kad nepaisant didelio naujų archeologinių vietovių skaičiaus, jos neatspindi šio regiono archeologinių vietovių chronologinės ir funkcinės visumos. Tą puikiai iliustruoja faktas, kad gausiai aptikta gyvenamųjų vietų, o kapinynas rastas tik vienas, ir tas pats istorinių laikų. Tačiau, pavyzdžiui, gausios geležies amžiaus sodybvietės rodo, kad šiame regione neabejotinai turi būti ir pilkapynų. Tas pats pasakytina ir apie chronologinę aptiktų archeologinių vietovių įvairovę – jei tirtoje dujotiekio trasoje neaptikta ar aptikta labai mažai kurio nors laikotarpio, tai dar nerodo, kad tuo metu regione negyventa. Taigi, apie regiono apgyvendinimo raidą galima kalbėti tik atsižvelgiant į esamą regiono archeologinių duomenų reprezentatyvumą.
Pirmiausia čia reikėtų atkreipti dėmesį į Kakliniškių-Migūčionių gyvenvietę, kurią sudaro trys mūsų išskirtos archeologinės vietovės – Kakliniškės 3 ir 4 bei Migūčionys 1. Ši gyvenvietė ryškiai skiriasi nuo visų kitų, esančių Vievio–Elektrėnų regione, savo dydžiu, archeologinio sluoksnio storumu bei turtingumu ir svarbiausia – ilgalaikiškumu. Ji yra Kakliniškių mikroregione, įkurta didžiausio iš senųjų Kakliniškių ežerų P pakrantėje, abiejose iš jo ištekančio upelio pusėse (35 pav.).
Šioje gyvenvietėje, ištyrus tik nedidelę jos dalį, aptikta beveik visų archeologinių laikotarpių – nuo paleolito iki viduramžių (XIII–XIV a.) pėdsakų. Kaip minėta, gali būti, kad akmens ir bronzos amžiuje čia nebuvo gyvenama nuolatos, bet į šią vietą vis sugrįžtama, o ne nutrūkstamas apgyvendinimas galėjo tęstis nuo III a. iki XIV a. Apgyvendinimo pėdsakai čia aptikti 450 m ilgio atkarpoje. Visose kitose archeologinėse vietovėse situacija visai kitokia – jos mažos, tik iki keliasdešimties metrų skersmens, jose fiksuoti kur kas menkesni senųjų gyvenviečių pėdsakai, dažniausiai rodantys tik vieną ar kelis atskirus apgyvendinimo etapus. Tik keliose iš jų yra išlikęs ištisinis nesuartas archeologinis sluoksnis, o daugumoje aptikti tik įgilinti objektai.
Atsižvelgiant į tokius duomenis, galima kelti hipotezę apie Kakliniškių-Migūčionių gyvenvietės kaip regiono ar bent jau mikroregiono centrinės vietos statusą. Terminu „centrinė vieta“ paprastai įvardijamos hierarchiniame apgyvendinimo modelyje egzistuojančios aukščiausio statuso gyvenvietės, pavyzdžiui, amatų centrai, prekyvietės ar miestai aplink juos išsidėsčiusių agrarinių gyvenviečių atžvilgiu. Visgi, labia abejotina, ar Kakliniškes-Migūčionis galima vadinti centrine vieta būtent šia prasme. Pirma, tyrimai nesuteikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima kalbėti apie nuo įprastų gyvenviečių besiskyrusią šios vietos funkciją – neaptikta jokių požymių apie labiau nei kitur išplėtotus kokius nors amatus, nebuvo ir su importu ar su aukštesnį gyventojų statusą pabrėžiančia prabanga sietinų radinių. Antra, nors archeologinė gyvenvietė ir užima didelį plotą, vis dėlto negalime teigti, kad vienu metu joje egzistavusių sodybų skaičius buvo didesnis nei kitose gyvenvietėse. Kaip jau minėta, archeologinės gyvenvietės dydį gali nulemti jos ilgalaikiškumas, kai susikloja ir tarpusavyje susilieja skirtingais laikotarpiais skirtingose vietose vykdytų veiklų archeologinės liekanos. Tačiau ištyrus tik nedidelę visos Kakliniškių-Migūčionių gyvenvietės dalį, gauti tyrimo duomenys nesuteikia pagrindo tvirtinti, kad vienu metu gyvenvietėje turėjo egzistuoti daug sodybų.
