Prieš daugiau nei šimtmetį, po Vasario 16-osios, Lietuva kūrėsi neramiame pasaulyje – stiprėjo autoritariniai režimai, augo įtampos, o netrukus Europą sudrebino karas. Mažos valstybės, tarp jų ir Lietuva, tapo didžiųjų geopolitinių susidūrimų aukomis. Šiandien Lietuva vėl nepriklausoma, tačiau pasaulyje vėl matome karus, autoritarizmo stiprėjimą ir kalbas apie naują pasaulio persidalijimą, kai vis dažniau lemiami ne vertybiniai, o jėgos ir interesų santykiai. Kiek šios paralelės su tarpukariu yra tikros, o kiek – apgaulingos? Apie tai – pokalbis su istoriku Norbertu Černiausku.
1918-ųjų Lietuva gimė ne kaip aiškiai apibrėžta valstybė, o veikiau kaip drąsi, bet labai trapi idėja, sako N. Černiauskas. Kitą dieną po Vasario 16-osios Akto ji dar neturėjo nei realių institucijų, nei administracinės sistemos – tik žmonių apsisprendimą ir tikėjimą, kad nepriklausoma valstybė apskritai gali egzistuoti.
„Kas ta Lietuva yra Vasario 17 dieną? Ji yra tiktai ryžtinga idėja, kad mes tikrai pasiryžtame kurti valstybę, kad einame nepriklausomu keliu“, – kalba istorikas.
Plačiau – vaizdo įraše:
Vis dėlto, anot jo, per itin trumpą laiką situacija kardinaliai pasikeitė – jau per pirmuosius dvejus metus buvo sukurti valstybės pagrindai, pradėjo veikti institucijos, susiformavo valdžios struktūros.
Šis pokytis, palyginti su pradine situacija, vertinamas kaip stebinantis istorinis šuolis, pažymi N. Černiauskas.
„Turint tyrimus, faktus, kartais atrodytų – kaip tai pavyko? Tai yra kažkas neįtikėtino“, – priduria jis.
Žinia sklido lėtai
Istorikas teigia, jog yra tikimybė, kad didelė dalis gyventojų net po kelių mėnesių dar nežinojo apie Vasario 16-osios aktą.
„Galime net iš Petkevičaitės Bitės dienoraščio sužinoti, kad ji apie Vasario 16-ąją apskritai po dviejų mėnesių sužinojo. Galėjo būti, kad praėjo pusė metų ir nelabai kas žinojo, kad yra toks aktas“, – kalba jis.
Pasak N. Černiausko, tikroji sąmonės kaita prasidėjo iškilus egzistencinėms grėsmėms: link Lietuvos artėjo Raudonoji armija, reikėjo gintis ir suprasti, ką saugo. Nepriklausomybės karas pagreitino šį sąmonės virsmo procesą.
„Vien tai, kad savanoriai ar kariai pasirodydavo atskirose Lietuvos vietose su trispalvės antsiuvu... su trispalve jie atnešė valstybės idėją“, – pasakoja N. Černiauskas.
Kaip pastebi istorikas, sąmonės pokyčiai vyksta ir toliau, nes tai šimtmečius trunkantis procesas. Pasak jo, reikėjo nuolatinio darbo ir mokymosi, kad lietuviai galėtų atsiskleisti ne tik kaip tauta, bet ir kaip europietiška bendruomenė.
„Kaip Vaižgantas sakė, baudžiavinio mąstymo neišmuši per du mėnesius. Reikia daug dirbti ir daug skaityti. Tada gal pamatysime tokį lietuvį, o galiausiai gal jis atsiskleis ir kaip europietis“, – priduria jis.
Skirtumai tarp 1918-ųjų ir 1990-ųjų
Kai pereiname prie 1990-ųjų ir Kovo 11-osios Akto, kyla klausimas, ar Lietuva tada atrodė tokia pat pažeidžiama kaip 1918-aisiais. Istorikas sako, kad pavojus išgyventi išliko realus, nors laikai buvo kitokie.
„Kartais žiūrime į 1990-ųjų, 2000-ųjų reportažus – atrodo net linksmai. Bet visos dabartinės kartos turėtų būti dėkingos tam dešimtmečiui – žmonės atsilaikė tais sudėtingais laikais“, – sako N. Černiauskas. Pasak jo, ne kiekvienas dabartinis politikas būtų sugebėjęs tokiose sąlygose tvirtai vesti valstybę.
