„Turguje nuolatinės muštynės ir vagystės. Vietinis girtuoklis Stasas pavogė dėžę dešrų. Jis dingo keletui savaičių. Bet jo sėbrai nedingo, jie toliau landžiojo po namus. Prisilandžiojo… Šeštadienį jie įsibrovė į namą, kuriame buvo rusų kareiviai, – ir viskas! Dabar Stasas kaltę dėl dingusių dešrų verčia velioniams, – rašo Oksana (vardas jos prašymu pakeistas) iš Chersono srityje, rytiniame Dniepro krante, esančio okupuoto Oleškų miesto. – Vagia tik girtuokliai, tokie kaip Stasas ir jo draugai. O štai laukinius gyvūnus medžioja daugelis. Pavyzdžiui, prieš savaitę aš pagavau laukinę antį. Iš fazano mėsos mažai, bet išeina puikus sultinys!“
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Hromadske“ originalus kūrinys.
Moteris paaiškina, kaip medžioti laukinius paukščius: „Geriausias būdas – gaudyti „ant kukurūzų“. Adata praduri skylę kukurūzo grūdelyje. Tada prie žvejybos valo pririši kelis grūdelius. Valą pritvirtini ten, kur dažnai vaikšto fazanai ir antys. Paukštis praris grūdelį, o valas neleis jam pasišalinti. Mano nuomone, masalą geriau dėti po medine dėžute, bet kur dabar rasi tokią dėžutę…“
Oleškų gyventojai jau ketvirtą mėnesį kenčia badą: veikia tik viena parduotuvė, maisto į ją atveža itin retai, o, norėdami ką nors įsigyti, žmonės turi po kelias valandas stovėti milžiniškose eilėse. Ir dar mokėti kosmines kainas.
„Hromadske“ pabandė išsiaiškinti, kodėl taip vyksta ir kaip vietos gyventojai išgyvena humanitarinę krizę.
Rūsiuose pūvantys lavonai, mirties kelias, miesto izoliacija
Sugriuvus Kachovkos hidroelektrinei ir kilus potvyniui (2023 m. birželio 6 d.) Oleškuose neliko centralizuoto vandens tiekimo, nebetiekiama ir elektra, dujos. Miestas yra nuolat apšaudomas – tiesiogine prasme. Jis yra ties aktyvia fronto linija.
Oleškuose be pėdsakų dingsta vyrai. Jie vežami į kankinimo kameras arba išsiunčiami kovoti. Vietiniai žūsta apšaudymų metu, miršta nuo išsekimo ir ligų, nes nėra vaistų. Jie prašė pranešti, kad pastaruosius du mėnesius mirusieji nebuvo laidojami: kūnai laikomi ligoninės morgo patalpose, kuriose nėra elektros. Jau pradėjo sklisti kvapas. Tačiau artimieji negali pasiimti mirusiųjų ir jų palaidoti, nes reikalingas skrodimas, o jis atliekamas kitame mieste, į kurį šiuo metu niekas negali nuvykti.
Nuo 2022 m. vasario 24 d., kai Oleškai buvo užimti, daug žmonių evakavosi iš miesto.
Savanorių teigimu, iš 24 000 gyventojų, gyvenusių čia iki plataus masto invazijos, liko tik apie 2 000. Dauguma jų – riboto judumo pagyvenę žmonės ir tie, kurie jais rūpinasi. Kai kurie grįžo iš evakuacijos, nes nesugebėjo prisitaikyti. Vyrai dažnai lieka baimindamiesi, kad bus sulaikyti rusų filtracijos punktuose.
Oficialiai įsidarbinti mieste galima tik ligoninėje arba savivaldybės tarnybose. Visi „geri“ darbai jau užimti. Yra ir neoficialaus darbo – remontuoti automobilius, tvarkyti kapines, kapoti malkas arba prižiūrėti pagyvenusius kaimynus mainais į atlygį, kurį moka jų išvykę vaikai.
Daugelio gyventojų dokumentai dingo arba buvo sugadinti po apšaudymų kilusiuose gaisruose arba potvynio metu. Sunkiausia yra tiems, kurie neturi santaupų, nes šiuo metu nebeįmanoma gauti Kyjivo kontroliuojamoje teritorijoje esančių giminaičių paramos (iki žiemos tai padaryti pavykdavo). Iš miesto dingo „valiutos keitėjai“, kosminiu kursu keitę grivinas į rublius.