Ir trečias argumentas galėtų būti toks: mažai tikėtina, jog geležies amžiaus bendruomenių socialinė santvarka Rytų Lietuvoje jau buvo tokia kompleksiška, kad čia apskritai galėtų susiformuoti hierarchinis apgyvendinimo modelis. Aiškius tokio modelio požymius matome tik nuo pirmųjų miestų atsiradimo XII–XIII a., galbūt jis galėjo pradėti formuotis anksčiausiai II tūkstm. pradžioje. Tačiau I tūkstm. laidojimo paminklų duomenys rodo tik mažas, menkai stratifikuotas bendruomenes (Kurila 2009), o gyvenviečių medžiaga – išsibarsčiusias pavienes sodybas (Vengalis 2009).
Visgi, Kakliniškių-Migūčionių gyvenvietės archeologinė medžiaga labai ryškiai skiriasi nuo kitų šio regiono gyvenviečių, todėl ją „centrine vieta“ norėtųsi įvardyti kiek kita prasme – būtent dėl jos ilgalaikiškumo. Net jei ši gyvenvietė ir nebuvo aukštesnio hierarchinio statuso ar didesnė nei kitos vienalaikės gyvenvietės, ji skiriasi tuo, kad įkurta vietoje, kuri išliko patraukli gyvenimui per beveik visas archeologines epochas. Matome, kad kitose vietose šiame regione gyvenama buvo trumpai, kartais į tą pačią vietą sugrįžtama vieną ar kelis kartus, praėjus trumpesniam ar ilgesniam laiko tarpui, o Kakliniškių-Migūčionių atveju buvo sugrįžtama daugelį kartų, greičiausiai labai ilgą laiką gyventa ir nenutrūkstamai. Rytų Lietuvos kontekste toks reiškinys nėra unikalus – turime nemažai gyvenviečių, kuriose aptikta daug skirtingų laikotarpių pėdsakų (Kernavė, Aukštadvaris, Alytus, Ardiškis 2 ir kt.).
Paprasčiausias tokių ilgalaikių gyvenviečių paaiškinimas būtų tai, kad jos galbūt buvo įkurtos išskirtinai palankioje gamtinėje aplinkoje. Tikriausiai mažai tikėtina, kad viską lėmė vien tik šis veiksnys. Kintant ekonomikai ir pragyvenimo strategijoms, neišvengiamai turėjo keistis ir supratimas, kokia gamtinė aplinka yra palanki, tačiau tokios gyvenvietės vis tiek išlieka toje pačioje vietoje. Vertinant tokių ilgalaikių gyvenviečių vietų topografinę padėtį, dirvožemius, jų vietos neatrodo labai išskirtinės savo mikroregionuose ir panašių, tačiau taip intensyviai neapgyvendintų vietų esama ir aplinkui. Be abejo, čia reikia atsižvelgti į tai, kad archeologai, analizuodami tik LiDAR, dirvožemių ar kitus prieinamus žemėlapius, nesupranta visų gamtinės aplinkos veiksnių, kurie buvo aktualūs analizuojamoms praeities bendruomenėms. Bet kokiu atveju, negalime atmesti galimybės, kad gyvenvietės ar sodybos vietos pasirinkimą lėmė ne tik gamtiniai, tačiau ir kultūriniai veiksniai. Matyt, buvo svarbu ne tik tai, kur yra vieta, bet ir tai, kas joje buvo daroma anksčiau. Net ir ankstyviausiais laikotarpiais, iki žemės ūkio pradžios, žmonės reikšmingai keisdavo savo gyvenamosios vietos gamtinę aplinką, o vėlesnėse epochose tų pokyčių mastas didėjo.
