Spėju, kad pasaulyje nėra mylinčios, atsidavusios mamos, kuri vakare užmigdžiusi vaikus nerastų, dėl ko sau papriekaištauti. Buvote nekantri, o gal pakėlėte balsą? Tvarkėtės namus, užuot žaidusi žaidimus? Pamiršote parnešti vaiko prašytą skanėstą? Nusikeikėte prie vaikų? Per daug laiko praleidote darbe? Šitas sąrašas kiekvienai mamai (ar tėčiui) yra individualus, bet kartu ir universalus: mylime savo vaikus, bet juos mylėdami klystame, nes, na, nesame tobuli.
Mažai kas mane pralinksmina labiau nei klausymasis vaikų neturinčių žmonių planų, kokie tėvai jie bus. Kaip jie viską darys, o ko niekada nedarys ir panašiai. Anksčiau dar bandydavau ginčytis, o dabar tik gudriai šypsausi ir linkčioju, nekantriai laukdama, kol juos ištiks tevystė nenuspėjamoji. Tačiau tuoj pat einu į gynybines pozicijas, jei kas nors imasi kritikuoti mane kaip mamą. Taip, žinau savo silpnąsias vietas, bet taip pat tik aš viena žinau, ką dėl savo vaikų esu pasiruošusi padaryti. Jei trumpai – viską, bet ką, išskyrus pakilti nuo sofos, kai kas nors paprašo sūrelio.
Besąlygiška, kvaitinanti meilė vaikams ir ją lydintis nuolatinis nerimas „ar tikrai viską darau gerai“ yra pagrindinė priežastis, kodėl taip lengva manipuliuoti vienu esmingiausių žmonijos instinktų – motinyste. Žmonės dažnai gyvena nelaimingose santuokose vien dėl vaikų. Dėl vaikų tėvai pėsčiomis bėga iš karo zonų. Dėl vaikų dirbama, statoma, kuriama. O kartais dėl vaikų tenka tiesiog prikąsti liežuvį ir pasiduoti šantažui. Antraip jei nebūsi pakankamai patogi ir nuolanki mama, kas nors ims ir apskųs tave Vaiko teisių apsaugos tarnybai.
Besąlygiška, kvaitinanti meilė vaikams ir ją lydintis nuolatinis nerimas „ar tikrai viską darau gerai“ yra pagrindinė priežastis, kodėl taip lengva manipuliuoti vienu esmingiausių žmonijos instinktų – motinyste.
Papasakosiu jums apie keletą piktybiškų Vaiko teisių apsaugos tarnybų siundymo atvejų, bet pirmiau – šiokia tokia priešistorė.
Praėjusią vasarą su šeima atostogavome Londone. Mano vaikai gimę ir auga Havajuose, atogrąžų klimate, didžiąją laiko dalį leidžia gamtoje, basomis. Kiekvienąkart mums atvykus į miestą ar parduotuvę sunku juos įkalbėti apsiauti batus, bet aš per daug ir nesistengiu – mano akimis vaikystė basomis yra didelė dovana, laisvė kūnui ir sielai. Pamenu, atsikrausčiusi į Havajus, skaičiau, kad gretimoje Molokai saloje tėra tik vienas šviesoforas ir vaikai į mokyklą eina basomis.
Anuomet man tai atrodė utopiška. Todėl po keleto metų nudžiugau pamačiusi, kad ir Havajo saloje esančioje mokykloje pradinukai gali bėgioti basomis. Taigi, turbūt jau galite įsivaizduoti, kaip tokie nuo gimimo basakojai vaikai elgėsi atvykę į Londoną? Nuolat nusispirdavo batukus! Mes, tėvai, savo ruožtu stebėjome grindinį ir, kur mums atrodė saugu, leidome jiems bėgioti basomis. Vedėmės vaikus į muziejus, meno galerijas, kavines. Kai kur mažyliai apsiaudavo, kai kur taip ir stripinėdavo basi. Pasidalijusi tokių basakojų nuotraukomis socialiniuose tinkluose sulaukiau ne tik piktų asmeninių žinučių, bet ir realaus skundo Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Psichologe „Instagrame“ prisistatanti anonimė kreipėsi į tarnybą, klausdama, ar vaikščiojimas basomis mieste gali būti traktuojamas kaip vaiko teisių pažeidimas? Moteris taip pat situaciją sutirštino, kreipimesi į tarnybą rašydama, kad vaikai vaikšto „ten, kur gali būti primyžta, visokių stiklų ar narkomanų paliktų adatų“. Pastarasis sakinys yra grynai skundo autorės vaizduotės vaisius.
Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja atsakė, kad kalbant abstrakčiai – taip, teoriškai basos kojos galėtų kelti nerimą, tačiau kiekvienas atvejis individualus ir, veiksmui vykstant Londone, reikėtų kreiptis į to miesto tarnybas. Klausite, iš kur žinau, kaip vyko susirašinėjimas? Nes šis man ekrano nuotraukos formatu buvo atsiųstas kaip grasinimas.
Ar „psichologė“ į tarnybas kreipėsi dėl nuoširdaus susirūpinimo mano vaikų gerove? Ne. Nes jeigu jai išties rūpėtų MANO vaikai, tai būdama adekvati ir išsilavinusi (jei ji tikrai psichologė?) moteris pirmiausiai pastebėtų vaikų ir tėvų ryši, faktą, kad vaikai patiria prabangą keliauti ir patirti kitas kultūras, kad jie yra sveiki, mylimi, maitinami sveiku maistu, vedžiojami po pasaulinio garso sielą ir protą praturtinančias vietas. O pamačius ką nors neįprasto, pavyzdžiui, basas kojas viešumoje, svarbu pasikliauti tėvų sprendimais ir jų adekvatumu. Mes esame suaugę žmonės, jokiu būdu ne tobuli, bet mes žinome, kada, kas, kaip ir kodėl geriausia mūsų vaikams. O jei nežinosime, tuomet gūglinsime, kreipsimės į savo tėvus ar kitus specialistus.
Tačiau skundikei rūpėjo tiesiog pažeminti ir išgąsdinti mane kaip mamą. Padėti mane į vietą, priverčiant susigūžti ir kitąsyk jokiu būdu neišsišokti su savo laisvamaniška motinyste. Ar išsigandau? Ne. Nes, visų pirma, suvokiau to skundo absurdiškumą – nei manęs kas ieškos, nei tikrins. Antra – net jei ir patikrintų, buvau visiškai rami, kad pabendravę su mano vaikais tarnybų darbuotojai nerastų, prie ko prisikabinti. Tačiau labai supykau, nes tokiais skundais švaistomas brangus tarnybų laikas. Be to, ne visi skundai ignoruojami. Kartais jie gali sukelti didelių bėdų.
Asmeniškai artimai pažįstu vieną mamą, kuriai tarnybas užsiundė jos gera draugė. Pavadinkime tą mamą Daina, nes dėl suprantamų priežasčių jos tikrojo vardo išduoti negaliu. Taigi, Daina vienai draugei dažnai pasipasakodavo, kaip pavargsta su savo vaikais, kaip jaučiasi kalta juos aprėkusi ar nubaudusi. Daina su minima drauge pradėjo kurti verslą. Išsiskyrus moterų požiūriams į verslo valdymą, Dainos „draugė“ tiesiog pradingo su visais pinigais, o į Dainos duris netrukus pasibeldė Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Dainai pasisekė, kad darbuotojai buvo sąmoningi, patyrę ir po trumpo tyrimo atskleidė, kad gautas skundas buvo akivaizdžiai „keršto skundas“.
Tačiau skundikei rūpėjo tiesiog pažeminti ir išgąsdinti mane kaip mamą. Padėti mane į vietą, priverčiant susigūžti ir kitąsyk jokiu būdu neišsišokti su savo laisvamaniška motinyste.
Taip, tarnybos net turi atskirą klasifikaciją tokiems skundams, bet liūdniausia, kad vis tiek privalo į juos sureaguoti. Tačiau Dainai ši patirtis buvo traumuojanti – ji kuriam laikui visiškai neteko pasitikėjimo žmonėmis. Svarbu paminėti, kad veiksmas vyko ne Lietuvoje, nors abi dramos herojės – lietuvės.