Jau ir taip sudėtinga padėtis Oleškuose dar labiau komplikavosi, kai vieninteliame kelyje į miestą buvo susprogdinti trys maistą vežę automobiliai. Buvo nušautas ir vietos prekybininkas, iš Skadovsko vežęs pensijas ir duoną. Pinigai buvo pavogti, o rusiškų socialinių tinklų grupėse ėmė plisti žuvusio vairuotojo, aplink kurį mėtėsi duonos kepalai, nuotraukos.
Į miestą vedantis kelias vadinamas „mirties keliu“: jis užminuotas, iš viršaus stebimas dronų, kelkraščiuose guli šunų apdraskyti lavonai, stūkso sudegę automobiliai.
Pačiame mieste beveik nebelikę sveikų automobilių. Vienintelė transporto priemonė, kuri žiemą sugebėdavo išvažiuoti iš Oleškų, buvo greitosios pagalbos automobilis. Kas keletą dienų juo į Skadovską buvo išvežami sužeisti civiliai. Grįždami medikai parveždavo maisto. Keletą kartų vietos vežėjams pavyko prasibrauti į vienintelę parduotuvę. Spekuliantai dažnai pirmieji pagriebdavo maistą, kad pelningai perparduotų. Tas maistas (jei kam pavyko jo gauti), namuose buvusios atsargos, nedidelė turgavietė, kurioje vietiniai kartais prekiauja, ir vienintelį kartą okupacinės valdžios išdalinti produktai yra vieninteliai dalykai, padėję miesto žmonėms išgyventi sausio, vasario ir kovo mėnesiais.
Gyvūnų globėjos dienoraštis: „Atvežė pieniškų dešrelių“
Iš tų Oleškų gyventojų, su kuriais redakcijai pavyko susisiekti, du rašo dienoraščius. Pateikiame kelias ištraukas iš jų.
Alla Lychman-Malyš iš aukų išlaiko gyvūnų prieglaudą, skirtą savininkų paliktiems augintiniams. Šiuo metu joje yra apie šimtas gyvūnų. Moteris dėl to negali išvykti iš miesto. Iš jos užrašų atrinkome tik tas dalis, kurios susijusios su maistu, nors ten taip pat yra rašoma apie į jos namus pataikiusią raketą, gyvūnų žūtis ir vyro dingimą.
2026 m.
Sausio 9 d. Mieste vėl trūksta duonos.
Sausio 14 d. Vėl kyla problemų dėl maisto, baigiasi mūsų atsargos.
Sausio 29 d. Man tenka priimti sunkų sprendimą – ką pamaitinti, nes maisto nebeliko. Nėra galimybės ką nors pagaminti – nėra iš ko. Žmonės jau mėnesį nematė duonos. Kol kas nėra jokių maisto ar kitų prekių pristatymų. Visiška blokada.
Vasario 24 d. Miestas vis labiau primena filmą „Gyvenimas išnykus žmonijai“. Tačiau mieste vis dar yra žmonių, ir jie neturi ką valgyti. Kartais žmonės neturi produktų net patiems paprasčiausiems patiekalams. Sutikau moterį, kuri sakė, kad nori duonos, bet neturi net miltų paprastam paplotėliui išsikepti. Ji turi pinigų, bet negali nieko nusipirkti. Ji taip norėjo ką nors išsikepti, kad mėsmale sumalė makaronus, įdėjo vandens ir mielių. Galite įsivaizduoti tokį receptą. Aš pakabinau jai ant tvoros pakelį miltų. Mieste tikra maisto katastrofa! Aš jau nebežinau, į kurias duris belstis, kad jos atsivertų!
