Lietuva šiandien gyvena geriau nei bet kada. Vidutinės pajamos, atsižvelgus į kainų skirtumus, beveik pasiekė Ispanijos lygį ir jau pralenkė Portugaliją bei Japoniją. Vienas ryškiausių to įrodymų – didžiuliais tempais į Lietuvą traukiantys darbo migrantai, ieškantys geresnio gyvenimo. Iš emigrantų šalies per dešimtmetį virtome valstybe, traukiančia imigrantus. Bet džiaukimės tuo atsargiai.
Naujas paveikslas
Neseniai LR Migracijos departamentas paskelbė 2024 m. duomenis, atskleidžiančius naują migracijos vaizdą Lietuvoje. Pirma, dauguma atvykėlių – ne pabėgėliai, o darbo migrantai. Antra, užsieniečius kviečiame ne todėl, kad siekiame pritraukti aukštos kvalifikacijos protus, bet dėl verslui reikalingos pigesnės darbo jėgos – daugiau nei 90% imigrantų turi žemą arba vidutinę kvalifikaciją. Trečia, Lietuvoje gyvenančių užsieniečių gretose jau nebedominuoja ukrainiečiai – net 33% visų migrantų sudaro atvirai priešiškų Baltarusijos ir Rusijos valstybių piliečiai.
Trečia, Lietuvoje gyvenančių užsieniečių gretose jau nebedominuoja ukrainiečiai – net 33% visų migrantų sudaro atvirai priešiškų Baltarusijos ir Rusijos valstybių piliečiai.
Kartu su kitais Rusijos bloko (NVS) šalių gyventojais jie sudaro beveik pusę visų imigrantų. Pabėgėliai? Vargu – iš 57,5 tūkst. baltarusių net 41,4 tūkst. (72%) atvyko kaip darbo migrantai. Tai patvirtina ir autobusų maršrutų statistika – tarp Lietuvos ir Rusijos marionete vadinamos Baltarusijos kasdien kursuoja net po 21 reisą. VSD neturi galimybių tokius srautus tikrinti, todėl egzistuoja milžiniška rizika, kad tarp atvykstančiųjų ne tik priešiški rusų pasaulio atstovai, bet ir palaikantys ryšį su Lukašenkos ar Putino režimais.
Rinkis: saugumas ar augimas?
Geopolitinį pavojų jaučia daugelis, o vis dažniau gatvėse girdima rusų kalba glumina kiekvieną, kuris žino, ką Lietuvai reikėjo iškęsti per 170 okupacijos metų. Juk ir Putino agresija prieš Ukrainą prasidėjo prisidengiant „rusakalbių apsaugojimu“. Apie tai jau dažniau kalbama ir valdžioje. Anksčiau šioje temoje vienas lauke karys buvo Vytautas Sinica, o šiandien apie geopolitines grėsmes girdime ir iš socialinės apsaugos ir darbo ministrės Ingos Ruginienės bei kitų Seimo narių.
Kita vertus, premjero Gintauto Palucko ir įtakingų verslo atstovų, pavyzdžiui, Vidmanto Janulevičiaus pareiškimai sudaro įspūdį, kad be didelio nuolatinio imigrantų srauto Lietuva tiesiog negalėtų išgyventi – ekonomika sustotų. Tokių teiginių analizės ar kritikos beveik negirdėti, todėl Lietuvoje formuojasi dvi nuomonės: migracijos reikia, nes tai būtina ekonomikai, arba migracijos nereikia, nes tai kelia grėsmę saugumui ir išlikimui.
Ar migracija gali kelti grėsmę ir ekonomikai?
Pagrindinis argumentas, kodėl Lietuvai reikia didelio migrantų srauto, yra darbuotojų stygius. Tiesa, „fizinio“ trūkumo nėra – nedarbo rodikliai jau aštuonerius metus nemažėja. Trūksta darbuotojų, kurie sutiktų dirbti „už mažai“. Mūsų šalyje atlyginimai auga sparčiausiai tarp išsivysčiusių pasaulio valstybių (EBPO). Darbuotojai laimingi, bet darbdaviai skundžiasi – didesni darbo kaštai mažina pelningumą ir silpnina konkurencingumą. Natūralu, kad įmonė, atsidūrusi ties riba, kai pajamos vos padengia išlaidas, vengs plėstis žinodama, jog naujas darbuotojas kainuos daugiau, nei duos naudos. Atrodytų, kad Lietuvai išlikti konkurencinga šalimi yra vienas kelias – likti žemų atlyginimų šalimi, remiantis pigia darbo jėga iš užsienio.
