Tai ką, galime konstatuoti faktą, kad tiek barsukas, tiek vieversys nebuvo teisūs ir pavasaris nebuvo baisus ir vėlyvas. Na, toks vidutinis. O štai dabar kaip tik matau pro langą iš Afrikos grįžusius čiurlius, kurie yra pats tikriausias vasaros pranašas.
Jie visą žiemą skrajojo faktiškai nenutūpdami virš Kongo džiunglių, o dabar skrajos čirpdami virš Lietuvos daugiabučių. Per šią savaitę, jei dar neparsirado, tai parsiras visi vėlyvieji migrantai, pavyzdžiui, paprastosios medšarkės, raudongalvės sniegenos ar sodinės devynbalsės. Galima sakyti, kad pavasarinė migracija į pabaigą. Nors dar yra traukiančių šiaurinių žąsų ar tilvikų rūšių.
Gegužė ne gegutės mėnuo, o jauniklių mėnuo, tiek žvėrių, tiek paukščių. Jau lapiukai ir barsukiukai drąsiai landžioja iš urvų. Jau elnės vedžiojasi taškuotus elniukus. Stirnos irgi, jei dar nesusilaukė, tai tuoj susilauks jaunosios kartos. Ežiukai dar geria mamos pienelį, o voveriukai ir kiškiukai kantriai laukia grįžtančių pamaitinti mamų.
Sparnuočių pasaulyje dabar nemaža dalis vabzdžialesių tik suka lizdus ir ruošiasi perėti. O štai strazdai kai kur pirmas vadas išvedė. Pamaitins striksinčius beuodegius pasišiaušėlius ir antrą kartą dės kiaušinius. Varnėnai pluša nuo aušros iki sutemų. Jų jaunikliai jau gerokai ūgtelėję, kai kurie jau kaišioja galvas iš drevių bei inkilų ir netrukus paliks namus.
Tada staiga virs špokais ir dar Joninių nesulaukę patrauks Vokietijos link. Taip pat šiuo metu dreves palieka ir vietoj nenusėdintys pelėdžiukai. Tik ką vaikščiodamas laukuose užtikau jau gerokai ūgtelėjusius pempiukus, nors kai kurios kuoduotosios dar kiaušinius šildo. Ir gervių šeimyna su dviem greit lakstančiais prieš savaitę dienos šviesą išvydusiais stručiukais įtariai mane palydėjo akimis.
Žodžiu, gyvybės aplink tikrai visur pilna. Ir kaip kasmet noriu priminti, kad jokių gyvūnų jauniklių temptis namo negalima. Tai yra tolygu to gyvūno nužudymui – jis bus žuvęs savo tėvams ir gamtai.
Žodžiu, gyvybės aplink tikrai visur pilna. Ir kaip kasmet noriu priminti, kad jokių gyvūnų jauniklių temptis namo negalima. Tai yra tolygu to gyvūno nužudymui – jis bus žuvęs savo tėvams ir gamtai. Tėvai niekada savo sveikų vaikų nepalieka. Jei randat pavojingoje vietoje stirniuką, elniuką ar kiškiuką – perkelkit šalia į mažiau pavojingą. Jokiu būdu neimkit plikomis rankomis. Užsimaukit pirštines, pasiraukit žolės ir atsargiai perneškit. Jaunikliai ir mamos susišauks.
Radę paukštį, jei jis apsiplunksnavęs – palikite ten, kur radot. Jei vieta pavojinga, galit įkelt į medį ar krūmą. Lizdo ieškoti tikrai nebereikia. Paukščiai neužuodžia, tad imti rankomis galima. Svarbu, palikę jauniklį, pasišalinkit greičiau iš tos vietos ir tiek. Jei iškrito paukščių lizdas, galite sudėti į kokį krepšelį kartu su jaunikliais ir pritvirtinti panašioje vietoje.
Jei iškritęs neapsiplunksnavęs jauniklis ir šalia nematot lizdo, tiesiog palikit. Jūs jo neužauginsit, o jei per stebuklą ir užauginsit, jo neadaptuosit išgyventi gamtoje. Tėvai išmeta sergančius, silpnus vaikus. Jokiu būdu nesineškit namo pelėdžiukų ir, žinoma, jokių kitų jauniklių. Atsiminkit, gamta milijonus metų pati susitvarkė, mums reikia ne jauniklius gelbėti, o išsaugoti gyvūnų namus – pelkes, pievas, miškus, vandenis.
Smagaus ir šilto savaitgalio.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
