Rašau „vietiniai“, nors iš tiesų mintyse neturiu jokios konkrečios vietos. Veikiau kalbu apie platųjį pasaulį, jei konkrečiau – apie daugybėje turistinių vietų ryškėjančią tendenciją: dalis nuolatinių gyventojų vis nepalankiau žiūri į trumpalaikės nekilnojamojo turto nuomos verslus.
Tiesa, svarbu paminėti, kad ir sakydama „Airbnb“ šiuo atveju kalbu ne tik apie šią būstų nuomos platformą, o apie visas šiam tikslui skirtas platformas ir trumpalaikės nuomos idėją apskritai.
Tačiau taip jau yra, kad dėl savo populiarumo airbnb – toliau šiame tekste nerašysiu kabučių, – tapo bendriniu žodžiu, lygiai taip pat, kaip, pavyzdžiui, uberis dažnai tiesiog reiškia taksistą, nors galbūt jis ir neturi nieko bendro su šia konkrečia platforma.
Šią savaitę su vyru pagaliau įdėjome skelbimą apie savo namus Havajuose į platformą „Airbnb“. Tai buvo ilgai planuotas žingsnis, kuriam ruošėmės dvejus metus. Ir žinot, kas buvo baisiausia? Ne, ne laukti naujų svečių, ne pati mintis „o kas, jei niekas nenorės pas mus apsistoti?“ Ir net ne baimė dėl daiktų, kuriuos svečiai galėtų sugadinti. Mums baisu buvo viešai savo aplinkoje pasakyti, kad savo namus atveriame turistams, o ne vietiniams gyventojams.
Vienoje iš miestelių feisbuko grupių, vos užsiminusi apie ketinimus užsiimti airbnb, sulaukiau piktų komentarų ir buvau išvadinta godžia. Ir problema šiuo atveju yra ne tik žmonių nemandagumas virtualiai bendraujant su nepažįstamaisiais.
Žiūrint lokaliai, Havajuose šiuo metu yra vis gilėjanti nekilnojamojo turto krizė. Vis daugiau gyvenamųjų namų perorientuojami į turizmą, todėl vis daugiau vietinių gyventojų neranda nuolatinio būsto. Vyriausybė ėmėsi reguliacinio vaidmens ir nuo 2019 metų Havajų saloje įsigaliojo įstatymas, kad trumpalaike būsto nuoma galima užsiimti tik tuose namuose, kuriuose yra nuolatinių gyventojų. Šitaip tarsi mėginta sugrąžinti airbnb prie pradinio verslo idėjos principo – na, pamenat, kaip viskas vydavo kokiais 2010-aisiais? Anksčiau airbnb tikrai reiškė tiesiog laisvą kambarį kažkieno namuose, kur apsistojus būdavo didelė tikimybė ne tik susitikti, bet ir pabendrauti su tų namų šeimininkais. Tai buvo avantiūristiškas, kone studentiškas būdas keliauti, finansiškai vos vienu laipteliu aukščiau už koučserfingą (couchsurfing – platforma, kurios nariai gali nemokamai apsistoti vieni kitų namuose). Tai šitoks jaukus ir asmeniškas airbnb buvo turbūt prieš gerą dešimtmetį. Mes anuomet irgi taip keliavome ir kartais išnuomodavome savo laisvą kambariuką.
Anksčiau airbnb tikrai reiškė tiesiog laisvą kambarį kažkieno namuose, kur apsistojus būdavo didelė tikimybė ne tik susitikti, bet ir pabendrauti su tų namų šeimininkais.
„Venecija pavirto į Disneilandą…“ – piktinasi žmonės, vos išgirdę pavadinimą „Airbnb“. Žiūrint globaliai, vietos žmonėms trūksta ne tik Havajuose. Apskritai žmonijos populiacija tebegausėja, o Žemės plotas nesiplečia, kelionių apetitas ir pajėgumai vis didėja, todėl iš pažiūros nekaltas atrodęs „laisvo kambario versliukas“ kai kur tampa rimta problema. Mat dabar dažnai tai jau nebe „svečių miegamasis“, bet visas svečiams skirtas butas ar netgi namas.
Svečiai irgi tampa išrankesni: niekas jau nenori intymumo – visi nori privatumo. Kitaip tariant, randasi vis mažiau norinčių per airbnb ir kitas panašias platformas pažinti vietinius gyventojus ir jų gyvenimą iš vidaus. Vis populiaresnis (o gal jau ir populiariausias?) tampa bekontaktis įėjimas į nuomojamus būstus, kai jų savininkų apskritai nė netenka pamatyti. Vis dažniau vietoj viešbučio airbnb besirenkantys turistai tokį pasirinkimą motyvuoja ne kainos skirtumu, o tuo, kad trokšta „autentiškos patirties“. Tikroji ironija yra tai, kad turbūt mažai kas gali būti autentiškiau už trumpam atsilaisvinusį paauglio kambarį savaitgalį kokiame nors mieguistame miestelyje pasaulio pakraščiuose.
