Prieš 107 metus atkūrėme valstybę. Tuomet Lietuva buvo ketvirta skurdžiausia šalis Europoje, pajamų lygis (atsižvelgus į kainų skirtumus) 1919 metais siekė vos 30 proc. Vakarų Europos vidurkio. 1923 metais prijungus Klaipėdos kraštą, Lietuvos BVP vienam gyventojui pagaliau sugrįžo į 1913 metų lygį. Atrodė, kad Lietuvos sėkmės istorija tuoj prasidės.
Tarpukarį mėgstame idealizuoti – visose trijose Baltijos šalyse jis vadinamas „aukso amžiumi“. Kartas nuo karto vis pasirodo ir straipsnių antraščių, teigiančių, jog „Lietuva tarpukariu nebuvo atsilikėlė“. Įprasta manyti, kad tarpukariu Lietuva tapo išsivysčiusiu, sparčiai augančiu kraštu, palaikiusiu glaudžius prekybos ryšius su Vakarų šalimis, o mūsų pinigų politika, esą, buvo išmintinga – tvirtas litas tapo stabilumo garantu.
Kita vertus, girdime pasakojimų apie Didžiosios depresijos laikų nuosmukį, o sovietinė-rusiška propaganda skelbia, kad Baltijos šalys išlaisvintos iš žemvaldžių jungo ir industrializuotos vien SSRS dėka. Abi šios nuomonės klaidingos, persmelktos nostalgija ir propaganda. Šiandien turime naujus, patikimus ekonominius duomenis visam valstybės šimtmečiui. Metas iš naujo įvertinti tarpukario realybę.
Trys mitai apie tarpukario progresą
Pirma, lyginant su Vakarais, tarpukario Lietuva vis dėlto buvo atsilikusi. Įvertinus kainų skirtumus, 1938 metais Lietuvoje pajamų lygis siekė vos 40 proc. Vakarų Europos vidurkio, tuo tarpu Latvijoje – 60 proc. Lietuvos išsivystymo lygis tuomet prilygo Portugalijai ar Lenkijai, kai Latvijos BVP vienam gyventojui atitiko Italijos ar Islandijos rodiklius. Sėkmingos šalys vejasi turtingesnes. Šiandien Vakarus vejamės, o tarpukariu stovėjome vietoje.
Antra, užsienio prekyba nebuvo tarpukario Lietuvos ekonomikos variklis. 1929–1938 metais eksporto ir importo santykis su BVP sudarė apie 22 proc., o šiandien šis rodiklis siekia maždaug 150 proc. Lyginant su likusia Europa, tuometinė Lietuva buvo „vidutiniokė“, o augimą lėmė ne tarptautinė prekyba, bet vidinis vartojimas.
Pirma, lyginant su Vakarais, tarpukario Lietuva vis dėlto buvo atsilikusi.
Trečia, tarpukario pinigų politika nebuvo išmintinga, greičiau, atsargi ar net baili. Didžiosios depresijos krizės metu dauguma Jungtinės Karalystės prekybos partnerių (tarp jų Estija ir Latvija) pasekė britų pavyzdžiu ir atsisakė aukso standarto, sudarydamos vadinamąjį sterlingo bloką. Estija, viena pirmųjų šio bloko narių, netrukus tapo viena intensyviausiai prekiaujančių Europos šalių. Lietuva toliau laikėsi aukso standarto. Nors stebuklingai išvengėme recesijos 1929–1933 metais, tai nebuvo protingos politikos nuopelnas, o žemo prekybos lygio pasekmė. Tarpukario Lietuva nebuvo smarkiai susijusi su pasauliu, todėl pasaulinė krizė ją paveikė menkai.
Tikrieji tarpukario pasiekimai
Nors bendras ekonominis augimas buvo lėtas, teiginys, kad be sovietų pagalbos Lietuvai nebūtų pavykę industrializuotis, yra mitas. Struktūrinė modernizacija tarpukariu vyko sparčiau nei sovietmečiu. 1927–1937 metais pramonės ir paslaugų sektorių dalis bendrojo vidaus produkto struktūroje kasmet vidutiniškai padidėdavo 0,7 proc. punkto, o per visą sovietmetį – vos 0,4 proc. punkto. Būtume industrializavęsi ir be „rusų pagalbos“.
Tarpukario žemės reforma turėjo milžinišką, iki galo dar neįvertintą, reikšmę. Pasak britų ekonomikos istoriko Dereko Aldcrofto, Baltijos šalių žemės reformos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje suformavo lygiateises visuomenes. Tuo tarpu Pasaulio banko ekonomisto Marcino Piatkowskio teigimu, Lenkija tarpukariu nesugebėjo imtis panašaus masto permainų, todėl Raudonosios armijos atneštas socializmas ten tapo išsigelbėjimu nuo žemvaldžių priespaudos.
Nors bendras ekonominis augimas buvo lėtas, teiginys, kad be sovietų pagalbos Lietuvai nebūtų pavykę industrializuotis, yra mitas.
Lietuvai tokios „revoliucijos“ nereikėjo. 1919–1920 metais šalies laisvę gynusiems savanoriams valstybė davė pažadą: apginsite Lietuvą – gausite iš žemvaldžių nusavintą dirbamą žemę kaip asmeninę nuosavybę. Savanoriai savo pareigą atliko ir valstybė savo pažadą ištesėjo. Taip susiformavo smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų sluoksnis bei privačia nuosavybe grįsta lygiateisė visuomenė, kurios nesulaužė 50 metų komunistinės okupacijos.
Ką davė tarpukaris?
Vasario 16-osios Lietuva buvo jauna ir silpna valstybė, tačiau po truputį tvarkėsi. Dėl žemės reformos įsitvirtino lygiateisė, ekonominiu individualizmu paremta visuomenė, kuriai socialistinė revoliucija nebeturėjo ką pasiūlyti. Tai smarkiai prisidėjo prie priešinimosi sovietiniam režimui ir atvedė prie Kovo 11-osios.
Šiandien gyvename 10 kartų geriau nei tarpukariu – mūsų „aukso amžius“ yra dabar.
Tarpukario ekonominė istorija siūlo ir pamoką šiandienai. Daug kas liūdi, jog visuomenei trūksta tautinių idealų ir tai neleidžia ruoštis kariniam pasipriešinimui. Trūksta, sutinku. Bet trūko ir 1919 metais. Ne tautiniai idealai, o ekonominis individualizmas, galimybė savarankiškai kurti savo gyvenimą ir gauti nuosavos žemės dešimtims tūkstančių gyventojų tapo priežastimi stoti į savanorių gretas bei kovoti už valstybę.
Šiandien gyvename 10 kartų geriau nei tarpukariu – mūsų „aukso amžius“ yra dabar. Jei tada valstybė turėjo, ką pasiūlyti savanoriams, tai šiandien ji turi dar daugiau – galime kurti naują, asmenine gerove grįstą, naratyvą. O jei nenorime prarasti patogaus, prekių, paslaugų, kelionių kupino gyvenimo, darykime viską, kad Lietuva liktų nepriklausoma lygiateise valstybe.
