Nuomonės

2020.01.18 19:22

Vaiva Rykštaitė. Geras tėtis, eilinė mama

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2020.01.18 19:22

„Koks geras tėtis!“ Jums dar neatsibodo šita dainelė? Man tai – labai. Bet ją girdžiu vėl ir vėl, turbūt nuo pat vaikystės, bet iš tiesų į jos žodžius dėmesį pradėjau kreipti tik pati tapusi mama. 

Bet dabar ne apie mane, dabar – apie tėčius, gerus arba normalius, nes blogų tėčių beveik nebūna, ar bent jau taip teigia mano giminės folkloras. Kai vyras palieka moterį su vaikais, visuomenė jį pasmerkia, bet ne per daug. „Nes gi vyras…“ – gūžteli pečiais ir kreipia kalbą kitur. O įsivaizduokime, jei vyrą ir vaikus palieka žmona ir vaikų mama? Skandalas! Ir begaliniai svarstymai, kas jai negerai? Beširdė? O gal niekad ir neturėjo motiniškojo instinkto?

Pradėjau nuo ekstremalių pavyzdžių. Galima ir paprasčiau, pavyzdžiui, per kiekvienus šeimos pietus, kai mano vyras paima mažąją man nuo kelių tam, kad galėčiau ramiai pavalgyti, aš tiesiog girdžiu visų tetulių galvose aidinčius susižavėjimo šūksnius: „Mat, kokį gerą vyrą surado!“ Dažnai ir garsiai pasako. Tik štai, jei mano vyras kavinėje kerta picą, o aš tuo metu su vaiku ant kelių bandau kažkaip suvalgyti savo makaronus, ničniekas kažkodėl nesako: „Kokia gera mama, leidžia vyrui ramiai pavalgyti…“

Arba kitas pavyzdys, šitas mano aplinkoje jau visiška klasika. Kai ko nors paklausiu, kaip sekasi naujai tėvais tapusiems pažįstamiems, dažnai girdžiu maždaug tokį atsakymą: „Gerai, vaikas sveikas, Lina maitina, bet jau, žinok, Tomas koks geras tėtis, tu neįsivaizduoji, nešioja, bučiuoja, pats sauskelnes keičia!“ Taip, žmonės iki šiol vis dar stebisi, kodėl tėčiai myli savo pačių vaikus.

Kodėl niekas nesižavi mamų gerumu? Spėju, todėl, kad istoriškai rūpinimasis vaikais pernelyg ilgą laiką buvo vien moterų reikalas. Tačiau akivaizdu, kad tas metas jau praeityje – vieniši vaikus auginantys tėčiai ir tėvystės atostogų einantys vyrai yra gyvas įrodymas, kad, pasirodo, tėčiai irgi myli savo vaikus. Ir medalio jiems už tai nereikia kabinti.

Bet nuoširdžiai sakau, kad kartą vos neapsiverkiau, kai ant pievelės mano vyrui bekeičiant dukros sauskelnes gal dvi praeivių poros stabtelėjo jo pakalbinti, pagyrė esant geru tėčiu.

Priešingai, man rodos, kiekvienąsyk aikčiojant ir giriant „gerą tėtį“, taip sukuriamas įspūdis, kad vyras daro kažką neįprasto, ypatingo, nenatūralaus. Tą gyrimą galima traktuoti ir dar kitaip – lyg į vyrą būtų žiūrima tartum į buityje ir vaikų priežiūroje ne visai įgalų dunduką. Na, maždaug, kaip giriamas nesąmonę ant popieriaus papeckiojęs dvejų metų vaikas: „Oi, kaip gražiai nupiešei!“ Taip ir sauskelnes keičiančiam vyrui: „Ak, koks šaunuolis!“ Tik abiem gyrimo atvejais giriančioji pusė slapta žino, kad genijaus šiame veiksme nerasta.

Vis tik svarbiausias gėrėjimosi tėčiais niuansas yra motinos darbo nuvertinimas. Sutinku, skamba šiek tiek dramatiškai, ir čia jau rizikuoju įsijausti aukos vaidmenin. Bet nuoširdžiai sakau, kad kartą vos neapsiverkiau, kai ant pievelės mano vyrui bekeičiant dukros sauskelnes gal dvi praeivių poros stabtelėjo jo pakalbinti, pagyrė esant geru tėčiu.

Taip pat skaitykite

Aš vien tą dieną buvau pakeitusi gal septynerias sauskelnes, bet nė karto niekas nepriėjo ir nepatapšnojo per nugarą sakydamas „šauniai padirbėjai“. Nes mano vaikas yra mano pačios džiaugsmas ir bėda. Nes gamtos neva taip surėdyta – moteriai iš prigimties geriau sekasi keisti sauskelnes (kas, kad prieš kelis dešimtmečius tos sauskelnės apskritai neegzistavo) ir lakstyti su sriubos šaukštu aplink stalą. Ir, ką bedarytum, vis tiek rizikuoji būti ne tokia jau gera mama.

Man keisčiausia, kad tokiais gerais tėčiais labiausiai žavisi vyresnės kartos moterys, nors būtent jos gyvenime patyrė daugiausia nelygybės dėl savo lyties.

Pavyzdžiui, išeisi dirbti ir atiduosi vaiką auklei ar į darželį – jau caksi lūpomis pasaulis, gi negerai šitaip, tokį mažą vaiką svetimiems… Liksi namuose su šaukštu aplink stalą lakstyti – iškart visuomenės akyse atsiduri ant žemesnio laiptelio, nes namų šeimininkės nuomonė negali būti svari, ir apskritai, ką tos namų šeimininkės išmano, va, užaugs vaikai tuoj ir išeis, o gal ir vyras išeis, nes su tokiomis perekšlėmis neįdomu, žiū, tik verda ir skalbia.

Gera mama būti sunku. Kartais atrodo, beveik neįmanoma. Užtat kaip lengva būti geru tėčiu! Iš esmės geras tėtis gali ir nieko nedaryti. Jam nebūtina nei padėti buityje, nei apkabinti savo vaikų, nes vis tiek atsiras besižavinčiųjų, kad štai, koks santūrus, tikras vyriškumo pavyzdys vaikams, ir retas kuris apkaltins jį švelnumo stoka. O jei norisi tapti tikru supertėčiu, užtenka atlikti vieną normalų tėtišką veiksmą, tarkime, nuvalyti vaikui snarglį arba užpakalį arba kaip garsiojoje Linos Žutautės knygutėje „Kakė Makė ir Supertėčio diena“ prisvilinus košę iškepti blynų ir beširdiškai sujaukus namus nueiti kartu su vaiku žiūrėti televizoriaus.

Nes grįžusi namo mama gi viską sutvarkys. Man keisčiausia, kad tokiais gerais tėčiais labiausiai žavisi vyresnės kartos moterys, nors būtent jos gyvenime patyrė daugiausia nelygybės dėl savo lyties. Nežinau, gal ieškau dobilų ten, kur jų nereikėtų ieškoti, ir vis tik nepaneigsite, kad daug rečiau nuskamba frazė „Kokia gera mama!“, nors gerų mamų pasaulyje yra lygiai tiek pat, kiek gerų tėčių, o gal net daugiau.

Taip pat skaitykite