Vilniaus meras Valdas Benkunskas jau kurį laiką aktyviai dalyvauja varžybose dėl mažiausiai socialiai jautraus Lietuvos politiko titulo. Šitai ypač matoma, kai užuot pakvietęs miestiečius į prasmingą diskusiją apie tai, ką augantis tarptautiškumas reiškia sostinei ir kaip atsakyti į kylančius iššūkius, jis kraunasi politinį kapitalą populistiškai eskaluodamas migracijos temą.
Tai nėra nei nauja, nei nematyta strategija – suaižėjusioje, nerimastingoje visuomenėje atpirkimo ožių paieškos taktika ir įtampos numelioravimas į pažeidžiamas grupes dažnai sukuria greitą matomumą ir netgi politinės vizijos iliuziją.
Tačiau V. Benkunsko pasirinktoje antiimigracinėje retorikoje itin išsiskiria ne tik sugedusio telefono principu perduodama informacija apie tai, kiek procentų migrantų reikia, kad visuomenės pasiektų lūžio tašką, bet ir tai, kas, anot jo, nutinka, kai ta riba peržengiama. Vilniaus meras teigia, kad tuomet ima formuotis getai.
Keistas žodžių ir vaizdinių pasirinkimas miesto, kuris gyvena Vilniaus žydų geto istoriniame šešėlyje, merui. Nors žodis „getas“ pastaruoju metu ilgai negalvojant vartojamas bet kokiai tautinių mažumų ar migrantų tankiai apgyvendintai miesto daliai įvardyti, jo daugiasluoksnė, dažnai tragiška, istorija reikalautų, kad bent jau tie, kurie viešu kalbėjimu formuoja visuomenės matymą, stabtelėtų ir susimąstytų apie savo žodžių svorį.
Keistas žodžių ir vaizdinių pasirinkimas miesto, kuris gyvena Vilniaus žydų geto istoriniame šešėlyje, merui. Nors žodis „getas“ pastaruoju metu ilgai negalvojant vartojamas bet kokiai tautinių mažumų ar migrantų tankiai apgyvendintai miesto daliai įvardyti, jo daugiasluoksnė, dažnai tragiška, istorija reikalautų, kad bent jau tie, kurie viešu kalbėjimu formuoja visuomenės matymą, stabtelėtų ir susimąstytų apie savo žodžių svorį.
„Getas“ kaip sąvoka gimė 16 a. Venecijoje, kur žydų tautybės miestiečiams buvo leista apsigyventi tik Kanaredžo saloje, buvusios vario liejyklos teritorijoje. Iš čia, kaip mano dauguma istorikų, ir kyla pats žodis – geto arba gheto venecijiečių dialektu reiškė tiesiog liejyklą. Tankiai apgyvendinta sala, saugoma krikščionių sargų, už kuriuos patys geto gyventojai turėjo susimokėti, ne tik išstūmė žydus iš miesto, bet ir leido Venecijos senatui juos geriau stebėti, kontroliuoti, apmokestinti ir kitokiomis politinėmis priemonėmis kurti antrarūšių, diskriminuojamų miestiečių klasę. Tokią praktiką netrukus perėmė ir kiti miestai – Roma, Praha, Frankfurtas.
Dar tragiškesnį atspalvį žodžiui suteikė Hitleris, kuris žydų getus naudojo kaip tarpinę stotelę pakeliui į visišką žydų išnaikinimą. Vilniuje 1941–1943 m. buvo įkurti du getai – Didysis ir Mažasis, kuriuose siaubingomis sąlygomis buvo įkalinti daugiau nei 40 000 žydų kilmės miestiečių. Dauguma tų, kurie išgyveno badą, ligų protrūkius, šaltį ir kitokius sistemingai sukurtus pažeminimus ir nepriteklius, vėliau buvo sušaudyti Paneriuose.
Šiuolaikinių atspalvių, kaip apleista, skurdi ir pavojinga miesto dalis, apgyvendinta mažumų, getas ėmė įgauti JAV 20 a. šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, kai dėl oficialių ir neoficialių segregacinių įstatymų ir patvarkymų nebaltaodžiai žmonės galėjo gyventi tik tam tikrose miesto dalyse. Menkai finansuojamos mokyklos, prastai išplėtotos socialinės, administracinės ir sanitarinės paslaugos bei kitoks miestų ir valstijų strateginis aplaidumas sukūrė sąlygas, kur ištrūkti iš skurdo ir nusikalstamumo ciklo reikėjo itin didelės sėkmės ir pasiryžimo.
Tad kai Vilniaus meras kalba apie getų grėsmę, norisi jo paklausti, kurių iš šių mažumų valdymo priemonių jis ketina imtis, nes getus kuria ne patys mažumoms priklausantys žmonės, o miestų valdžia.
Tad kai Vilniaus meras kalba apie getų grėsmę, norisi jo paklausti, kurių iš šių mažumų valdymo priemonių jis ketina imtis, nes getus kuria ne patys mažumoms priklausantys žmonės, o miestų valdžia. Vilniuje kalbėti apie getų kūrimą ar kūrimąsi, kol drąsiai į akis nepažvelgėme savo istorijai (bent jau tai, kuri, pavyzdžiui, glūdi po buvusiais Sporto rūmais), reikėtų daug atsargiau.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