Istorikas lygina abi situacijas: 1918-aisiais Lietuva kūrėsi ant karo griuvėsių – viską reikėjo statyti nuo nulio, net naują sostinę Kauną. 1990-aisiais infrastruktūros atstatyti nereikėjo, bet iššūkis buvo kitoks: iš žmonių galvų reikėjo ištrinti totalitarinės ideologijos įtaką ir atkurti laisvą mąstymą.
„Sovietinė sistema reikalavo iš savo „pavaldinių“ ne tik lojalumo, bet visiškos ideologizacijos. Jeigu 1918-aisiais viską reikėjo kurti nuo nulio, tai 1990-aisiais didysis darbas buvo išvalyti galvas nuo ideologijos. Ir nežinau, kas yra sunkiau“, – aiškina jis.
Vis dėlto, 1990-aisiais Lietuva turėjo pranašumą: šalis nebuvo sugriauta, fronto linijų nebuvo, o tuomečiai strategai sugebėjo išmanevruoti taikiai, priduria istorikas.
„Gavome geriausią autoritarą iš galimų“
Antano Smetonos vaidmenį istorikas siūlo vertinti platesniame kontekste – ne tik per politinius sprendimus, bet ir per visuomenės formavimą.
Jo teigimu, tarpukariu augusi karta mokyklose gavo aiškų valstybingumo pagrindą – supratimą apie simbolius, valstybę ir jos tapatybę. Būtent šis ankstyvas impulsas, anot jo, vėliau sovietmečiu buvo prisimenamas ir neretai romantizuojamas.
Kalbėdamas apie patį A. Smetoną, istorikas pripažįsta, kad jo asmeninis vertinimas laikui bėgant keitėsi. „Prieš pradėdamas rašyti knygą gana skeptiškai žiūrėjau į jo neryžtingumą, nuolatinį abejojimą. Bet pabaigęs požiūrį pakeičiau – į pozityvesnę pusę“, – sako jis.
Nors A. Smetona buvo autoritarinis lyderis, pašnekovas pabrėžia jo išskirtinumą platesniame Europos kontekste. Jo manymu, tai buvo ne radikalus, o labiau nuosaikus, patyręs politikas, gebėjęs išlaikyti tam tikrą balansą ir stabilumą.
„Jeigu vertintume jį kaip autoritarą, tai, mano nuomone, gavome geriausią iš galimų. Jis nebuvo užsikrėtęs naujosiomis ideologijomis, buvo labiau centristas, siekęs vidurio, o ne kraštutinumų“, – teigia istorikas.
Vis dėlto jis pabrėžia, kad pats autoritarizmas kaip sistema vargiai gali būti vertinamas teigiamai, todėl svarbu išlaikyti kritinį santykį.
Anot N. Černiausko, A. Smetonos stiprybė buvo išsilavinimas, europinis mąstymas ir ilgametė politinė patirtis, leidusi suvokti geopolitines grėsmes ir vengti staigių, revoliucinių sprendimų.
„Tas jo stabilumas, ypač taikos metu, matyt, davė nemažai pozityvių rezultatų“, – sako jis, tačiau priduria, kad krizinėse, greitai besikeičiančiose situacijose tokios lyderio savybės gali tapti ir trūkumu.
Kalbėdamas apie tarpukario Lietuvą ir artėjančias geopolitines įtampas, istorikas pabrėžia, kad A. Smetonos vardas dažnai tampa ne tiek konkretaus žmogaus, kiek valstybingumo simbolio dalimi.
„Kaip dainuojama: „Grįš iš užsienio Smetona ir vėl bus laisva Lietuva.“ Tai rodo ne tiek apie asmenį, kiek apie valstybės simbolį – kad kažkuriuo būdu sugrįš pati Lietuva“, – sako jis.
Apibendrindamas istorikas teigia, kad A. Smetona iš esmės atitiko savo laikmetį – atspindėjo to meto Lietuvos ir platesnio regiono politinę realybę.
Tikėjimas Europos politine idėja
Ketvirtajame dešimtmetyje augančios įtampos Europoje buvo akivaizdžios ir Lietuvoje. Pasak istoriko, tai matėsi tiek politiniuose pokyčiuose, tiek realiuose veiksmuose – pavyzdžiui, 1939-aisiais Lietuva neteko Klaipėdos krašto. Vis daugiau intelektualų savo dienoraščiuose fiksavo stiprėjantį nerimą dėl ateities.
„Matėsi, kad tarptautinė tvarka braška, daugėja neapibrėžtumo, bet kartu niekas negalėjo pasakyti: dabar tikrai bus karas“, – teigia jis.