Tačiau turistai autentiškumą dažnai supranta kaip instagramo turiniui tinkamą interjerą, pagyvintą vietos kultūros detalėmis, kurias dauguma, nė nesigilindami į kultūras atskirai, vadina tiesiog „ethnic“. Mes irgi, štai, tokį interjerą sukūrėme ir tikimės, kad bus sėkmingas – laikas parodys.
Svečiai irgi tampa išrankesni: niekas jau nenori intymumo – visi nori privatumo. Kitaip tariant, randasi vis mažiau norinčių per airbnb ir kitas panašias platformas pažinti vietinius gyventojus ir jų gyvenimą iš vidaus.
„Tačiau kaip ta Venecija pavirto į Disneilandą?“ – klausite ir būsite visiškai teisūs sugrąžindami mane prie šio teiginio. Ir ne tik Venecija. Daugybė skirtingų, tarp turistų itin populiarių vietų netenka savo autentiškumo būtent dėl trumpalaikės nuomos. Vis daugiau privačiais buvusių namų virsta laikinais turistų namais, vadinasi, juose nebelieka nuolatinių gyventojų, o su jais – ir vietovės dvasios, autentikos.
Ir čia kalbu ne abstrakčiai: nebegalėdami sau leisti finansiškai arba neberasdami laisvo būsto gyventi centre, senieji vietos gyventojai keliasi į užribius. O drauge su jais dingsta ir tai, kas miestelį daro miesteliu: batų taisyklos, mėsos parduotuvės, kepyklos, kirpyklos – šių patalpas tuoj užima nauji barai ir suvenyrų parduotuvės. Šitaip pamažu gyvas buvęs miestas tampa turistų pramogų parku sezono metu, o turistiniam sezonui pasibaigus – miestu vaiduokliu. Nes subjurus orams ir turistams kuriam laikui pasitraukus, senieji gyventojai nesugrįžta. Būtent čia ir slypi didžiausia visų airbnb problema – kad tai daugiausia yra jau nebe atskirų šeimų ūkių versliukai, o korporacijų verslai.
Itin turtingi privatūs asmenys ir įvairios įmonės superka būstus populiariose turistinėse vietose nė neketindami jų perparduoti ar išnuomoti vietiniams gyventojams. Kartais būstai superkami kvartalais ar ištisomis gatvėmis, kurių paskirtis tampa viena – paversti juos trumpalaikės nuomos objektais. Šitokiu būdu ne tik dingsta bet koks tikras vietinis gyvenimas, bet ir dirbtinai sukeliamos nekilnojamojo turto ilgalaikės nuomos kainos. Internete nesunkiai galima rasti daugybę kursų apie tai, kaip nusipirkti kuo daugiau nuosavybės ir ją išnuomoti turistams, o frazė „pasyvios pajamos“ milenialų yra kartojama daug dažniau nei frazė „pensijų fondas“.
Šitaip pamažu gyvas buvęs miestas tampa turistų pramogų parku sezono metu, o turistiniam sezonui pasibaigus – miestu vaiduokliu.
Ar tai reiškia, kad dabar visiems reikėtų atšaukti (cancel) airbnb idėją kaip dar vieną politiškai nekorektišką reiškinį? Nemanau. Daugybė žmonių iš tiesų nuomoja dalį savo tikrų namų, kuriuose patys ir gyvena. Be to, svarbu nepamiršti, kad į turistines vietas turistai suneša milžiniškus kiekius pinigų, kurių bent dalis tikrai nugula vietinių gyventojų kišenėse.
Tačiau svarbiausias man čia atrodo senas moralinis socializmo versus kapitalizmo klausimas: kas pasakys, kiek žmogui galima turtėti? Jeigu iš pradžių turistams nuomojusi laisvą paauglio kambarį šeima šitaip susitaupo pinigų antram, investiciniam būstui, kuo tai skiriasi nuo šeimos, nusipirkusios dvidešimt būstų? Ir panašiai. Aiškių atsakymų, deja, neturiu.
Bet perskaičiusi keletą straipsnių apie airbnb poveikį skirtingoms gyvenvietėms supratau porą dalykų. Pirmiausia, mano namai – ką noriu, tą į juos įsileidžiu. Kad ir kaip trūktų būstų, neetiška ir sunkiai įsivaizduojama yra įstatyminiu lygmeniu versti žmones rinktis, ką jie gali ir ko negali daryti savo namuose. Tai čia žiūrint iš nuomotojo perspektyvos. O pažvelgus iš keliautojo varpinės, svarbu pasidomėti, kam priklauso turistams apgyvendinimą siūlanti vieta. Turbūt svarbiausia, ar ten kas nors nuolatos gyvena?
Tačiau jei ruošiatės keliauti ir norite tikros autentikos, siūlau pamiršti visus airbnb ir prisiminti seną gerą romantinę komediją „The Holiday“, kurioje JAV Los Andžele ir mažame Anglijos kaimelyje gyvenančios herojės Kalėdų švenčių laikotarpiui susikeičia namais. Tokie namų mainai įvairiose platformose egzistuoja jau senokai ir pastaruoju metu tampa vis populiaresni.
