Ar man jų reikia labiau nei jiems manęs? Nesu tikra, bet panašu, kad taip. Kitaip, turbūt, ir negalėtų būti. Arba būtų negerai, nesveika, ilgu. Šįkart kalbu apie santykius su artimais žmonėmis iš emigrantės pozicijos.
Ne tik emigracija, o ir pats gyvenimas man ne kartą parodė, kad artimumui fizinis artumas nėra būtinas. Su kai kuriais draugais susitinku po mėnesio ar po penkerių metų ir nėra jokio keistumo, atrodo, kad tiesiog tęsiame vakar pradėtą pokalbį, kol atsisveikiname „iki kito karto“, nors nė nenutuokiame, kada tai bus. Tokios draugystės yra dovana, kurią klaidingai laikiau savaime suprantama.
Turbūt būtent dėl tokių draugysčių egzistavimo vos grįžusi į Lietuvą puolu į glėbį daug metų nematytai bičiulei, su kuria kadaise paryčiais buvo ištuštintas ne vienas šampano butelis. Moteris šypsosi, tačiau jos kūno kalba byloja ką kita. Intuityviai atsitraukiu per porą žingsnelių atgal ir imu bendrauti taip, kaip mano (buvusi?) bičiulė bendrauja su manimi: mandagiai ir kiek atsainiai.
Vėliau klausiu savęs kas nutiko. Galbūt kaip nors ją įžeidžiau? Pamiršau gimtadienį, su kuriuo šiaip ar taip niekada viena kitos nesveikindavome? Ne. Aš tiesiog emigravau, o draugė išmoko gyventi be manęs. Tokios šáltos reakcijos yra labiau taisyklė nei išimtis. O laiko ir atstumo išbandymus atlaikančios draugystės yra reti aukso grynuoliai. Dažniau atsitinka kaip su mano minėta bičiule, pavadinkime ją Milda. Aš emigravau, o Milda liko. Tačiau kažkurioje savo proto kertelėje aš visam laikui likau tame laike su Milda, kai tuo tarpu Milda keitėsi kartu su vietove: augo, seno ir čia vykstančius pokyčius priėmė kaip savaime suprantamus, nejučia.
Nežinau, ar būčiau ryžusis emigruoti, jei būčiau žinojusi, kas manęs laukia. Nors mano išvykimą iš Lietuvos tikrai galima pavadinti sėkmės istorija – pasisekė ir su meile, ir su darbais. Tačiau prieš išvykdama nė nenutuokiau, kokia psichologiškai kompleksiška ir sudėtinga yra emigrantiška būtis. Kai gerai ir čia, ir ten. Kai kalbu dviem kalbomis ir gyvenu dviejose kultūrose vienu metu: toje, kurioje atsidūriau geografiškai, ir toje, kurią nešiojuosi savyje. Kai akcentas tampa pirmiausia pastebima ir ne visada pageidaujama tapatybės dalimi, nors rytą nubudusi jau nebežinau, kuria kalba sapnavau. Kiekvienas grįžimas į tėvynę yra ir džiugus, ir skausmingas tuo pat metu. Pavydžiu niekada iš čia ilgam neišvykusiems ir kartu jaučiu, kaip paprasčiausiai nesusišnekame, nes mano pasaulio matymas nebesutampa su svetur negyvenusių žmonių.
Aš tiesiog emigravau, o draugė išmoko gyventi be manęs.
Tik neseniai supratau, kad dažnai ilgiuosi ne tik Lietuvos, bet savęs jaunos ir visų anuomet man nutikusių dalykų. Lietuvą kaip emigrantė patiriu statiškai – mano pasaulėjautoje gimtinė liko tarsi sustingusi laike, kai man buvo dvidešimt treji. Todėl kaskart čia sugrįžusi pasąmoningai tikiuosi grįžti į tą šalį, kurią kadaise palikau. Viliuos, kad ji taip pat atrodys, taip pat kvepės, kad sutiksiu tuos pačius draugus ir su jais eisime į tą patį barą, kurio seniai jau nebėra. O senų draugų atmintyje tas baras net neypatingas, nes po jo toje vietoje atsidarė ir užsidarė daugybė kitų barų, kuriuose jie toliau patyrė nuotykių ir kūrė atsiminimus. Nes jų jaunystė ir seni geri laikai nesibaigė staiga, sulaukus dvidešimt trejų metų, kai lėktuvas atsiplėšė nuo žemės.