Nepaisant augančios įtampos, visuomenė toliau gyveno įprastą gyvenimą – dirbo, kūrė. Tuo metu, anot N. Černiausko, vyravo ir tam tikra atsargumo logika užsienio politikoje – vengti skubotų avantiūrų, išlaikyti balansą.
„Žmonės galvojo, kaip išlaviruoti per artėjantį karą, nes vis tiek tikėtasi, kad pabaigoje bus kažkokia taikos konferencija. Todėl laikytasi, sakyčiau, riteriškos pozicijos – nepulti stačia galva“, – sako istorikas.
Jo teigimu, šiandien neutraliteto deklaravimas gali atrodyti naivus, tačiau to meto logikoje tai atrodė kaip racionalus bandymas išlikti nuošalyje nuo didžiųjų galių kovų, net jei realybė vėliau parodė visai kitą baigtį.
Istorikas sako, kad tam tikrų paralelių tarp ketvirtojo dešimtmečio Europos ir dabartinės situacijos galima įžvelgti, tačiau jos, jo teigimu, nėra tiesiogiai lemiančios – šiandien kontekstas esą visiškai kitoks.
Vis dėlto, anot pašnekovo, istorinės žinios natūraliai veikia dabarties vertinimą.
„Tas tarpukario istorijos žinojimas duoda atsargumo ir įtarumo – imi domėtis, ar už kai kurių situacijų nėra užkulisinių dalykų“, – sako jis.
Istorikas taip pat pastebi, kad šiandien, kaip ir tarpukariu, Europoje matomas politinių jėgų radikalėjimas – tiek kairėje, tiek dešinėje spektro pusėse, o visuomenės įtampa nuolat išlieka aukšta, ypač sekant rinkimus skirtingose šalyse.
Vis dėlto jis išlieka atsargiai optimistiškas Europos politinės sistemos atžvilgiu.
„Aš tikiu Europos politine idėja. Ji nėra pastovi, bet ji vis tiek geba spręsti problemas – kartais sunkiai, bet geba. Ir tikiuosi, kad šį kartą pamokos jau išmoktos“, – teigia istorikas.
Sunkus demokratijos kelias
N. Černiauskas sako, kad ketvirtajame dešimtmetyje Europoje stiprėję autoritariniai režimai nebuvo vienalytis reiškinys.
„Jie labai skirtingi – jų negalima visų sudėti į vieną modelį“, – sako jis.
Anot istoriko, tarpukariu Europoje dar vyko kova tarp skirtingų politinių sistemų – demokratijos ir autoritarinių valdymo formų su įvairiais demokratijos elementais.
„Tuo metu dar nebuvo taip aišku, kad tik demokratija gali visiškai atstovauti žmonėms. Dar buvo svarstyklės“, – teigia jis.
Pasak N. Černiausko, demokratinės sistemos dalyje šalių nesugebėjo tvirtai įsitvirtinti dėl vidinių krizių.
„Kažkur parlamentuose susipriešindavo, nepavykdavo, ir tada atrodydavo: nereikia mums šitų pjautynių, ateis kažkoks lyderis ir visus ves į priekį. Tai neišlaikė daugelis [šalių] to pirmojo egzamino“, – sako istorikas.
Apibendrindamas jis pabrėžia, kad šių procesų negalima vertinti vienareikšmiškai – tai buvo sudėtingo demokratijos brendimo laikotarpio dalis.
„Tokia, sakyčiau, demokratijos įsitvirtinimo kaina – tų visų autoritarinių režimų Europoje atsiradimas. Išskyrus, aišku, Vokietiją“, – sako istorikas.
Nusivylimas parlamentine sistema
N. Černiauskas pažymi, kad tarpukario Lietuvos autoritarizmo stiprėjimą lėmė tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai. Jo teigimu, to meto politinės idėjos ir procesai Europoje darė tiesioginę įtaką ir Lietuvai, tačiau ne mažiau svarbios buvo ir vidaus įtampos.
„Nebūtų atsiradęs šitas modelis Lietuvoje, jeigu kitose šalyse nebūtų panašių idėjų. Bet, kita vertus, buvo ir vidinių priežasčių – pasistumdymai, kovos, tas pats neišlaikytas demokratijos egzaminas“, – sako jis.
Anot istoriko, dalis to meto intelektualų buvo nusivylę parlamentine sistema – ji atrodė pernelyg chaotiška, susiskaldžiusi, nesugebanti priimti sprendimų.
Pasak jo, tuo metu iš esmės kilo klausimas, kas yra stabilumas – ar parlamentinė valdžia, ar autoritarinis modelis.
Kalbėdamas apie šiandieną, istorikas mato tam tikrų paralelių su tarpukariu ir atkreipia dėmesį į JAV vykstančių politinių procesų poveikį Europai.