Tokia konkurencingumo perspektyva skamba liūdnai, ypač Lietuvos darbuotojams. Tačiau buvimas pigios darbo jėgos šalimi veda prie dar rimtesnės problemos: pigių darbuotojų prieinamumas gali slopinti inovacijas. Įmonei, kuriai lengva gauti pigių darbuotojų, nebus daug motyvacijos investuoti į brangius automatizacijos sprendimus, didinančius darbo našumą.
Istorinė pamoka
Kodėl didžiausia pasaulyje technologinė revoliucija – pramonės perversmas – prasidėjo Didžiojoje Britanijoje, o ne Prancūzijoje ar kitose Europos šalyse? Viena pagrindinių teorijų teigia, kad XVIII a. Britanijoje darbo jėga buvo labai brangi, todėl investicijos į inovacijas apsimokėjo. Kai tik atsirasdavo naujų technologinių sprendimų, leidžiančių pakeisti brangų žmogaus darbą mašinomis, britų verslininkai juos įsidiegdavo, taip didindami savo konkurencingumą. Prancūzijoje dėl žemų atlyginimų toks poreikis buvo mažesnis, nes pigesnę darbo jėgą samdyti paprasčiau, nei įsigyti brangias technologijas.
Šiandieninei Lietuvai, kaip anuomet Prancūzijai, pigios darbo jėgos išlaikymas yra tarsi „greitas pataisymas“ (angl. quick fix). Kurį laiką tai gali lemti spartesnį augimą, tačiau ilguoju laikotarpiu ne pigūs darbuotojai, o jų trūkumas gali stipriau skatinti inovacijas ir kokybinį šuolį. Todėl kalbant apie migracijos naudą reikėtų atsižvelgti ne tik į užpildytas laisvas darbo vietas ar mokamus mokesčius, bet ir į prarandamas galimybes. Dirbtinio intelekto eroje automatizuoti sprendimai vis vien pakeis įvairių sektorių darbuotojus. Technologinių revoliucijų istorija rodo, kad tie, kas delsia, gali prarasti ištisus dešimtmečius ekonominio augimo. Nejaugi vėl leisime Estijai žengti pirmai?
Ką daryti?
Nereikia visiškai sustabdyti imigracijos. Tačiau, pirma, privalome kreipti dėmesį į skaičius, rodančius geopolitines grėsmes, kurias kelia atvykstantieji iš priešiškų valstybių. Privalome taikyti griežtą visų NVS šalių piliečių patikrą ir užtikrinti integracijos priemones pirmiausia rusakalbiams migrantams. Antra, vertindami ekonominę imigracijos naudą, turime aiškiai suvokti, kokius signalus siunčiame verslui. Geras signalas būtų „valstybė pigia darbo jėga jūsų nemaitins, investuokite į našumą“. Šiandien signalas priešingas.
Iš šių dviejų aspektų išplaukia trečias, vidurinis kelias. Migrantus kvieskime atvykti iš valstybių, kurių piliečiai nekelia akivaizdžių grėsmių (pavyzdžiui, Indijos, Tailando), o srautus ribokime, siekdami skatinti inovacijas. 20–25 tūkst. imigrantų per metus kvota padėtų užkamšyti kraujuojančias sritis, bet kartu duotų stiprų signalą verslams kuo greičiau investuoti į našumą didinančias technologijas.
Migrantus kvieskime atvykti iš valstybių, kurių piliečiai nekelia akivaizdžių grėsmių (pavyzdžiui, Indijos, Tailando), o srautus ribokime, siekdami skatinti inovacijas.
Politikų užduotis – žiūrėti ne atskirų įmonių, bet bendrų šalies ekonominių interesų. Jei dėl brangstančios darbo jėgos iš rinkos pasitrauks dalis nekonkurencingų logistikos bendrovių, tai liūdna, bet natūralu. Nuo pigios darbo jėgos priklausančias bendroves pakeis įmonės, gebančios diegti pažangius automatizavimo sprendimus. Tai elementari kūrybinė destrukcija: negali konkuruoti – užleidi vietą stipresniems. Nustokime bijoti augančių atlyginimų ir galbūt būsime vieni pirmųjų, kurie raškys ketvirtosios pramonės revoliucijos vaisius.