Kovo 5 d. (nuotraukoje matyti gabalėlis dešros ir mielės – red. past.) Tai yra visas per pastaruosius du mėnesius įsigytas maistas. Beveik dvi valandos eilėje, bet net ir to visiems nepakako. Kai eilė jau buvo susiformavusi – beveik 50 žmonių, atskrido penki sprogmenimis pakrauti dronai. Visi išsilakstė kas kur. Du žmonės žuvo, 11 buvo sužeisti. Prie ligoninės (turima omenyje prekyba iš greitosios pagalbos automobilio, kuris atveža maisto medikams, o likučius kartais parduoda – red. past.) atvežė dešros, saldainių. Karas mūsų spekuliantų nieko neišmoko. Jie susigriebė dėžėmis, paprastiems žmonėms vėl neužteko, bet niekas neturi jėgų pakovoti.
Kovo 21 d. Atvežė pieniškų dešrelių. Norint ten ką nors nusipirkti, reikia turėti stiprius nervus. Mano kaimynė buvo išvežta tiesiai į skubios pagalbos skyrių ant neštuvų, nes jai pasidarė bloga ir ji prarado sąmonę. Ten visiškai nėra daržovių ar vaisių.
Balandžio 4 d. Maisto krizės ledas mūsų mieste pradėjo šiek tiek trūkinėti. Jei turi perkamosios galios, gali bent kažką nusipirkti (Alla pateikia kainas, jos bus nurodytos atskirai – red. past.). Spekuliantai, žinoma, kaip maitvanagiai puola maistą, o kainos šokteli nuo kosminių iki tolimosios visatos. Norint nusipirkti už priimtinesnę kainą vienintelėje parduotuvėje, kuri kartais veikia, tenka stovėti apie šešias valandas, kad gautum tai, kas liko.
Jos žodžius patvirtina vakariniame Dniepro krante gyvenantys giminaičiai, kurie palaiko ryšį su Oleškų gyventojais – eilėse prie maisto vyksta susistumdymai ir muštynės. Ne visi turi jėgų ar sveikatos tai ištverti arba visą dieną stovėti šaltyje.
Pagyvenusią giminaitę prižiūrinčios moters dienoraštis: „Mums tikrai teks kęsti badą.“
Toliau pateikiami įrašai iš Julijos (vardas saugumo sumetimais pakeistas) dienoraščio. Moteris gyvena su vyru ir jo pagyvenusia teta. Į jos namą apšaudymu metu pataikyta aštuonis kartus.
2026 m.
Sausio 20 d. Į miestą nebeatveža duonos ir kitų produktų. Sausio 18 d. į „Katiušą“ [parduotuvę] kažko atvežė. Duona baigėsi dar nespėjus jos iškrauti. Prie kitų prekių susidarė milžiniška eilė ir labai greitai nieko neliko. Po to „Katiuša“ daugiau nebeatsidarė. Jau savaitę kepu duoną keptuvėje. Namuose temperatūra apie nulį – vanduo kibire užšalo ir netirpsta, nors stovi prie įėjimo į prieškambarį, šalia krosnies…
Sausio 26 d. Kiekvieną pirmadienį šalia ligoninės vyksta gyviausias turgus. Nusprendžiau nueiti pažiūrėti – gal ten ką nors rasiu. Kaip visada, buvo parduodami kepti pyragai, o viena moteris pardavinėjo želę vienkartinėse lėkštelėse. Bet suabejojau tų pyragų ir želės kokybe. R. pardavinėjo majonezą, pomidorų padažą ir konservus – ten buvo eilė. Viena moteris pardavinėjo makaronus iš humanitarinės pagalbos; pas ją pamačiau du avižinės košės pakelius. Paėmiau juos močiutei. Kažkas pardavinėjo savo konservus.
Sutikau S. Ji sako, kad žmonės miršta, o karstų niekas neatsiveža – net ir tų „popierinių“, kaip anksčiau. Žmonės laidojami juoduose maišuose. S. kartu su darbuotojais vaikšto po miestą ir išveža mirusiuosius ant savadarbio ligoninės vežimėlio.
Sausio 30 d. Nuėjau į pagrindinę turgavietę – maisto neatvežė. Prekyba nevyksta. Parduodami likučiai (kava, arbata, prieskoniai, makaronai) ir dar už trigubą kainą.
Sausio 31 d. Kaip apsidžiaugiau spintelės gilumoje radusi pakelį kukurūzų dribsnių ir du maišelius šokoladinių pagalvėlių – tai gal dvejų metų senumo likučiai. Sunaudojau ir džiovintas morkas, kurias išdžiovinau prieš pusantrų metų ir vis ketinau išmesti.