„Tai, kas vyksta Amerikoje su Donaldo Trumpo politika, neabejotinai įkvepia kai kurias jėgas ir lyderius Europoje. Tačiau kartu tikiu, kad tai gali konsoliduoti tradicines demokratines jėgas ir priminti, kad su tokiomis jėgomis galima prisižaisti“, – sako jis.
Vertybinės kovos
N. Černiauskas teigia, kad šiandien Europoje stiprėja tendencija rinkimus vertinti per kovą tarp vertybinių jėgų.
Pasak jo, vienas iš radikalizmo požymių – dėmesio nukreipimas nuo realių problemų prie dirbtinai eskaluojamų temų, kurios vėliau tampa politinės kovos ašimi.
„Kartais pradedame kalbėti ne apie realias problemas, o apie susikurtas“, – sako jis.
Kaip pavyzdį istorikas mini migracijos temą, kuri, jo teigimu, kai kuriose šalyse tampa pagrindiniu politinės mobilizacijos įrankiu, nors kasdienybėje jos mastas dažnai nėra toks dramatiškas.
„Emigracija yra Europos problema, bet ne esminė, kaip ji kartais pateikiama – tarsi neišsprendžiama ir nesuvaldoma“, – teigia jis.
Kalbėdamas apie Lietuvą, istorikas sako, kad panašios diskusijos jau matomos ir čia – socialiniuose tinkluose jos gali įgyti gerokai didesnį svorį nei realybėje.
N. Černiausko teigimu, lyginant tarpukarį ir šiandieną esminis skirtumas yra informacinė aplinka, kuri iš esmės keičia žmonių reakcijas į krizes.
„Dabar situacija šia prasme daug prastesnė“, – nurodo jis.
Anot istoriko, tarpukariu žmonių požiūrį formavo tiesioginė patirtis, o informacija sklisdavo lėtai – per laikraščius ar pokalbius.
Šiandien informacija sklinda žaibiškai, o socialiniuose tinkluose realūs įvykiai dažnai susimaišo su interpretacijomis ar dezinformacija.
„Užtenka, kad kažkas kažką pasako ar įdeda netikrą vaizdo įrašą, ir tai sprogdina [internetą], nors realybėje to net nėra“, – sako jis.
Propaganda tarpukariu
N. Černiauskas sako, kad tarpukario Lietuvoje propagandos poveikis reiškėsi dviem kryptimis – per aiškų pogrindinį komunistinį veikimą ir per subtilesnę kultūrinę įtaką.
Pasak jo, komunistinis pogrindis iš esmės buvo išorės kontroliuojamas ir savarankiškai beveik nepajėgus veikti, todėl valstybė jį gana sėkmingai ribojo.
„Tai buvo Maskvos struktūrų dalis – ne Lietuvos. Ją mūsų tarnybos gana neblogai kontroliavo, kad ji neišplistų“, – sako istorikas.
Daug sudėtingesnė, jo teigimu, buvo kultūrinės įtakos forma – kai intelektualai ar kūrėjai grįždavo iš Sovietų Sąjungos paveikti sukurto idealizuoto vaizdo.
„Jiems parodydavo butaforinį pasaulį – be badaujančių kaimų ar realių problemų – ir jie grįždavo jau paveikti, matydami sovietinę kultūrą kaip dvasingos šalies pavyzdį. Dalis ant to užkibo – lūžiniais momentais vieni atsitokėjo, o kiti tapo svarbūs veikėjai, užėmė postus“, – teigia jis.
Anot istoriko, šiandien panašus iššūkis keliasi į skaitmeninę erdvę, kur informacijos srautai tampa sunkiai kontroliuojami.
„Nebūtinai reikia priešiškų jėgų – mūsų socialiniai tinklai kartais yra tiesiog asocialiniai, šiukšlynas“, – sako jis.
Pasak pašnekovo, ši problema tampa dar sudėtingesnė dėl technologijų plėtros, įskaitant dirbtinį intelektą ir automatizuotas informacijos sklaidos sistemas, todėl vis aktualesnis tampa klausimas apie informacinės erdvės reguliavimą.
N. Černiauskas teigia, kad tiek tarpukariu, tiek šiandien istorija gali būti naudojama kaip politinis įrankis, tačiau formos ir intensyvumas skiriasi.
Pasak jo, Sovietų Sąjunga tarpukariu propagavo ne tiesioginį lojalumą, o patrauklų ideologinį vaizdinį apie geresnę santvarką.