Nors apleidus gyvenvietę joje buvę mediniai pastatai ir kiti statiniai gana greitai sunykdavo, iškirstas miškas vėl ataugdavo, tačiau tam tikri požymiai, kad toje vietoje kažkada gyventa, visgi išlieka labai ilgai. Pavyzdžiui, pagal augaliją, pakitusią dėl žmogaus veiklos, senąsias gyvenamąsias vietas galima identifikuoti dar ir dabar, net jei ta veikla ir vykdyta jau daugiau nei prieš tūkstantį metų (Zabiela, Stončius 2012).
Parenkant vietą naujai sodybai ar gyvenvietei, pirmenybę jau anksčiau kažkada apgyvendintoms vietoms žmonės galėjo teikti tiek dėl praktinių, tiek ir dėl ideologinių sumetimų. Apsigyvenus jau anksčiau sukultūrintoje aplinkoje praėjus dar nedaug laiko po ankstesnio jos apleidimo – nespėjus ataugti brandžiam miškui, galima išvengti daug sunkaus darbo, kurio pareikalautų seno miško iškirtimas ir išdeginimas ruošiant laukus arimui ir ganymui. Net ir praėjus daug laiko po gyvenamosios vietos apleidimo, joje lieka kultūrinis sluoksnis, pasižymintis didesniu derlingumu nei aplinkiniai dirvožemiai. Žemdirbių bendruomenėms šis veiksnys galėjo būti labai reikšmingas. Ideologiniai veiksniai, lemiantys pakartotinį tos pačios vietos apgyvendinimą, gali būti siejami su siekiu palaikyti ryšį su protėviais. Apie tai turima duomenų iš Vakarų Lietuvoje tyrinėto Kvietinių kapinyno, kuriame vėlyvojo bronzos amžiaus žmonės rinko paviršiuje besimėtančias neolitines virvelinės keramikos šukes ir dėjo jas savo mirusiesiems į kapus (Vengalis et al. 2020). Apsigyvenimas kadaise protėvių apgyvendintose vietose galėjo turėti ir simbolinę reikšmę (Vedru 2015).
Taigi, Vievio–Elektrėnų regione atlikti tyrimai atskleidžia tam tikras kraštovaizdžio sukultūrinimo tendencijas. Veikiausiai egzistavo vietos, kurios buvo sukultūrintos nuo seno ir neapleidžiamos bei išlaikomos tokios labai ilgą laiką. Tokia vietove galima laikyti tik Kakliniškių-Migūčionių gyvenvietę, tačiau galbūt regione jų egzistavo ir daugiau. Aplink tokias vietas esama kur kas didesnio skaičiaus vietovių, kurios buvo sukultūrintos tik trumpą laiką, o po to apleistos. Kai kuriose jų apsigyventa ir pakartotinai, bet taip pat tik trumpam laikui. Čia galima pažymėti, kad iki šiol Lietuvos archeologams buvo pažįstamos iš esmės beveik vien tik pirmojo tipo, t. y. ilgalaikės, gyvenvietės. Tiek paveldosaugos sistema, tiek mokslininkai vertino ir tyrimams pasirinkdavo dažniausiai tik gyvenvietes su išlikusiu storu ir turtingu archeologiniu sluoksniu, o fragmentišką ar visai neišlikusį archeologinį sluoksnį turinčios gyvenvietės, kuriose aptinkami tik įgilinti objektai, dažnai traktuotos kaip smarkiai suardytos ir neinformatyvios. Vien jau šiame skyriuje aprašytos archeologinės vietovės akivaizdžiai rodo, kad tai yra labai klaidingas požiūris ir gyvenvietės, kuriose aptinkami tik labai menki archeologiniai pėdsakai, moksline prasme yra ypač svarbios. Tai reikšminga archeologinio kraštovaizdžio dalis, o menki jų archeologiniai pėdsakai yra nulemti ne tik vėlyvų suardymų, bet ir pačių gyvenviečių ar jų sodybų pobūdžio.
[…]
