2017 m. interviu LRT komentuodamas Vatikano požiūrį į musulmonus pabėgėlius ir musulmoniškose šalyse persekiojamus krikščionis Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius pasidalijo įspūdžiu, kad „žiniasklaida, medžiojanti sensacijas, greičiau pasigauna intriguojančius faktus, o tai, kas pastoviai vyksta, ją mažiau domina. Bangų ant Lesbo salos kranto išmestas negyvas vaikelis yra sensacija, o kad kažkur bažnyčioje susprogdinami besimeldžiantys krikščionys ar jiems nupjaunamos galvos – jau nebėra sensacija, nes tai vyksta nuolatos“.
Šie kaltinimai krikščionių persekiojimo ignoravimu sekuliariai žiniasklaidai ar religinių nekrikščioniškų mažumų teisių aktyvistams Vakarų šalyse dažnai girdisi pristatant ne vienos tarptautinės krikščionių teisių apsauga besirūpinančios organizacijos ataskaitas.
„International Christian Concern“, „InterSociety“, „Open Doors“ ir kitos organizacijos jau ne vienus metus skelbia ataskaitas apie krikščionių persekiojimą visame pasaulyje. Nėra jokių abejonių, kad šiais laikais ne vienoje pasaulio šalyje, ypač Azijoje ir Afrikoje, įvairių konfesijų krikščionys persekiojami dėl religijos. Ir to nedera ignoruoti. Ginčytinesne ataskaitose daroma ir jų motyvaciją iš dalies atskleidžianti išvada, kad krikščionys – daugiausia pasaulyje persekiojama religinė bendruomenė. Atrodo, kad dėl šios išvados jose kartais pasitelkiami klaidingi duomenys ir supaprastintu situacijų supratimu grindžiamos interpretacijos. Apskritai ne visuomet aišku, kas laikoma persekiojimu ir konkrečiai persekiojimu dėl religijos.
Pavyzdžiui, tai akivaizdu kalbant apie krikščionių persekiojimą Nigerijoje, kur krikščionių ir musulmonų beveik tiek pat. Ten dėl žemės ir kitų išteklių ar politinio islamo įtvirtinimo kovojančios musulmonų grupuotės žudo ir persekioja ne tik krikščionis, bet ir joms nepaklūstančius musulmonus. Savo ruožtu krikščionys taip pat puldinėja musulmonus, nors pastarųjų aukų skaičius turbūt mažesnis. Specialistai nėra vienareikšmiškai įsitikinę, kad konfliktai vyksta religijos pagrindu, su juo sieja tik nedidelę dalį nusikaltimų. Krikščionių teisių apsauga besirūpinančių organizacijų pristatomi skaičiai gerokai skiriasi, patikrinus, pavyzdžiui, „InterSociety“ ataskaitoje pateiktą informaciją, nustatyta, kad nurodytas per 2025 m. sausį–rugpjūtį Nigerijoje nužudytų krikščionių skaičius apskaičiuotas savavališkai priskiriant aukoms krikščionišką tapatybę ir klaidingai atliekant aritmetiką.
Kalbant apie Meksiką – religingą krikščioniškos daugumos šalį – ataskaitose krikščionių persekiojimui gali būti priskiriamos situacijos, kai smurtą smerkiantys, nusiginklavimo iniciatyvas remiantys, vietos konfliktuose tarpininkaujantys krikščionys nukenčia nuo kartelių smurto. Ar jie persekiojami dėl religijos? Taip, jų aktyvizmą galima laikyti jų religingumo raiška, bet tuomet bet kokį krikščioniškos tapatybės žmonių persekiojimą dėl bet kokių priežasčių galėtume laikyti persekiojimu dėl religijos. „Open Doors“ ataskaitoje teigiama, kad Meksikoje genčių gyvenamose vietose diskriminaciją ir smurtą patiria evangelikai, atmetantys „protėvių papročius“. Pažvelgus į pateiktą nuorodą pasirodo, kad omenyje turima vienintelė šiose bendruomenėse leidžiama religija – katalikybė. Taip, ir krikščionys gali persekioti kitus krikščionis, taip didindami pasaulinį krikščionių persekiojimo mastą.
Turbūt bet kokias – ne tik šias – ataskaitas ir tekstus dera skaityti kritiškai. Ir net jei pasitaiko netikslių skaičių, kai kuriose Azijos ir Afrikos šalyse krikščionių patiriamas persekiojimas yra faktas.