Vasario 5 d. Maistas į miestą vis dar nėra pristatomas. Turgus vis dar neveikia. Namuose liko tik šaldytos bulvės ir moliūgas.
Vasario 10 d. Sužinojau, kad 9-ą dieną bus dalijama humanitarinė pagalba. Anksčiau niekada nepriimdavau humanitarinės pagalbos iš jų (rusų – red. past.), bet šįkart pasirinkimo nebuvo. Prieš akis vis dar stovi vaizdas, kaip visiškai viena einu pro sudegusius ir apgriautus daugiabučius. Po kojomis suskilę akmenys, dronų nuolaužos… Nė gyvos dvasios…
Maistas išduodamas tik rusiškus pasus turintiems ir iš Rusijos pensijas gaunantiems pensininkams. Pensininkams, vyresniems nei 80 metų, taikoma išimtis – jie gali gauti maistą pateikę ukrainietišką pensininko pažymėjimą.
Susirenka apie dešimt žmonių. Kas apskritai čia gali ateiti? Senjorams per toli ir pavojinga. Dėžėje yra keturios pakuotės spagečių, kilogramas grikių, butelis saulėgrąžų aliejaus, keturios skardinės troškinio ir dvi skardinės kondensuoto pieno. Nėra cukraus, druskos, žuvies konservų, miltų.
Vasario 11 d. Keturi privatūs automobiliai nuvažiavo į Skadovską maisto ir pašalpų. Grįžtant, netoli Hola Prystanės, dronas trenkėsi į pirmąjį automobilį, šis apsivertė ir užsidegė. Vairuotojas iššoko, bet trys žmonės sudegė. Kiti tapo šios tragedijos liudininkais.
Vasario 12 d., ketvirtadienis. Prie ligoninės esančio turgaus diena. Praėjau pro šalį – maisto niekas neatvežė. Žmonės šiek tiek palūkuriavo ir išsiskirstė.
Vasario 15 d. Atrodo, kad mums tikrai teks kęsti badą. Iš pradžių tikėjomės, kad jie nuvalys sniegą nuo kelių, pašalins minas ir automobiliai vėl pradės važinėti. Bet sniegas ir ledas ištirpo, keliai švarūs, o automobiliai vis tiek sproginėja. Dronai toliau puola. Kas gi norėtų čia atvykti?
Vasario 16 d. Vėl turgaus diena. Nuėjau. Daug žmonių. Apsirengę tuo, ką turi. Šalta. Jie stovi, šnekučiuojasi, laukia. Pensininkai, daugelis iš jų labai riboto judumo. Jie vėl pastoviniavo ir išsiskirstė. Pardavinėjo supjaustytus moliūgus, konservus, medų. Net pyragų jau nieks nebesiūlo – tikriausiai baigėsi miltai. Sutikau R., jos sūnus prekiauja Skadovske, bet bijo važiuoti į Oleškus.
Kovo 19 d. Einu į turgų. Sankryžoje guli rusų kareivio lavonas. Jo veidą apėdė šunys. Žmonėms tai jau nebekelia nuostabos: mieste visur voliojasi lavonai su apgraužtomis galūnėmis ir paukščių iškapotais kūnais.
Be to, moteris pasakoja, kad laikė vištas, tikėdamiesi turėti kiaušinių. Kai nebuvo kuo jų lesinti, duodavo manų kruopų.
Julijos giminaitė, ukrainiečių žurnalistė Marija Semenčenko, pridėjo savo komentarą: „Kai bendrauju su okupuotose teritorijose gyvenančiais giminaičiais, bijau dėl jų ir man skauda širdį, nes jie yra pavojuje, kenčia badą, o svarbiausia – mes nežinome, kaip jiems padėti. Siųsti pinigus tapo neįmanoma. Mano giminaitė sako, kad negalėjo numalšinti alkio jausmo, nes konservuotomis daržovėmis ir džiovintais vaisiais neįmanoma pasisotinti. Be to, ją slėgė baimė dėl bado: kas bus rytoj? Kuo pamaitinti močiutę? Ir nepaisant to, jie klausė, kaip mums čia, Kyjive, sekasi.“
„Dalijomės maistu su šunimis“
Natalija neišvyksta iš Oleškų, nes ten yra jos namai, – būdama pensininkė ji negali sau leisti įsigyti būsto kitur. Ji sėdi rūsyje kartu su mama. Sėdi ir dreba – dėl savo mamos ir dėl savo šunų, kurie laksto kieme.
