Vėžio diagnozę Aida Rafanavičė išgirdo prieš metus. Nors ligos forma pažengusi, tačiau Aida prisipažįsta – iš to, kaip jaučiasi ir atrodo, niekaip negali suvokti, kad ši istorija yra apie ją. LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ moteris dalijasi savo sveikimo kelionės kalneliais – juose yra ir optimizmo, ir skausmo, ir pripažinimo, bet svarbiausia – pilnatvės.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Kodėl savo diagnozę socialinėse medijose esi aprašiusi būtent anglų kalba?
– Anglų kalba man yra svetima, ne mano gimtoji, jos nebuvo net mokykloje, todėl tas angliškas terminas yra tolimas. Vėliau, besidomėdama sveikstančiųjų istorijomis, supratau, kad svarbu nesusitapatinti su savo liga, tai yra vienas iš patarimų. Lietuvių kalba mano diagnozė skamba taip – kiaušidžių vėžys.
– Esi rašiusi, jog turėjai pramušti „keturis dugnus“, kol priėmei diagnozę – ką turėjai omenyje?
– Paskutinis dugnas atsirado su tikslia diagnoze. Pirmiausia buvo eilinė ginekologinė patikra, tik iš gydytojo veido supratau, kad kažkas negerai – kiaušidės yra padidėjusios. Man pasitaikė gydytoja, kuri su didele atjauta žiūrėjo į mano situaciją.
Pasidarėme kraujo tyrimą. Tas vakaras buvo pilnas ašarų, bet turėjau vilties, kad kraujo tyrimas nieko neparodys. Atsikėliau ryte, ir jau buvo įkritęs laiškas, jog kraujo rodikliai nėra man palankūs.
Pirmasis gydytojos skambutis buvo antrasis šokas. Gydytoja pasakė, kad kartais kraujas rodo ir uždegimus, kitokius pakitimus, todėl užsidegė dar viena maža vilties švieselė. Pasidarius dar vieną tyrimą, diagnozę pasitvirtino ir parodė išplitimą. Tai buvo dar vienas sukrėtimas.
Paskutinis sukrėtimas – ketvirtos stadijos nustatymas. Buvo baisu, bet už kiekvieno kampo laukė kažkas dar baisesnio.
– Kaip jauteisi, išgirdusi apie ketvirtąją stadiją?
– Tai mane šokiruoja ir dabar, kartais ir dabar medikai primena, ką tas skaičius reiškia ar galėtų reikšti (...). Gydytojas klausė, ar noriu žinoti, kiek procentų išgyvena mano vėžio stadiją, kiek metų liko gyventi. Atsakiau, kad nenoriu. Nenoriu prisirišti prie diagnozės, nes žinau, kad noriu daryti viską, ką galiu geriausiai.
– Kaip atrodė tavo gyvenimas tik išgirdus apie diagnozę? Koks gydymas tau buvo paskirtas?
– Buvo paskirta chemoterapija tam, kad galėtume sumažinti plitimą. Po to – operacija, po jos – dar dvi chemoterapijos, o po jos – biologinė terapija. Esu biologinės terapijos cikle, fiziškai vaistų nebegaliu jausti, jausmas toks pats, lyg leisčiausi vitaminus.
Tačiau chemoterapijų ir operacijų ciklas buvo banguotas. Mes su vyru greitai priėmėme sprendimą nieko neslėpti (...), kalbėti apie savo pažeidžiamumą. Gavau tokio palaikymo, kokio nesitikėjau, gavau tokius specialistus, apie kuriuos net nenutuokiau.
Kartu tapau ir įkvėpimu kitiems, o prie to, kad prieš operaciją beveik nebeliko jaudulio, prisidėjo tai, kad buvau užsiėmusi kalbėdama su kitomis sergančiomis moterimis.
– Kaip tau sekėsi išgyventi chemoterapiją?
– Sakyčiau lengvai, tačiau žiūrint su kuo galiu lygintis. Aš save lyginu su istorijomis, apie kurias girdėjau koridoriuose. Aš eidavau lašintis kas tris savaites, tačiau žinau moterų, kurios eidavo kiekvieną savaitę. Sunkiausios man būdavo 3-4 dienos.
Juokauju su drauge, jog anksčiau į šią būseną pati save įvesdavau – eidavau į barus ir kentėdavau pagirias. Mane stipriai pykino, buvo silpna, tačiau spirdavausi ir keldavausi iš lovos.
Aš nesusitapatindavau su savo diagnoze, jei būdavome susiplanavę atostogas, tai į jas ir varydavome. Vakare man sulašindavo vaistus, ryte išskrisdavome į Prancūziją. Ir viskas praeidavo gerai – kita energija veikia gydančiai.
– Kaip tau pavyko nepasiduoti savigailai?
– Pirmoji mano reakcija buvo – susimoviau savo gyvenimo projekte. Vėliau terapijoje išsigryninau, jog turiu tai pamesti. Aš visada orientavausi į rezultatą – tiek versle, tiek darbuose, tiek gyvenime. Turbūt ši savybė pagelbėjo man ir sveikime.
Nejaučiau gėdos dėl ligos, bet vėl gi – mačiau, kad nesu viena, nesipriešinau tam, kas vyko. Vienaip ar kitaip tai yra didelė mano dovana.
Aišku, mano vyrui galbūt mano kelionė atrodo kitaip, artimam žmogui visuomet labiau skauda. Gal aš sakau, kad viskas yra gerai, jis taip nesakytų (...). Mano vyras norėjo taip pat nusiskusti galvą, bet mūsų dukra jam uždraudė – sakė, jog mamai tinka, o jam visai netiks.
– Kaip tavo diagnozę priėmė tavo mažametė dukra? Ar ji turėjo tau klausimų?
– Tuo metu kaip tik išėjo italų profesoriaus knyga apie badavimą ir jo poveikį chemoterapijai, jos veiksmingumui. Pradėjau badauti prieš chemoterapiją, vienas iš efektų, bent jau taip sakoma – sumažėjęs plaukų slinkimas.
Po pirmosios neslinko, po antrosios chemoterapijos pradėjo slinkti. Pasodinau dukrą ir pradėjau su ja kalbėtis, pasakiau, kad mano kelionėje gali taip atsitikti ir parodžiau Indrės Burlinskaitės nuotraukas (...).
Mano dukra pati yra ilgaplaukė, labai pergyvenau, kaip ji sureaguos, bet ji pamačiusi mane pirmą kartą pasakė, kad atrodau puikiai. Aš jai anksti parodžiau, kad visaip gali būti gražu, tą ji girdi ir iš aplinkinių žmonių.
– Nepaisant sunkumų, savo patirtį vadini dovana – kodėl?
– Gal mieliau rinkčiausi žiedą su deimantu, tačiau per metus laiko nebūčiau tiek užaugusi, kiek užaugau dabar, nebūčiau tiek sužinojusi apie pasaulį, tiek visko pamačiusi, tiek sužinojusi apie save, apie santykius.
Visada buvau optimistė, bet dabar dar labiau įsikvėpiau. Nemanau, kad pasaulis yra rožinis, tačiau priimu tai, kas vyksta, galbūt net namų konfliktą – gal užtenka tame pabūti, gal net pasimėgauti emocijomis.
Viso pokalbio klausykite čia:
Parengė Emilija Balcerytė