Kitas klausimas – šio persekiojimo ignoravimas. Juo paprastai kaltinama sekuliarioji Vakarų žiniasklaida, sekuliarūs intelektualai ir žmogaus teisių aktyvistai. O kiek krikščionių mažumų persekiojimas rūpi patiems krikščionims – pavyzdžiui, Lietuvos katalikams? Kiek jiems skauda ne tik dėl šio persekiojimo ignoravimo, bet ir dėl pačių persekiojamų krikščionių, pavyzdžiui, Afrikoje ir Azijoje? Lietuvoje tikrai būta iniciatyvų, liudijančių rūpestį persekiojamomis krikščionių mažumomis. Pavyzdžiui, 2015 m. Seime priimta rezoliucija dėl krikščionių ir kitų religinių mažumų genocido Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. 2018 m. ten pat surengta joms skirta konferencija „Krikščionių kalvarijos. Persekiojami krikščionys liudija“. Atrodo, kad rezoliuciją ir konferenciją inicijavo visų pirma lietuviai katalikai pasauliečiai, aktyviai veikiantys tarptautinėje erdvėje – tuometis Seimo narys Mantas Adomėnas ir tuometė Europos Parlamento narė Laima Andrikienė.
Šias iniciatyvas palaikė ir Lietuvos Katalikų bažnyčios hierarchai, bažnyčios informavimo priemonėse taip pat pasirodydavo žinių apie kenčiančias krikščionių mažumas. Daugiausia apie jas bylojo popiežiaus ar įvairių Vatikano pareigūnų kalbų, pamokslų, popiežiaus kelionių, Vatikane ar kitur vykusių įvykių ar įvairių šalių dvasininkų susibūrimų apžvalgų publikacijos. Tuo metu lietuvių dvasininkams ir jų klausytojams krikščionių persekiojimas iki šiol visų pirma reiškia lietuvių katalikų persekiojimą sovietmečiu – būtent jis dažniausiai minėtas publikuotuose šalies dvasininkų pamoksluose, vyskupų konferencijos posėdžių, kunigų susirinkimų ir kitų renginių aprašymuose.
Lietuviškame kontekste (Lietuvos vyskupų, kunigų susirinkimuose ar pamoksluose) apie krikščionių mažumų persekiojimą dažniau imta kalbėti nuo 2014 m., kai mūsų šalį pasiekė pabėgėlių krizė. Pavyzdžiui, 2015 m. pasakota ne tik apie „Carito“ darbą su pabėgėliais, bet ir apie priimtus krikščionis iš Irako, jų persekiojimą gimtojoje šalyje, lietuviai pamoksluose raginti padėti persekiojamiems krikščionims ir pabėgėliams, melstasi už juos. Dvasininkai pasisakymuose krikščionių mažumų persekiojimą Afrikoje ir Azijoje siejo ne tik su katalikų teologija ir pirmųjų krikščionių persekiojimu – ir čia rasta progų prisiminti, kad, kaip minėtoje 2018 m. konferencijoje kalbėjo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, „dar neseniai žmonės Lietuvoje buvo žiauriai persekiojami dėl tikėjimo taip, kaip šiandien krikščionys yra persekiojami Kinijoje, Eritrėjoje, Irake, Nigerijoje, Šiaurės Korėjoje, Pakistane, Saudo Arabijoje, Sudane, Sirijoje ir kituose kraštuose visame pasaulyje“.
Gal tai pastanga tolimų krikščionių mažumų kančias priartinti prie lietuvių patirties? Nieko keisto, kad persekiojimo sovietmečiu prisiminimai daugeliui lietuvių katalikų svarbesni už kur nors toli gyvenančių krikščionių kančias. Posovietiniame kontekste bažnyčios tapatybę pirmiausia lėmė sovietinė patirtis, kuriai apibendrinti tiko persekiojimo ir kankinystės vaizdinys. Jis buvo ne mažiau naudingas ir posovietinėje religijos politikoje, kurioje simbolinį kapitalą religinėms bendruomenėms teikė jų nukentėjimas nuo sovietinio režimo.
