Ką man dabar daryti su šitais vaizdais? Prisimenu, kai prieš porą metų perskaičiau žinią apie rusų kareivio išprievartautą ir nužudytą kūdikį. Teoriškai visada žinojau egzistuojant pedofiliją, bet ši žinia mane sukrėtė iš pačios žmogiškumo esmės. Kurį laiką, atrodė, ir pati nejaučiau prasmės gyventi pasaulyje, kuriame gali nutikti tokių dalykų.
Tačiau didžiausias siaubas apimdavo kaskart maudant ar rengiant savo vaikus – nenorom į galvą braudavosi mažylių žaginimo vizijos (nors niekad nedrįsau iš tiesų peržiūrėti to klaikiojo vaizdo įrašo iš Ukrainos). Dabar jau antra diena supdama savo beveik dvejų metų sūnelį nevalingai susitapatinu su palestiniečiu tėvu, ligoninėje sūpuojančiu negyvą kūdikį. Man nesvarbu, kieno pusę jis palaikė, ką gyvenime jis veikė – tėvystė ir meilė vaikams suvienija visus. Ar bent jau norime tuo tikėti tol, kol neperskaitome žinių apie keturiasdešimt nužudytų vaikų.
Žmonės socialiniuose tinkluose dalijasi į stovyklas „Izraelis“ ir „Palestina“, ir, atrodo, rungtyniauja vieni su kitais: kas pasidalys daugiau klaikių vaizdo įrašų su priešo sužalotais arba nužudytais mažyliais. Mano akyse situacija absurdo piką pasiekė, kai pamačiau žmones komentaruose besiginčijančius dėl vienos nuotraukos su negyvu vaiku. Vieni teigė, kad auka yra žydų nužudytas musulmonas, kiti – kad viskas yra atvirkščiai. Skaitydama pajutau, kad žmonėms tas žuvęs vaikelis ne tiek jau rūpi, svarbiau juo naudojantis įrodyti savo teisumą ir apjuodinti kitus.
O ką man daryti su šita informacija? Vos užsimerkus naktį akyse mirga kruvini vaikai. Sakyti, kad tai patiriu kaip „traumą“ liežuvis neapsiverčia, juk aš – tik soti, saugi (kol kas) vakarietė, vakarais praleidžianti pernelyg daug laiko stebėdama pasaulio žinias.
Žmogaus psichikai nesveika, tiesiog nenatūralu žinoti, kas vyksta už kelių tūkstančių kilometrų nuo mūsų gyvenamosios vietos. Mus sukūrusi motulė gamta nenumatė žaibo greičiu plintančių žinių, todėl į informacijos amžių įžengėme jam evoliuciškai psichologiškai nepasiruošę. Mat, nepaisant populiaraus memo, kuriame vaizduojamas homo sapiens su nuo skrolinimo itin išdidėjusiu nykščiu, iš tiesų dėl ilgai rankose laikomo telefono gali pasikeisti tik laikysena, o evoliucija vyksta gerokai lėčiau. Kitaip tariant, mums, kaip rūšiai, paprasčiau ir sveikiau yra užsiimti savivalda, domėtis kaimynais, užuot emociškai įsitraukti į tragedijas, nutinkančias tolimose šalyse.
Man nesvarbu, kieno pusę jis palaikė, ką gyvenime jis veikė – tėvystė ir meilė vaikams suvienija visus.
Tačiau nieko nežinoti – irgi ne išeitis. Apskritai pozicija „aš visiškai nežiūriu žinių“ yra ne kas kita nei toksiškas savanaudiškumas. Užtenka bent trumpam mintyse susikeisti vietomis su karo ir kitų baisumų aukomis. Turbūt ne vienas politinę tragediją ar stichinę nelaimę išgyvenęs žmogus patvirtins, kad tokiu atveju vienas iš stipriausių norų yra papasakoti pasauliui apie tai, kas man nutiko, ką jie man padarė. Pasauli, pamatyk, išgirsk, atjausk mane!
O jeigu pasaulis tuo metu į tai atšautų: „Matai, čia mes gerai gyvename, mačią gurkšnojame, apie naujausias manikiūro madas diskutuojame, tavo išmėsinėto vaiko vaizdiniai man gali sugadint apetitą – po to galbūt nebenorėsiu valgyti savo poke bowlo, kurį ką tik užsisakiau. Todėl, atleisk, kenčiantis žmogau, bet aš nenoriu tavęs matyti“ (skrolina kuo greičiau tolyn).
Apskritai pozicija „aš visiškai nežiūriu žinių“ yra ne kas kita nei toksiškas savanaudiškumas.
Kažkurioje Dalai Lamos knygoje skaičiau įdomią mintį apie atjautą – kad mūsų moralinė ir dvasinė pareiga yra ne tik žinoti, domėtis kitų kančia, bet ir medituojant mėginti dalį tos kančios prisiimti sau, šitaip neva palengvinant kenčiančiųjų dalią. Nesu tikra, ar tai tiesiog sudvasinta mazochizmo forma, ar dar viena „Praying for…. (įrašykite šios savaitės pasaulio tragedijos šalį)“ socialiniuose tinkluose matomų beverčių plakatų mentalinis atitikmuo.
Bet ką daugiau belieka daryti su tomis kraupiomis, sveiką psichiką paralyžiuojančiomis žiniomis? Atsakymo į šį klausimą neturiu. Tačiau tikrai žinau, jei ir nemedituosim, galbūt ne kasdieną, tačiau iš esmės būtina sekti pasaulio žinias. Tam, kad susidarytume savo nuomonę. Tam, kad žinotume už ką balsuoti. Tam, kad žinotume ką pirkti, o ko ne. Nes, kaip amerikiečiai mėgsta sakyti, mes balsuojame savo išleidžiamais doleriais. Pasauliui globalėjant metafora apie drugelio sparno mostelėjimą sukėlusį cunamį kitoje Žemės pusėje tampa vis tiesmukesne tiesa.
Bet dėl to kartais tik dar liūdniau – žinoti, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį ir kartu suvokti, kad net priėmusi pačius teisingiausius, informacija grįstus sprendimus aš šią akimirką niekaip negaliu padėti tiems mano ekrane ir kažkieno realybėje paklaikusiems tėčiams su mirusiais vaikais ant rankų. Ir belieka tada daryti taip, kaip liepė motina Teresė: eiti namo ir mylėti savo šeimą. Kiek nedaug. Ir kiek daug.
