Ar moderni Lietuva – sėkmės istorija? Iš pirmo žvilgsnio ekonominiai šalies rodikliai atrodo tikrai įspūdingai: pragyvenimo lygis per nepriklausomybės dešimtmečius smarkiai išaugo ir šiandien siekia apie 87 proc. Europos Sąjungos (ES) vidurkio. Prekių ir paslaugų vartojimo lygis beveik prilygsta Danijai ar Švedijai, o ekonominė struktūra mažai kuo skiriasi nuo turtingiausių Europos valstybių.
Visgi 2020 m. Geopolitikos ir saugumo studijų centro (anksčiau Rytų Europos studijų centro) apklausa parodė, kad maždaug penktadalis gyventojų mano, jog „sovietiniais laikais buvo geriau gyventi nei dabar Lietuvoje“. Nieko nuostabaus, kad šią visuomenės dalį erzina žinios apie tai, jog lietuvių jaunimas – vienas laimingiausių pasaulyje.
Pasaka?
Be patikimų sovietmečio duomenų sunku tinkamai reaguoti į šias emocijas. Oficiali Lietuvos ekonominė bei socialinė statistika įvairiose duomenų bazėse prasideda tik nuo maždaug 1995-ųjų. Ekonomistas A. Bartkus teigia, kad realų šalies progresą derėtų skaičiuoti nuo lito įvedimo 1993-iaisiais, nes ankstesni rodikliai – tai „pasaka“. Tačiau 1993–1995 m. buvo vieni sunkiausių Lietuvai: vyko skausminga posovietinė ekonomikos transformacija.
Taip pat skaitykite
Tuo laikotarpiu vieno gyventojo sukuriama reali pridėtinė vertė buvo žemesnė nei 1969 m., o pragyvenimo lygis siekė vos 40 proc. ES vidurkio. Bet koks kilimas, skaičiuojant nuo tokio žemo lygio, neišvengiamai atrodo įspūdingas. Lyginant 1990-ųjų „duobę“ su 2024-ųjų rodikliais Lietuva atrodo kaip pasakiška sėkmės istorija, nors panašiai sėkminga transformacija tuo metu vyko kone visoje Rytų Europoje.
Taigi, ilgą laiką Lietuvos progreso vertinimas buvo pernelyg optimistiškas ir tai tikrai nepadėjo mažinti nostalgijos sovietmečiui. Norint suprasti, ko iš tiesų pasiekė Kovo 11-osios Lietuva, prasmingiau atsispirti nuo 1988-1989 m. – paskutinių ūkiškai stabilių sovietinės okupacijos metų. Šiandien pagaliau turime patikimus statistinius duomenis, sujungiančius sovietmetį su dabartimi, kurie leidžia tiksliai palyginti 1989–2024 m. rezultatus ir numalšinti emocijas faktais.
Tikroji pažanga ir nelygybė
Net darant prielaidą, kad sovietmečiu vieno gyventojo sukuriama pridėtinė vertė atspindėjo pragyvenimo lygį, 2024 m. statistinis Lietuvos gyventojas gyveno maždaug 2,5 karto geriau nei 1989 m. ir beveik tris kartus geriau nei 1975–1980 m. (atsižvelgus į kainų ir atlyginimų pokyčius). Nepaisant to, kad 1991–1995 m. šalis išgyveno didžiausią ekonominę krizę savo istorijoje, vėliausiai 2002-aisiais lietuvių realiosios pajamos sugrįžo į 1989-ųjų lygį ir ligšiol auga.
Nors Lenkija, Rumunija ir Vengrija pažangias vakarų ir šiaurės šalis vejasi greičiau, Lietuvos progresas 1989-2024 m. – stipriausias tarp buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. Vidutiniam gyventojui moderni Nepriklausoma Lietuva tikrai sukūrė, nors ir ne pasakišką, bet vis dėlto sėkmės istoriją.
Vidutiniam gyventojui moderni Nepriklausoma Lietuva tikrai sukūrė, nors ir ne pasakišką, bet vis dėlto sėkmės istoriją.
Kita vertus, nuo 9 dešimtmečio Lietuvoje smarkiai išaugo pajamų nelygybė. Ar tai nereiškia, kad vargingiausiems gyventojams dabar sunkiau nei sovietmečiu? Pasaulio banko (1998 ir 2024 m.) bei kitų analitikų duomenimis, 1988–1989 m. Lietuvoje pajamų nelygybės koeficientas (GINI) svyravo tarp 23 ir 28, o 2021 m. siekė 37. Tai – vienas liūdniausių rodiklių Europoje (bet vis dar mažesnis nei JAV). Akivaizdu, kad didėjanti pajamų nelygybė yra rimtas iššūkis, kurį būtina spręsti. Vis dėlto tai savaime neatsako į klausimą, ar kam nors sovietmečiu gyventi buvo geriau.
Ar visiems teko nepriklausomybės vaisių?
Anot Pasaulio banko analitikų, sovietmečio pabaigoje (1988 m.) vargingiausiam Lietuvos gyventojų dešimtadaliui teko beveik 5 proc. visų okupuotoje respublikoje sukurtų pajamų. Tai gana optimistinis skaičius, neatsižvelgiantis į šešėlinę ekonomiką ir prekių deficitą, bet tai geriausia, ką turime. Šiandien skurdžiausiam dešimtadaliui tenka mažiau nei 3 proc. visų Lietuvoje sukuriamų pajamų. Visgi bendra reali šalyje sukurta vertė, atsižvelgus į kainų skirtumus, per tą laiką išaugo kone dvigubai, o gyventojų (tame tarpe ir skurdžiausiųjų) sumažėjo apie 30 proc. Paprasta matematika atskleidžia, kad net ir vargingiausia visuomenės dalis šiandien gyvena beveik 40 proc. geriau nei sovietmečio pabaigoje.
Ką tai reiškia? Net jeigu graži sovietmečio pajamų nelygybės statistika atitinka realybę, šiandien praktiškai nėra žmonių, kuriems „prie ruso“ gyventi buvo geriau. Turtingieji, tiesa, tampa dar turtingesni, tačiau ir vargingiausiųjų gyvenimas gerėja. Nepriklausomybės vaisiai pasiekė visus. Tie, kurių gyvenimas per 35 metus nepagerėjo, yra tarp nedaugelio, kuriems nepasisekė. Bet tai ne sistemos kaltė. Net ir skurdžiausių Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybė šiandien – geriausia istorijoje.
