Didelius dalykus gali pamatyti per atstumą, ir laiko atstumas ne išimtis. Gegužei einant į pabaigą, atsigręžkime į mūsų pasirodymą „Eurovizijoje“ – ne į muziką, įvaizdį, scenografiją, bet į pagrindinę idėją. Lion Ceccah „Sólo quiero más“ – „Aš tik noriu daugiau“ palietė mūsų širdis, nes kalba apie žmogiškumo slėpinį. Mes, žmonės, visuomet norime daugiau. Tai galima neigti, iš to galima juoktis, o galima pasinerti į šio slėpinio ištakas.
Neatsitiktinai šiemet „Eurovizijoje“ viena greta kitos atsidūrė dvi skirtingos dainos apie tą patį žmogaus „noriu daugiau“. Viena tai pavertė vartojimo karikatūra, kita – egzistenciniu šauksmu.
Graikijos atstovo Akylo daina „Ferto“ reiškia „duok“, „atnešk“. Joje šis visiems pažįstamas troškimas tapo blizgia, ironiška vartojimo parodija, kur „daugiau“ reiškia daugiau daiktų, prabangos, statuso ir reginio. Tai tinka ir pačiam Akylui, ir visai „Eurovizijai“. Graikas, žinoma, yra teisus – daugelis mūsų norų iš tiesų būna paviršutiniški: mes vaikomės komforto, aplodismentų, daiktų ir patirčių, kurias tuoj pat skubame pakeisti. Kitomis ir dar kitomis.
Lietuvos atstovas Lion Ceccah „Aš tik noriu daugiau“ dainavo kitaip. Man labai artima tai, kad dainavo jis ne ironiškai, ciniškai, ne išjuokdamas žmogaus tuštybę, o šaukdamas iš pačių mūsų būties gelmių. Todėl dainoje užkoduota mintis ir palietė mus: ji ne tyčiojosi iš žmogaus troškimo, bet jį suprato. Mes iš tiesų norime daugiau. Ir ne tik daiktų – norime daugiau grožio, sveikatos, meilės, prasmės ir paties gyvenimo. Šis ilgesys neretai rizikuoja nuslysti į paviršių, bet savo gelmėje trokšti daugiau nėra yda. Tai mūsų kūrybos, bendrystės, tikėjimo, pažangos, mūsų žmogiškumo variklis. Visi mūsų tikslai šaukia pasauliui – noriu daugiau ir geriau.
Graikas Akylas buvo pristatomas žiūrovams kaip nepriteklių patyręs žmogus. Mes Lietuvoje apie nepriteklių žinome ne mažiau – jis giliai įrašytas į mūsų istorinę atmintį. Mes dar gerai prisimename, ką reiškia gyventi visuotinio stygiaus sąlygomis, kai paprasti daiktai įgauna nepaprastą prasmę. Sovietiniais laikais daiktai tapdavo mūsų fetišais, gavę jų mes džiaugdavomės ir kūrėme namų altorėlius servanto stiklo blizgesyje. Čia puikavosi krištolinės taurės, vazos, religiniai paveikslėliai ir žvakidė – kad šviestų tunelio gale.
Ačiū Dievui, iš sovietmečio išsilaisvinome ir supratome: kai daiktai pagaliau tampa prieinami, troškimas nedingsta. Jis tik pakeičia pavidalą ir ima siekti žymiai toliau. Imame trokšti daugiau patirčių ir daugiau prasmės. Siekiame apkeliauti daugiau šalių, pamatyti daugiau filmų, patirti, paragauti kitų gyvenimų ir vis vien atsiremiame į ribas. Aplankome visus vienuolynus, išbandome jogą, taiči ir salsą, bet nepasotinamas dvasinis troškulys lieka ir kviečia toliau.
Tad tikrasis klausimas po „Eurovizijos“ – kurioje dainoje žmonės atpažino save: vartojimo karikatūroje ar egzistenciniame troškimo balse? Ar mes galime atsikratyti savo „noriu daugiau“ jį pašiepdami ir pasmerkdami, ar vis dėlto verta gilintis į savo žmogiškumo gelmes ir, jeigu labai pasiseks, suprasti savo ir kitų alkį ir begalinį troškimą. Štai tuomet mes būsime tikrieji laimėtojai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