Pažįstu išsiskyrusių tėvų porų, kur vieni pas kitus siuntinėja vaiko teisių apsaugos tarnybas savanaudiškais tikslais – bandydami apjuodinti savo buvusį sutuoktinį, prisiteisti daugiau pinigų ir t. t.
Pasidalijusi į mane nukreiptu skundu „Instagrame“ buvau šokiruota, gavusi keletą žinučių iš Lietuvoje žinomų moterų. Jos prisipažino ne kartą gavusios piktybiškus sekėjų skundus vaiko teisių apsaugos tarnyboms. Abi moterys prašė neviešinti jų vardų, sakė, pasijutusios itin nemaloniai, nors tarnyboms atlikus tyrimus jokių vaiko teisių pažeidimų nerasta. Moterys teigė buvusios įbaugintos, dabar daug mažiau pasakoja apie savo kasdienybę su mažyliais.
Tokie piktybiški skundai kelia didžiulį nerimą visų pirma dėl to, kad visiškai juos ignoruoti, spėju, būtų per didelė rizika. Čia panašiai kaip ir su netikrais pranešimais apie bombas – žinai, kad meluoja, bet patikrinti vis tiek turi. Ypač turint omeny Lietuvos kontekstą, kur daugybėje šeimų beržinė košė laikoma normaliu auklėjimo metodu. Tačiau pati skundo dėl neapykantos idėja yra stačiai pasišlykštėtina. Ne tik dėl to, kad šitoks informacinis triukšmas užgožia tikruosius skundus, kad šitaip švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai, bet ir dėl principinio tokių skundų motyvo: pažeminti motiną. Išgąsdinti ją, priversti dar labiau abejoti savimi šiame ir taip nerealistiškus lūkesčius mamoms keliančiame pasaulyje. Tokie piktybiniai skundai yra tam tikros visuomenės dalies mėginimas padėti nepatogias asmenybes į vietą, jas nutildyti, paversti patogesnėmis, nuolankesnėmis – tokiomis „kaip visos“. Kitaip tariant, nieko naujo dar nuo raganų medžioklės laikų.
Galbūt jums kilo klausimas, kodėl šiame tekste labiau koncentruojuosi būtent į mamas, o ne į abu tėvus? Puikiame filme „The Marriage Story“ aktorė Laura Dern gavo „Oskarą“ už čia atliktą skyrybų advokatės Noros Fenšo vaidmenį. Viena įsimintiniausių scenų minėtame filme yra Noros Fenšo kalba, rėžta dėl vaiko globos kovojančiai klientei, jums leidus, perpasakoju ją savais žodžiais (bet labai rekomenduoju nemačiusiems filmo visą kalbą pažiūrėti „Youtube“).
Taigi, herojė Nora savo klientei primena, kad „visuomenė yra pasiruošusi priimti netobulą tėvą, bet yra daug kritiškesnė motinos atžvilgiu. Mamai negalima suklysti, keiktis, gerti alaus, mamai neleidžiama būti netobulai“. Apie tai ir pati esu rašiusi tekste „Geras tėtis, eilinė mama“. Būtent šiuo „tobulos mamos“ sentimentu ir bando manipuliuoti visi, piktybiškai skundžiantys mamas vaiko teisių apsaugos tarnyboms. Paprastai tokie skundai siunčiami anonimiškai – skundikai yra pernelyg dideli bailiai, kad tai darytų savo vardu. Todėl, negalėdama į juos kreiptis asmeniškai, kreipiuosi čia: jūs esate menkystos ir aš labai tikiuosi, kad laikui bėgant internetinis raštingumas ir įstatymų bazė pažengs taip, kad visi piktybiniai anonimai turės legaliai atsakyti už savo veiksmus. Nes jei jums tikrai rūpėtų svetimi vaikai, bandytumėte pirmiausia mamai padėti, o ne jai kerštauti.
Tuo tarpu tokius skundus gaunančioms mamoms linkiu kantrybės ir prisiminti, kad jums nereikia būti tobula mama, jums tereikia būti „gana gera mama“ – šis terminas dar 1987 m. įtvirtintas pediatro Donaldo Winnicotto ir iki šiol bent jau JAV mamų vartojamas kaip lakmuso popierėlis, savęs klausiant, „kokia mama esu savo vaikui?“. Vienintelė, mylinti, žmogiška, unikali.