„Per pastaruosius mėnesius labai sulysome, – sako ji. – Maisto į parduotuvę buvo atvežę du kartus, bet eilės buvo tokios, kad aš tiesiog negalėjau išstovėti. Be to, virš galvų skraidė „NSO“ (dronai – red. past.). Mus išgelbėjo tai, kad buvau atsargai įsigijusi grūdų šunims žiemai. Taigi, dalijomės su šunimis.“
Pavasarį visi triūsia daržuose: lygina duobes ir sodina augalus. Natalija išrauna gėles iš prie namų esančio nedidelio gėlynėlio ir vietoje jų sukaišioja į žemę daržoves. Nei ji, nei jos mama negauna jokių išmokų, nes nesutiko priimti Rusijos išduotų dokumentų. Tai iš ko jos gyvena?
„Mes valgome žemę“, – prisipažįsta Natalija. Prieš karą ji pardavė sklypą netoli Chersono ir dabar gyvena iš gautų pinigų, juos labai taupydama.
Pasak jos ir dar dviejų vietinių moterų, į ligoninę kreipėsi keli labai išsekę žmonės. Vienas vyras pasakojo savaitę nevalgęs.
Vietos gyventojas Ruslanas pats gatvėje matė vyrą, kuris atrodė girtas, bet iš tikrųjų buvo nusilpęs dėl alkio.
Žmonės medžiojo fazanus (daug jų atsirado po potvynio), antis, kiškius ir balandžius.
Produktų kainos
Iš įvairių šaltinių surinktos produktų kainos nurodytos rubliais. Visos kainos nurodytos už vieną kilogramą, o kiaušinių – už tuziną.
Mėsa – nuo 1 000 rublių (13 JAV dolerių).
Dešra – 1 000–1 500 rublių (13–20 JAV dolerių).
Sūris – 1 500 rublių (20 JAV dolerių).
Bulvės – 250 rublių (3 JAV doleriai).
Kiaušiniai – nuo 200–300 rublių (3–4 JAV doleriai) (parduotuvėje) iki 600 rublių (8 JAV doleriai) (turguje) ir 1 000 rublių (13 JAV dolerių) (iš spekuliantų).
Šunų ėdalas (15 kilogramų) – 7 000 rublių (93 JAV doleriai).
Duonos kepalas – 100–150 rublių (1–2 JAV doleriai).
Sviesto pakelis (200 gramų) – 400 rublių (5 JAV doleriai).
Žmonės apsigyveno kartu, džiaugėsi morkomis
Žmonės padėjo vieni kitiems išgyventi. Oleškų izoliacijos metu Ukrainos kariuomenė iš dronų į miestą numetė keletą maisto ir vaistų siuntų.
Gyventi butuose labai sunku, todėl vietinėse grupėse kartais pasirodo skelbimų, kuriuose klausiama, ar (iš miesto išvykę) savininkai leistų apsigyventi jų namuose. Savininkai mielai sutinka, nes geriau, kad ten gyventų saviškiai nei okupantai.
Turintys generatorių, leidžia pažįstamiems įkrauti savo telefonus.
Julija savo dienoraštyje užrašė:
„Mes, kaimynai, dalijamės vieni su kitais viskuo, kuo tik galime. Kartą V. man davė nedidelį duonos kepalėlį (manau, parsineštą iš baptistų susirinkimo). Ji buvo iškepta iš kažkokių pilkų miltų – atrodė baisiai, pilka ir pasenusi, – bet tai buvo tikra duona. Aš dalį jos nunešiau H. Dar niekada nebuvome tokie laimingi pamatę duonos riekelę!
V. taip pat su manimi pasidalino morka, kurią jai buvo davusi draugė. Morką! Tikrą morką! Man dar buvo likę majonezo (nupirkto prieš pradedant snigti), tad pasigaminau salotas iš tarkuotų morkų su česnaku ir majonezo. Dalį jų nunešiau H. Dieve, reikėjo pamatyti tą nuostabą ir džiaugsmą jos akyse.