Kitas dvasininkų pasisakymuose apie krikščionių mažumų persekiojimą išryškėjęs motyvas – jau anksčiau iš Vatikano sklidusios mintys apie „subtilesnius krikščionių persekiojimo būdus“ Vakarų šalyse ir raginimas priimti, laikytis „nepopuliarių pozicijų“, kaip galima numanyti, visų pirma priešinantis „genderistinei ideologijai“. Būtent šis motyvas tapo ryškiausias, kai nuo 2020 m. Lietuvos katalikų hierarchų dėmesys krikščionių mažumų persekiojimui nuslopo ir krikščionių persekiojimo diskursą plėtoti ėmėsi pasaulietis Tomas Viluckas.
Tik vargu, ar pagrįsta kaltinti sekuliarią žiniasklaidą ir platesnę visuomenę, kad joms nerūpi Afrikoje ir Azijoje kenčiantys krikščionys. Nes krikščionių persekiojimo diskurso skleidėjams jie greičiausiai irgi nerūpi.
Savo 2021 m. įkurtame krikščioniškame naujienų portale „Laikmetis“ jis pristatė daugybę paprastai iš angliakalbės evangelinės žiniasklaidos paimtų krikščionių persekiojimo Azijos ir Afrikos šalyse pavyzdžių, nešykštėdamas šiurpą keliančių, brutalumą iliustruojančių detalių apie aukų nuodijimą, nukirsdinimą, bėgimą bandant išsaugant gyvybę ir t. t. Kiek šios publikacijos rodo rūpestį persekiojamomis mažumomis, o kiek greta pasakojamomis istorijomis apie Vakarų šalių krikščionis, kaip teigiama, nukentėjusius dėl antigenderistinės pozicijos ar nuo vietos musulmonų? Iš tiesų atrodo, kad fizinės prievartos prieš krikščionių mažumas atvejai yra daugiau kontekstas, skirtas pristatyti ir padedantis interpretuoti su lyčių politika susijusius atvejus krikščionių daugumos šalyse, įskaitant ir Lietuvoje.
T. Viluckas išplėtojo JAV atsiradusį, o vėliau ir daugelyje kitų krikščioniškos daugumos šalių lyčių politikoje ir kitais tikslais pasitelkiamą krikščionių persekiojimo diskursą. Nors susijęs su krikščioniškoje teologijoje esmišku persekiojimo vaizdiniu ir rūpesčiu krikščionių mažumomis musulmoniškos daugumos šalyse, jis iš esmės grindžiamas krikščionių persekiojimo krikščioniškuose Vakaruose pojūčiu. Diskurse pasitelkiami fizinio smurto vaizdai yra labai svarbūs: jie atlieka ne tik informacinę funkciją, bet ir kelia baimę, galinčią vienyti krikščionis, skatinti pasitikėjimą kalbėti apie tikėjimą ir jo įkvepiamą drąsą.
T. Viluckas išplėtojo JAV atsiradusį, o vėliau ir daugelyje kitų krikščioniškos daugumos šalių lyčių politikoje ir kitais tikslais pasitelkiamą krikščionių persekiojimo diskursą.
Taip šis diskursas mobilizuoja religinio persekiojimo kalbą, kad būtų nutildytos politinės diskusijos, bet kokias su šia politizuotos krikščionybės versija neatitinkančias pozicijas apibūdinant kaip antireliginio fanatizmo ir persekiojimo atvejį ir archetipinę kankinio figūrą pasitelkiant kaip nekvestionuojamo religinio ir politinio autoriteto šaltinį. Neretai persekiojamos krikščionių mažumos apskritai pamirštamos ir imama kalbėti tik apie tai, kas rūpi iš tikrųjų, – apie savo kančią, jaučiamą didvyriškai kovojant su „genderizmo ideologija“. Šiuo keliu žengia aktyviai besireiškianti Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga.
Ar reikėtų ignoruoti šios profesinės sąjungos ir kitų krikščionių persekiojimo diskurso skleidėjų baimes dėl Lietuvoje jau (ir vėl?) vykstančio persekiojimo? Ne, nes šios katalikų grupės, kaip ir kitų religinių grupių, persekiojimo ar jo pojūčio ignoravimas gali paskatinti radikalizaciją, kurios pastaruoju metu ir taip netrūksta. Atvejus, kai lietuviai teigia patyrę persekiojimą dėl (bet kokios) religijos, dera nuodugniai ir nešališkai analizuoti. Tik vargu, ar pagrįsta kaltinti sekuliarią žiniasklaidą ir platesnę visuomenę, kad joms nerūpi Afrikoje ir Azijoje kenčiantys krikščionys. Nes krikščionių persekiojimo diskurso skleidėjams jie greičiausiai irgi nerūpi.
