1791 m. gegužės 3-iąją, t. y. prieš 235 metus, Varšuvoje susirinkęs lenkų ir lietuvių tautų Seimas po ilgų diskusijų priėmė Abiejų Tautų Respublikos Konstituciją. Net 40 proc. dalyvių, remiamų Rusijos, balsavo prieš.
Tai buvo pirmoji Europoje ir antroji pasaulyje rašytinė Konstitucija – pirmoji JAV priimta tik keletą metų anksčiau. Mūsų Konstitucija galiojo tik pusantrų metų, o po to prasidėjo galutinis bendros valstybės byrėjimas. Tik po daugiau nei 120 metų abi tautos atkūrė savarankiškas valstybes.
Gegužės 3-ioji Lenkijoje minima kaip nacionalinė šventė. Pačioje Konstitucijoje minima tik lenkų tauta, tačiau abiejų tautų įsipareigojimas buvo patvirtintas atskiru dokumentu, už ją balsavo ir Lietuvos atstovai, o pačioje Lietuvoje jos priėmimas sutiktas su džiaugsmu. Būtų labai trumparegiška anų laikų tautų kontekstą sieti su dabartiniu tautiškumo supratimu. Juolab kad ir tada, ir dabar esminis buvo laisvės ir valstybingumo, o ne tautiškumo klausimas.
Konstitucijos preambulė stebina aktualumu ir šiems laikams. Ar skaitėte? Nuostabiai gražus ir prasmingas tekstas: „Pripažindami, jog mūsų visų likimas priklauso vien tik nuo tautos konstitucijos įvedimo ir ištobulinimo, iš ilgos patirties pažinę įsisenėjusias mūsų valdymo ydas, siekdami pasinaudoti metu, kuriame Europa yra atsidūrusi, bei ta blėstančia akimirka, kuri mus sugrąžino mums patiems, laisvi nuo žeminančių svetimos prievartos reikalavimų, labiau už gyvybę, už asmeninę laimę brangindami politinę egzistenciją ir tautos, kurios likimas patikėtas mūsų rankoms, išorinę nepriklausomybę bei vidinę laisvę, taipogi norėdami pelnyti esamų ir būsimų kartų palaiminimą bei dėkingumą, nebodami kliūčių, kurios gali sukelti mumyse aistras, visuotinio gėrio, laisvės įtvirtinimo, mūsų tėvynės ir jos sienų išsaugojimo vardan su didžiausia dvasios tvirtybe priimame šią Konstituciją ir skelbiame ją šventa ir neliečiama, kol tauta įstatymo numatytu laiku savo aiškia valia pripažins būtina pakeisti joje kokį nors straipsnį. Ir šią Konstituciją turi visa kame atitikti kiti dabartinio Seimo išleisiami įstatymai.“
Šią Konstituciją rengę politikai, tik prieš maždaug 10 žmonių kartų gyvenę Lenkijoje ir Lietuvoje, norėjo pelnyti būsimų, taigi ir mūsų, kartų palaiminimą ir dėkingumą. Jau tada savo valstybės likimą jie siejo su Europos likimu. Jau tada jie džiaugėsi blėstančia akimirka, kuri juos sugrąžino jiems patiems, kaip džiaugėsi ir kitos kartos Lietuvoje ir Lenkijoje 20 a. pradžioje, o po to vėl – jo pabaigoje, kaip ir mes džiaugiamės dabar.
Jau tada jie norėjo būti laisvi nuo žeminančių svetimos prievartos reikalavimų ir suprato, kad valstybės išorinę nepriklausomybę ir vidinę laisvę reikia branginti labiau už asmeninę laimę ir net už gyvybę. Jau tada jie matė valstybės valdymo ydas, bet pasiėmė jos likimą į savo rankas ir numatė, kad kilsiančios kliūtys sukels daug aistrų.
Demokratijoje aistros turi kilti, jos nekyla diktatūrose ir totalitariniuose režimuose, kuriuose ką ir kaip daryti nurodo vienas ar nedidelė saujelė žmonių. Dar jie ne tik norėjo išsaugoti laisvę, bet per ją su didžiausia dvasios tvirtybe kurti visuotinį gėrį. Jau prieš 235 metus – ten pat, kur dabar gyvename mes. Svarbu prisiminti ir jausti dėkingumą, nes tokios idėjos persmelkia daugelio, taip pat ir būsimų kartų likimus.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
Cituota pagal: Valdymo įstatymas (Ustawa rządowa), 1791.05.03. Konstitucijos tekstas lietuvių k. (1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, vertė ir sudarė Eligijus Raila. Vilnius, 2001). Prieiga per internetą.
