Mūsų visuomenėje daug kritiškumo, bet mažėja kritikos. Pasipiktinimo, smerkimo, kaltinimo, skeptiškumo, ironijos, svarstymų ar pranašavimų vis dar daug, bet jie pamažu praranda nuoseklumą laike, kontekstuose ar pasakojimuose. Kritikas vis dar yra, bet vis dažniau jis kalba pats sau. Ar pradedame gyventi postkritikos visuomenėje?
Puikioje knygoje „Kritikų draugija“ amerikiečių politinis filosofas Michaelis Walzeris pabrėžia, kad „skundas yra viena iš elementarių savęs teigimo formų, o reakcija į skundą yra viena iš abipusio pripažinimo formų“. Visuomenė, gebanti intelektualiai skųstis, vadinasi, kritikuoti, o kartu gebanti reaguoti į tą kritiką ir ją apmąstyti, turi ateities perspektyvą.
Kritika turi įvairias kalbos formas (satyra, politinis ar moralinis pasmerkimas, skeptiškumas, utopiškumas), įvairias laikysenas (didvyris, rezistentas, juokdarys, vienišas intelektualas), turi savo pažiūrų įvairovę (liberali, konservatyvi, socialistinė, anarchistinė), turi įvairius motyvus ir tikslus. Bet svarbiausias dalykas – kritika kelia tikslą visuomenei ir joje gyvenantiems individams mąstyti, elgtis ir planuoti moraliau, racionaliau, teisingiau.
Drįsčiau sakyti, kad moderni ir postmoderni vakarietiškos visuomenės vystėsi būtent dėl M. Walzerio gražiai įvardytos „kritikų draugijos“. Ir čia nebūtina pradėti tampyti paklodės į kurią nors politinio spektro pusę. Tiek, kiek vertinga ir tiksli buvo kairiųjų politinių ir socialinių pažiūrų kritika, tiek pat vertinga ir su ja polemizuojanti dešiniųjų kritika. Įvairiausi reakcingi intelektualūs apmąstymai, atsakantys į įsigalėti bandančių ideologijų siūlomus vienmintiškumo spąstus.
Didžioji šiuolaikybės problema yra ta, kad kritika nyksta įvairiuose žmogaus egzistencijos lygiuose, t. y. nuo poliarizacijos ir naujosios viešosios erdvės naikinamos politinės kritikos iki absoliutinio pozityvumo ir savęs teigimo kultūros naikinamo savikritiškumo.
Kritikos nykimą politiniame gyvenime galime pastebėti akivaizdžiausiai. Tradiciniame kairės-dešinės diskurse kritikos kryptys, tikslai ir jos poveikis buvo pakankamai aiškus. Kritika buvo geriausias būdas ir politinių oponentų argumentacijos silpnumui, veiksmų neracionalumui ar nemoralumui atskleisti, ir savo pozicijos pranašumui paryškinti.
Vienas iš signalų, kad pradedame gyventi postkritikos pasaulyje, buvo radikalių populistinių lyderių ir jų deideologizuotų politinių jėgų įsigalėjimas. Viktoro Orbano ar Donaldo Trumpo politinis pasaulis nebefunkcionuoja kritinio diskurso sąlygomis. Kritika ar jos priėmimas čia negalimas ne tik todėl, kad didysis lyderis niekada neklysta, bet ir todėl, kad kitaminčiai traktuojami kaip priešai.
Jei palaikai lyderį ir jo judėjimą, turi pripažinti, kad nepritariantys yra moraliai degradavę, nupirkti, turintys labai piktų kėslų, darantys nusikaltimus ar tiesiog esantys blogio jėgų pusėje. Tokių pažiūrų akivaizdoje tiesiog neįmanomas moralinis palyginimas, loginė analizė ar nuoseklus politinis naratyvas apskritai.
Potiesos būklė, kai faktai ne tik vertinami, bet ir transformuojami taip, kad atitiktų tavo nusiteikimą, emocinę būklę patvirtinančius vaizdinius, nesukuria galimybės jokiai nuosekliai kritikai. Ar įmanoma kritikuoti D. Trumpą, jei nesutariame net dėl to, ar tai, ką jis pasakė ar padarė – tikri teiginiai, darbai, planai, o gal tik nuolatinis mums nepažinus ir su realybe nieko bendra neturintis aukštesniojo tikslo siekis?
Panašios postkritikos būklės – ir kultūra. Kultūroje vis dar sėkmingai funkcionuoja tradicinis kritikas. Meno kūrinio vertintojas, interpretuotojas, konteksto kūrėjas, aiškintojas. Bet kultūros kapitalizacija, komercializacija ir įsitraukimas į moderniosios viešosios erdvės žaidimo taisykles pamažu atskiria kritiką nuo kultūros lauko ir jį naikina.
Intelektuali kritika, recenzijos, vertinimai, įžvalgos ir pastabos užleidžia vietą pranešimams spaudai, reklamai, viešųjų ryšių blykstelėjimams ar į naujojo kritiko vietą besikėsinančių nuomonės formuotojų veiklai.