V. kažkur sugebėjo rasti šiek tiek miltų, tad vis dar galime kepti blynelius. Aš jau pripratau juos gaminti pagal H. receptą: vietoje grietinės naudoju pomidorų sultis. Net pradėjau į miltus dėti smulkių kukurūzų kruopų, kad jų ilgiau užtektų...“
Jei vyras moka remontuoti automobilius, jis maino savo paslaugas į maistą.
Kovo pabaigoje iš Oleškų išvykusi ir Lvivo srityje prisiglaudusi Olena pasakojo, kad susidraugavo su vienišu kaimynu ir pakvietė jį apsigyventi pas ją:
„Jo name buvo dujinis šildymas, todėl jis nebūtų išgyvenęs, o aš turėjau malkinę krosnį ir buvau prisirinkusi malkų. Kartu sodinome bulves, kartu jas kasėme, kartu konservavome pomidorus ir agurkus. Dalijomės tuo, ką turėjome, su kitais ir taip patys išgyvenome – kartais keisdami bulves į miltus.
Kartą kaimynų berniukas atnešė mums tris paties sugautus balandžius, tad aš iš jų išviriau sriubą. Žiema buvo sunki; girdėjome, kad žmonės mirė nuo bado ir šalčio. Dažniausiai tai būdavo vieniši, papildomų lėšų neturėję žmonės.“
Olena išvyko, kaimynas liko jos namuose. Kad jis išgyventų ateinančią žiemą, ji padėjo jam pasodinti bulves ir užauginti pomidorų bei baklažanų daigelių. Jis turi pakankamai benzino generatoriui, kad galėtų laistyti daržą, o malkoms pjauti dar liko „kanistras“ kuro.
Kas toliau?
„Žmonės badavo dėl vienos priežasties: trūko logistikos, – sako iš šių vietų kilusi ir vietos gyventojams padedanti savanorė Ksenija Archipova. – Net jei turėtum milijoną rublių, nieko negalėtum nusipirkti, nes niekas nieko nepristato.“
Padėtis pasikeitė prieš pat Velykas. Kas savaitę į miestą pradėta vežti maisto produktus. Sklido gandai, kad okupacinė administracija išminavo dalį kelio – iš dalies dėl savo pačių judėjimo, o iš dalies, galbūt, dėl tam tikrų neoficialių susitarimų, kuriuos paskatino „Telegram“ tinkle kilęs pasipiktinimas, kad Oleškuose žmonės badauja. Tikroji priežastis liko neaiški.
Vietos gyventojai, jų giminaičiai vakariniame Dniepro krante ir savanoriai taip pat kreipėsi į įvairias Ukrainos ministerijas, Prezidento kanceliariją, žmogaus teisių komisarą Dmytro Lubinecą ir tarptautines organizacijas.
Kol kas sureagavo tik D. Lubinecas. Pasak K. Archipovos, jo biuro atstovai skambina Oleškų gyventojams ir klausia, ar jie nori evakuotis.
Atsirado apie 200 norinčiųjų. Rusijos Raudonasis Kryžius yra pasirengęs nuvežti nevaikštančius asmenis iki vietos, kur pėsčiomis galima pasiekti Kyjivo kontroliuojamą teritoriją.
M. Semenčenko artimieji yra pasirengę evakuotis, nors ir nenori palikti savo namų okupantams. Tačiau atėjo laikas su jais atsisveikinti.
„Hromadske“ redakcija taip pat išsiuntė užklausas Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui ir Ukrainos komisaro biurui, tačiau atsakymų dar negavo.
Kol buvo rengiamas šis straipsnis, balandžio 15 d. prie įvažiavimo į Oleškus sprogo automobilis su dujų balionais; vairuotojas buvo sužeistas. Važiavęs iš paskos automobilis su maisto produktais apsisuko. Balandžio 16 d. vienintelė parduotuvė buvo tuščia. Balandžio 19 d. vietos gyventojų socialinių tinklų grupėse pasirodė pranešimas, kad produktų pristatymų nebus, todėl reikia „taupyti maistą“.