Jiems tai vyko pamažu, kaip ir visi modernūs pokyčiai Lietuvoje, kuriuos aš kaskart patiriu kaip staigius: „Geras, Lietuvoje jau yra kavos išsinešti?“, „o, jau visi čia „burgerius“ valgo?“ ir pan. Milda į tai tik gūžteli pečiais klausdama, po kokiu akmeniu aš ten tose JAV gyvenu ir paaiškina, kad „burgeriai“ yra so 2018, o dabar lietuviai mėgaujasi „poke bowlsais“.
Turbūt būtent dėl to pasąmoningo noro grįžti į senąją save aš ir patiriu emigrantišką senųjų draugysčių disonansą. Nes aš seniems draugams esu „tokia Vaiva, su kuria studijų metais bičiuliavomės, o paskui ji išvyko, rodos, į Londoną, o gal į Dubliną, jau nepamenu…“ Tuo tarpu man seni draugai yra tai, kas man liko iš tų jaunų dienų – nesvarbu, kad emigravusi aš užmezgiau naujų gilių draugysčių svetur, sukūriau šeimą ir turiu gražų socialinį ratą. Seni draugai yra vieninteliai draugai, kuriuos turėjau Lietuvoje, vieninteliai, kurių akyse ir prisiminimuose viliuosi susitikti ir tą jauną save.
Mildai išvengus mano mėginimo šiltai apsikabinti susimąsčiau, ar emigracija suvokiama kaip išdavystė ne tik kolektyviniu, bet ir asmeniniu lygmeniu? Apie pirmąjį esu kalbėjusi ir rašiusi ne sykį: visuomenė dažnai emigrantus gena į užribį nesuteikdama dvigubos pilietybės, visą užsienyje gyvenančių atskirų individų sukurtą meną ar literatūrą vadindama „emigrantų” ir panašiai. O kaip draugai? Nesu tikra, ar bičiuliai mano išvykimą svetur patyrė kaip mūsų draugystės paniekinimą, tačiau tikrai žinau, ką reiškia emigrantiškas kaltės jausmas.
Pavydžiu niekada iš čia ilgam neišvykusiems ir kartu jaučiu, kaip paprasčiausiai nesusišnekame, nes mano pasaulio matymas nebesutampa su svetur negyvenusių žmonių.
Kai siunčiu atvirukus ir niekada nesitikiu (o ir negaunu) jų pati, kai visas atostogoms skirtas laikas ir finansai skiriami vykti į tą pačią šalį – gimtinę, kur atskridusi siūlausi sumokėti už visų kavą ir kakavą ir atsiprašinėju, kad neparvežiau lauktuvių, o iš tikrųjų turbūt noriu tiesiog pasakyti „atsiprašau, kad emigravau…“
Lietuva – jau nebe ta, kurią palikau prieš penkiolika metų. Mano jaunystės draugės studentės staiga elgiasi ir atrodo kaip vidutinio amžiaus moterys, kol aš blaškausi Kauno gatvėmis naujų parduotuvių vitrinose besidairydama kažko, ką anuomet taip ir nesuvokiau turinti, o šiandien jau niekada nebeturėsiu.
Dabar jau žinau, kad kaskart grįžusi į Lietuvą atvykstu į naują šalį ir naują save, o jei vieną dieną nuspręsčiau čia gyventi, man tektų viską pradėti iš naujo – visai kaip kadaise emigracijoje, tik čia vienintelis skirtumas – iškart kalbėčiau be akcento. Galbūt po ilgos emigracijos į tėvynę grįžtančių gyventi žmonių būtį reikėtų vadinti reemigracija, nes tam tikra prasme jie keliasi į naują šalį? Nežinau. Bet žinau, kad kiekvienąkart grįžusi namo į JAV girdžiu tą patį mandagų klausimą: „Kaip tau sekėsi Lietuvoje?“ Ir į jį visada atsakau taip pat: „Nežinau… emocinė mėsmalė, tie sugrįžimai.“
Ir vis planuoju nueiti į kokią emigrantų terapiją. Ir vis nenueinu.
