Studijų metais skraidydama su „Ryanair“ maniau – šitaip tiesiog turi būti. Žmonės turi teisę žeminti kitus, jei šie neturi pinigų. Na, maždaug, tokia pasaulio tvarka, kitaip nebus ir būti negali, todėl reikia arba daugiau uždirbti, arba nuleidus galvą nuolankiai atsiduoti grubumui, įžeidinėjimams ir nužmoginimui.
Ryškiai, lyg tai būtų vykę praeitą savaitę, o ne prieš keliolika metų, pamenu skrydžius tarp Londono ir Lietuvos. Pačiu nepalankiausiu paros metu oro uoste prie laipinimo vartų, tiesa, gerokai anksčiau, nei prasidėdavo laipinimas, paklusniai stoviniuodavo minia. Išvargusių veidų žmonės nerimastingai dairydavosi aplink.
Anuomet mes kaip tauta dar nebuvome pratę šitiek skraidyti, daug kas rodėsi nauja, nesuprantama. Turbūt dažnam keleiviui bene didžiausią nerimą kėlė negailestingos avialinijų taisyklės. Prakaito išmušti keleiviai grūsdavo savo rankinius bagažus į tam skirtą metalinį matuoklį, o krepšiui netilpus avialinijų personalas versdavo už mantą susimokėti nemažą sumą. Sakysite, taisyklės yra taisyklės, visiems vienodos ir aš su tuo visiškai sutinku. Taisyklės gali būti netgi griežtos ir niekas nėra mums skolingas išimčių ar nuolaidžiavimo. Tačiau visa esmė, kaip tos taisyklės buvo realizuojamos, – grubiai, nemandagiai, su keleiviais elgiantis lyg su potencialiais nusikaltėliais.
Šypsausi prisimindama, kaip maištaudavau prieš tą bagažo limitavimą – ir iš principo, ir dėl to, kad būdama studente tikrai negalėjau sau leisti keliauti su didesniu lagaminu. Taigi, kiek tik įmanoma apsivilkdavau daugiau rūbų. Aišku, tam rinkdavausi sunkiausius, didžiausius megztinius. Prisidėdavau visko į kišenes, visus papuošalus irgi ant savęs ir pirmyn, kad tik tas bagažas tilptų į testavimo žiotis. Bet anuomet mudvi su drauge ir daugiabučio sklepe be dušo ir be tualeto pas babytes Palangoje kambariuką nuomodavomės – smagūs buvo laikai, ir dabar tas išmoningas taupymas rodosi ne tik išmoningas, bet ir nostalgiškas.
Šiandien keliauju mažiau, uždirbu daugiau, tačiau sutaupyti vis tiek mėgstu. Kita vertus, juk būna tokių datų ir destinacijų, kai kitų skrydžių kompanijų apskritai nėra ir tenka rinktis tas pigiąsias. Bet štai ir pajutau, kad jums teisinuosi, kodėl kartais skrendu pigiausiomis avialinijomis, tartum tai būtų kokia gėda. O iš tiesų gėda turėtų būti tik pačioms avialinijoms, savo požiūriu į klientus bandančioms visuomenei įteigti, kad pagarbos verti tik labai turtingi žmonės, kurie su šiomis avialinijomis apskritai neskraido.
Aš, naivuolė, kažkodėl buvau įsitikinusi, kad visas tas pigių avialinijų nemandagumas ir arogancija liko ten pat – praeityje, drauge su mano studentiškais nuotykiais. Deja…
Aš, naivuolė, kažkodėl buvau įsitikinusi, kad visas tas pigių avialinijų nemandagumas ir arogancija liko ten pat – praeityje, drauge su mano studentiškais nuotykiais. Deja… Pastarąjį pusmetį teko šiek tiek paskraidyti Europoje ir pamačiau, kad per tuos keliolika metų tikrai pasikeitė keliauninkai, o avialinijų elgesys išliko toks pats.
Dabar žmonės, mano subjektyviais stebėjimais, atrodo, nebe taip jaudinasi, jei reikės už kažką papildomai sumokėti. Daugelis savo noru išsipirkę patogesnes vietas, laipinimo pirmenybę ir panašias paslaugas. Tačiau su klientais personalas vis dar elgiasi nepagarbiai. Ir nors šį pusmetį jau negirdėjau šaukimo ir koliojimosi tarp keleivių bei avialinijų personalo (tai tikrai buvo dažnas reiškinys bent prieš dešimtmetį), apie požiūrį į klientus daugiau pasako įvairiose situacijose išryškėjantys avialinijų sprendimai.
Pavyzdžiui, (viename Londono oro uostų) lifto nėra, nors prie įlaipinimo vartų veda statūs laiptai. Pamatęs mamas su vežimėliuose miegančiais mažyliais avialinijų personalas nutaiso abejingus veidus ir ne tik nepadeda, bet ir nepasiūlo jokio sprendimo. Su klientais vis dar kalbama tokiu tonu, lyg jie būtų avialinijas apvogę – tą patyriau savo kailiu, nesileisiu į smulkmenas. Net susimokėjus už laipinimo pirmenybę ir atėjus su mažu vaiku ant rankų dar nereiškia, kad tikrai gausite vietą lėktuve.
Kartą (Kaune) man pasirodžius prie vartų buvo pranešta, kad avialinijos pardavė per daug bilietų ir gali būti, kad su sūnumi į skrydį tiesiog netilpsime. Tuomet man liepta laukti, kol visi sulips ir paaiškės, ar išskrisime šiandien į Londoną, ar ne. Kitąsyk, aišku vėl skrendant su pigiausiomis avialinijomis, keleiviai buvo sugrūsti į tokį pilną autobusą, kad man buvo neleista neštis vaikiško vežimėlio, nors šiam visada renkuosi „gate check in“ paslaugą. Esu tikra, kad panašių istorijų ir nusiskundimų yra daugybė. Ir pikta tikrai ne dėl to, kad viskas papildomai apmokestinama, anaiptol.
Tiesiog apmaudu dėl pačios pigių avialinijų nešamos žinutės – kad su ekonominės klasės keleiviais galima nesiskaityti, lyg jie būtų neverti pagarbos. Dėl to turbūt turėtų būti gėda patiems keliaujantiems – kodėl mes, pasaulio piliečiai, iki šiol leidžiame su savimi taip elgtis jomis beskraidydami?