Intelektuali kritika, recenzijos, vertinimai, įžvalgos ir pastabos užleidžia vietą pranešimams spaudai, reklamai, viešųjų ryšių blykstelėjimams ar į naujojo kritiko vietą besikėsinančių nuomonės formuotojų veiklai.
Kultūrinė kritika nužengė specializuoto profesionalaus vertinimo keliu ir tai galima vertinti kaip teigiamą procesą. Kita vertus, žengdamas specializacijos taku kritikas prarado vietą viešojoje erdvėje, o kartais kolaboruodamas su viešųjų ryšių pasauliu padėjo sukurti erdvę, kurioje jo įžvalgos ar pastabos nebėra toleruojamos.
„TikTok“ nuomonės formuotojai dažnai skundžiasi heiterių antplūdžiais. Šis juokingas savojo socialinio tinklo funkcionavimo nesupratimas ir jo keliama įtampa nėra tokia tolima ir dabartinės kultūros savivokai. Kritikas čia tapo heiteriu. Iš jo agresyviai reikalaujama „padaryti geriau“, „ką nors pasiekti“, „nepavydėti“, ar tiesiog „būti pozityvesniam“.
Teatro kritikus keičia kviestiniai lankytojai, socialiniuose tinkluose po spektaklio pasidalijantys džiaugsmu, kad buvo pakviesti ir raginantys nueiti patiems, literatūros kritikus keičia bookstagrameriai, keliais sakiniais pasidalijantys, kaip ši knyga tiko prie savaitgalio vibe’o ar tiesiog pakeitė jų gyvenimus.
Visose kultūros srityse kritikai vertinami ne kaip itin reikšmingi diskurso dalyviai, kurie sukuria antrąjį kūrinio gyvenimą, parodo kitas jo spalvas, aktualizuoja, sukuria filosofinį kontekstą, o kaip kuo nors nepatenkinti gero vibe’o gadintojai. Šiuolaikinis kūrėjas pradeda reikalauti ne įvertinimo, o patvirtinimo.
Tokią pačią būklę galima konstatuoti ir kasdienės būties lygiui. Iš psichologinių ar filosofinių vertinimų vis dažniau reikalaujama nustatyti ir deklaruoti kitybės toksiškumą. Toksiški žmonės, toksiška aplinka ir santykiai – tokios diagnozės sklando šalia savęs teigimo kultūros, kurioje reikalaujamas pripažinti neatskleistas potencialas, neįvertintas grožis, kol kas neišpildytos svajonės.
Ryškiausiai su šia postkritine laikysena susiduriama švietimo sistemoje, kurioje jau ir politiniu lygiu rūpinamasi ir stebimasi, kad „jauni žmonės privalo išpildyti savo svajonę įstoti ten, kur nori“. Nebeturi likti barjerų ar nepatogumų, kuriuos sukelia kritinio vertinimo sistemos. Tikrovėje jos vis dar lieka, bet turime gyventi ir apsimesti savo kasdienybėje taip, kad jos būtų kuo mažiau pastebimos.
Atrodo, pamažu įsipatoginame visuomenėje, kurioje nėra sąlygų ar aplinkybių susimąstyti apie tai, kad gyvenimas gali nepavykti, kad gali nenusisekti santykiai, kad pats gali būti nepakankamas, kad tas nepakankamumas yra natūrali būklė.
Atrodo, pamažu įsipatoginame visuomenėje, kurioje nėra sąlygų ar aplinkybių susimąstyti apie tai, kad gyvenimas gali nepavykti, kad gali nenusisekti santykiai, kad pats gali būti nepakankamas, kad tas nepakankamumas yra natūrali būklė. Neišsipildymas, nesėkmės, negalėjimas – natūrali žmogaus būties dalis.
Neturėdami kritinio santykio, negyvendami kritikos plėtojimosi sąlygomis net neturime galimybės susidurti su neišvengiama tikrovės dalimi. Jau ne tik reklamos mums žada postkritikos pasaulio malonumą, kuriame valgydamas tam tikros įmonės sviestą tapsi štai šiuo stipriu vaikinu ar gražia mergina, bet ir likusioji tikrovės dalis pradeda eliminuoti nepatogią filosofinę įtampą.
Postkritikos visuomenė yra pavojinga būklė, prie kurios vis labiau priprantame. Tai būklė, kurioje politika yra tik visų karas prieš visus, kultūra yra tik nenutrūkstanti save pasitvirtinančio turinio gamyba, o žmogaus gyvenimas – tik pasiekimų, patvirtinimų ir išsipildymų virtinė.
Mums reikia kritikos visose šiose srityse, kad išlaikytume demokratiją kaip skirtingų pažiūrų žmonių sugyvenimo formą, kad išlaikytume kultūrą kaip pasaulį mums aiškinančią, atskleidžiančią veiklą ir gyvenimą kaip filosofinių įtampų kupiną, bet santykį su tikrove turintį žmogaus laiko tarpsnį šiame pasaulyje.
Be kritikos nėra prasmės. Ir aš niekam nelinkėčiau pasaulio, kuriame prasmė bus eliminuota.
