Žygimantas Mauricas entuziastingai paskelbė, kad „per paskutinius penkerius metus Lietuvos gyventojų perkamoji galia išaugo net 26 proc.“, t. y. daug daugiau nei kitose šalyse, tačiau jis nepratęsė, kad ta perkamoji galia vis tiek lieka apverktina pagal vakarietiškus standartus.
Tai suskaldė facebookinę Lietuvą, o paskelbus LRT.lt portalui, nuomonių plyšys visuomenėje prasivėrė ir plačiau. Optimistams abejonė Ž. Maurico gerąja naujiena tolygu Lietuvos pažangos neigimui ir, žinoma, (kaip be to) sovietijos nostalgijai. Toliau jau žodžių rinktis nereikia – vatnikai, kremliniai. Laimė, kad Algio Ramanausko sparnai bent laikinai prikirpti prokuroro, gal sulauktume kvietimo ir šaudyti pesimistus.
O kol jie gyvi, uždirba algas, vaikšto į parduotuves ir ten savo perkamąją galią bematant praranda. Jiems Ž. Maurico optimizmas juokingas. Žmonės keliauja, naršo internete ir gyvenimo lygio skirtumus pastebi. Štai „Eurostat“ skelbia, kad pagrindinių prekių grupių kainos Lietuvoje iš esmės lygios ES šalių vidurkiui. Tuo tarpu lietuviška alga beveik perpus mažesnė (žr. 1 iliustraciją). Ne be priežasties posakis „kainos vakarietiškos – algos lietuviškos“ – tapo XXI a. pradžios folkloru.
Skirtingai nuo prekių, dauguma paslaugų Lietuvoje vis dar pigesnės, nes jos netransportuojamos ir ES bendroji rinka jų kainų taip smarkiai tiesiogiai nepaveikia. Dėl pigesnių paslaugų bendras prekių ir paslaugų kainų lygis Lietuvoje apie 80 proc. ES šalių vidurkio. Tačiau vis tiek lietuviškos algos perkamoji galia trečdaliu mažesnė už ES šalių vidutinės algos (žr. 2 iliustraciją).
Ar Ž. Mauricas su savo optimizmu visiškas (full) melagis? Ne, jis pasako tai, kas yra ir kas vyko, bet daug ko ir nepasako. Taip, lietuviška alga pagal perkamąją galią reikšmingai artėjo prie ES vidurkio per pastarąjį dešimtmetį. Tačiau paskutinį penkmetį tą procesą šiek tiek lėtino didelė infliacija. O prieš dešimtmetį po 2008 m. buvo stagnacijos ir net smukimo penkmetis.
Ne be priežasties posakis „kainos vakarietiškos – algos lietuviškos“ – tapo XXI a. pradžios folkloru.
Taip pat verta prisiminti ir nuo kokio lygio tas algų augimas startavo, t. y. ankstesnę praeitį. Atkūrus nepriklausomybę dėl skausmingos ekonomikos transformacijos reali alga (įvertinus infliaciją) Lietuvoje smuko katastrofiškai, daugiau nei daugumoje pokomunistinių šalių, ir reikėjo ne mažiau kaip ketvirčio amžiaus, kad ji bent sugrįžtų į 1990 m. lygį. (žr. 3 iliustraciją).
Taigi, išsamesnė tiesa yra tokia. Lietuvoje realūs atlyginimai buvo nukritę labai giliai ir labai ilgam. Spartus ropštimasis iš duobės vyko penkmetį iki 2008 m. krizės, po to vėl šiek tiek smuko. Nuo 2014 m. augimas sugrįžo, bet, deja, didžiulė 2022–2023 m. infliacija jį vėl kiek pristabdė. O kadangi kylama nuo labai žemo lygio, vidutinę algą uždirbantis lietuvis tebegyvena trečdaliu prasčiau už vidutinį ES gyventoją. Turint galvoje, kad tas vidutinis europietis reprezentuoja ne tik daną ar prancūzą, bet ir kroatą bei slovaką, iki vakarietiškų standartų dar teks ilgokai paprakaituoti.
Džiaugiantis, kad lietuvių algos vejasi vakariečių, dar reikia turėti galvoje ir kai kurių europiečių nuosmukį. Mes tokias šalis kaip Graikija ar Portugalija prisivijome ne tik dėl savo augimo, bet ir dėl jų nuskurdimo. Tačiau, jeigu pasilygintume su sėkmingesnėmis pasaulio ekonomikomis, pamatytume, kad mūsų pažanga nelabai prie jų artina. Štai, visą ketvirtį amžiaus lenkai kaip uždirbo 200–300 eurų, atsižvelgiant į kainų skirtumus, daugiau už lietuvius, taip ir uždirba.
Taip pat nei Nyderlandų, JAV mes nė kiek neprisivijome pagal tai, kad šiose šalyse vidutinė alga kaip buvo, taip ir lieka apie pusantro tūkstančio eurų didesnė (žr. 4 iliustraciją). Žinoma, jei lygintume algų skirtumus procentais, tas skirtumas būtų mažėjantis, tačiau kuo mokame už prekes parduotuvėje – procentais ar eurais? Algų skirtumų eurais nereikėtų ignoruoti.
Ko galima tikėtis ateityje, kada algomis pasieksime bent styguojančios ES lygį? Bus sunku ir laiko dar prireiks. Algų didinimą pramonėje gaminamų prekių branginimo sąskaita rezervai nedideli, nes, kaip parodyta, prekių kainų lygis jau pasiekė ES vidurkį. Nebent didėtų investicijos, bet lietuviškas verslas įpratęs pelnytis iš mažų algų, investicijų nemėgsta.
Mes tokias šalis kaip Graikija ar Portugalija prisivijome ne tik dėl savo augimo, bet ir dėl jų nuskurdimo. Tačiau, jeigu pasilygintume su sėkmingesnėmis pasaulio ekonomikomis, pamatytume, kad mūsų pažanga nelabai prie jų artina.
Paslaugų sektoriuje kainų didinimo rezervas yra, nes jos, kaip minėta, vis dar pigesnės. Tačiau jei augančios algos didins paslaugų kainas, o paslaugų vartotojai daugiausia yra patys lietuviai, todėl augant nominalioms algoms, jų perkamosios galios augimas bus slopinamas paslaugų kainų augimo.
Taigi, Ž. Maurico skelbiamas optimizmas atrodo kiek perdėtas ir nereikia būti kremliniu, kad juo neužsikrėstum, pakanka ne su bankui dirbančio ekonomisto alga užeiti į parduotuvę. O žurnalistams vertėtų būti atidesniems – svarbu ne tik, kas skelbiama, bet ir kas skelbia bei kodėl?