„Jie nesakė: būkite už Sovietų Sąjungą. Buvo rodoma, kad darbininkai patenkinti darbo sąlygomis, kad aukščiausia kultūra pasiekiama visiems“, – sako jis.
Anot istoriko, ir šiandien Rusija veikia panašia logika – per idėjas ir vertybinius naratyvus, tačiau jų poveikis nėra savaime tvarus.
„Tos antivakarietiškos ar pseudovertybinės idėjos gali egzistuoti, bet jos greitai sugriūtų, jei Europoje sumažėtų agentų vadovų pavidalu“, – apibendrina laidos svečias.
„Susisaistymas su Europa – didžiausia investicija“
Kalbėdamas apie kariuomenę, N. Černiauskas sako, kad tarpukario Lietuvoje jos kūrimas buvo vienas esminių valstybės atramos taškų, todėl turėjo labai didelį autoritetą.
Šiandien, jo teigimu, situacija kitokia, tačiau kariuomenės autoritetas visuomenėje taip pat yra stiprus ir net augantis.
„Jeigu žiūrėtume į apklausas, kuo visuomenė pasitiki, kariuomenė visąlaik būna trejetuke“, – sako istorikas.
N. Černiauskas pažymi, kad tiek tarpukariu, tiek šiandien pasitikėjimas tarptautinėmis organizacijomis yra kintantis ir dažnai priklauso nuo geopolitinių krizių.
Vis dėlto jis pabrėžia, kad ilgalaikėje perspektyvoje Lietuvai svarbiausia išlieka integracija ir glaudūs ryšiai su Europa.
„Susisaistymas su Europa visada duoda dividendų – tai yra didžiausia investicija“, – sako jis.
Kalbėdamas apie tarpukario regionines iniciatyvas, istorikas mini bandymus kurti Baltijos šalių bendradarbiavimą, kuris galėjo sustiprinti regiono pozicijas, tačiau buvo nuosekliai stabdomas iš išorės.
„Tam susijungimui visada atsirasdavo priešų – netgi sovietai investavo, kad tik nesusikurtų ta sąjunga, nes kaip regionas, jis yra svarbus Europai“, – sako laidos svečias.
Krizės poveikis
N. Černiauskas teigia, kad 1929-ųjų Didžioji depresija tarpukario Europoje buvo vienas esminių veiksnių, stiprinusių politinį radikalėjimą.
Pasak jo, Lietuva ilgą laiką buvo laikoma santykinai atsparia krizei, tačiau naujesni tyrimai rodo, kad jos poveikis vis dėlto buvo reikšmingas, ypač agrariniams regionams, kuriuose gyveno didžioji dalis gyventojų.
„Nors krizė Lietuvą pasiekė vėliau, ji vis tiek smarkiai paveikė ūkininkus ir provinciją – teko veržtis diržus, atsirado nepasitenkinimo“, – sako jis.
Anot istoriko, ekonominiai sunkumai prisidėjo prie politinio spaudimo reformoms ir valstybės modernizacijos procesų.
„Krizė supurtė Lietuvą, bet jos neparbloškė – tai buvo impulsas galvoti, kaip judėti toliau ir kaip ateityje suvaldyti panašias krizes. Po jos ėmė sparčiai plėstis kooperacijos, žemės ūkio apdirbimo pramonė, augo ir modernus Kaunas“, – teigia jis.
Prarasto laiko vijimasis
Anot N. Černiausko, tarpukario lietuvio pasaulėjauta dar buvo stipriai pažymėta siekio pasivyti laiką, prarastą carinės Rusijos valdžios metais. Todėl, svarsto istorikas, į šiandienę Lietuvą iš 1938-ųjų atvykęs žmogus greičiausiai pajustų, kad šis nuolatinis vijimasis jau yra pasibaigęs.
„Turbūt suprastų, kad čia jau ta šalis, kur nereikia verstis per galvą bandant pasiekti kažkokius europinius rodiklius – tai jau Europa“, – sako jis.
Skirtumą tarp tarpukario ir dabarties jis pirmiausia mato per profesionalumo ir lyderystės prizmę.
Anuomet, pasak istoriko, svarbiausi sprendimai dažniau atsidurdavo aukščiausio lygio specialistų rankose, o šiandien juos neretai persveria interesai. Todėl, jo manymu, visuomenei svarbu nenuvertinti ekspertinės nuomonės ir stiprinti lyderystės kultūrą.
„Apskritai tuo metu svarbiausius sprendimus – nuo verslo iki politikos ar kultūros – vis dėlto priimdavo aukščiausio lygio profesionalai“, – sako N. Černiauskas.
Parengė Ignas Ramanauskas.
