Kalbėdami apie radiją, dažnai pabrėžiame – jis nematomas. Ir tai tiesa. Tačiau Lietuvos radijo šimtmečio proga norisi aptarti ir tai, kas regima, praeinama, naudojama kasdien. Tai, kas turėjo ir tebeturi įtakos kvartalų nuotaikai, gyventojų psichogeografijai ir miesto veidui. Pirmoji LRT KLASIKOS pasakojimų ciklo „Radijo maršrutas“ stotelė – Kauno Žaliakalnis.
Nors radijo erą Lietuvoje įprasta skaičiuoti nuo 1926-ųjų, Kauno miesto muziejaus istorikai Lina Mikalkėnaitė ir dr. Simonas Jazavita kviečia žvelgti giliau – į 19 a. pabaigą, kai radijo dar nebuvo net projektuose, tačiau pamatai jam tiesiogine to žodžio prasme jau buvo klojami.
Miestas, kuris „lipo“ į kalną
„Pats rajonas pradėjo po truputėlį formuotis dar 19 a. pabaigoje, kai buvo statoma Kauno tvirtovė. Vadinamasis Radijo rajonas būtent šioje vietoje įsikūrė ne veltui, nes ieškant vietos telegrafo stočiai, buvo pasirinkta tuo metu aukščiausia Kauno vieta“, – pasakoja Kauno miesto muziejaus Ekspozicijų ir parodų skyriaus kuratorė istorikė Lina Mikalkėnaitė.
Istorikės teigimu, Kauną supę fortai reikalavo bendros jungties, tad aukščiausia kalno vieta tapo idealia vieta susišnekėti telegrafo būdu. „Ten iškilo telegrafo stotis, kuri buvo modernizuota iki radiotelegrafo stoties. Ši ten pradėjo veikti nuo 1910-ųjų“, – sako L. Mikalkėnaitė.
Nusprendusius pasivaikščioti Radijo rajone istorikė kviečia atkreipti dėmesį į Vaižganto gatvėje netoli stoties esantį raudonų plytų vienaaukštį pastatą, menantį carinės tvirtovės laikus. Pastatas vizualiai išsiskiria iš jį supančių modernistinių vilų. „Jis nuo 1926-ųjų buvo naudojamas radijo stoties aptarnaujančiam personalui apgyvendinti“, – pastebi Lina.
Simonas Jazavita kolegę papildo, kad būtent radijas tapo magnetu, privertusiu miestą plėstis į aukštumas. „Miestas dar labai nedrąsiai plėtėsi, bet atsirado tam tikras prestižas būtent toje vietoje, kur ir dabar stovi radijo stotis, iki pat Ąžuolyno. Maždaug 20 a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje tapo prestižu kauniečiams inteligentams, valdininkams ieškoti ten sau patogios vietos gyventi“, – pasakoja istorikas.
Tarpukario statybų detektyvas: prancūziški terminai
Šiandien virš Žaliakalnio mirksintys radijo bokštai atrodo kaip neatsiejama Kauno panoramos dalis, tačiau stoties statyba priminė tikrą detektyvą.
Tarptautinį konkursą paskelbė Susisiekimo ministerija, turėjusi tam daugiau lėšų nei Krašto apsaugos ministerija. Projektas, pradėtas 1923 metais, turėjo būti baigtas per keturis mėnesius, bet užtruko net trejus metus.
Šiemet šimtmetį minėsiantis nedidukas radijo stoties pastatas iškilo ant carinės telegrafo stoties pamatų. „Pirmiausia darbams vadovavo iš carinės Rusijos grįžęs inžinierius Kleopas Gaigalis. Jam su konkursą laimėjusia prancūzų firma SFR buvo tikrai sunku. Užsitęsus darbams, iš valstybės valdymo aparato jau buvo didelis spaudimas – mums jau reikia radijo. Bet K. Gaigalis negalėjo pasirašyti stoties pridavimo akto, nes ji nebuvo tinkama, tad pasakė „ne“, – statybų užkulisius atskleidžia L. Mikalkėnaitė.
Galiausiai stotį priėmė kitas inžinierius – Alfonsas Jurskis. Nors 1926-aisiais eteryje nuskambėjo garsusis „Alio alio, Lietuvos radijas, Kaunas“, technologiškai stotis jau tada vėlavo kelerius metus. Simonas Jazavita pastebi: „Jei ne tos peripetijos, radijo srityje būtume buvę tarp Vakarų Europos radijo lyderių, šalia britų ar vokiečių.“
Pirmajame radiofone tilpdavo ne tik diktoriai, bet ir radijo teatro aktoriai bei orkestrantai. Tik vėliau pradėtos transliacijos iš Valstybės teatro ir miesto kavinių. Bet apie radijo pėdsakus Kauno centre – kitoje pasakojimo dalyje.
Nuo naujų kvartalų iki „Šilelio“ laiptų
Antroji radijo istorijos banga Žaliakalnį užliejo sovietų okupacijos metais, tačiau šįkart ji buvo pramoninė. Karolio Reisono projektuota, tarpukariu nebaigta statyti Kristaus Prisikėlimo bazilika tapo vienu didžiausių mieste fabrikų – radijo gamykla.
Jei ne tos peripetijos, radijo srityje būtume buvę tarp Vakarų Europos radijo lyderių, šalia britų ar vokiečių.
S. Jazavita
„Gamykla turėjo daug įtakos statyboms aplink. Jos tikslams pasiekti reikėjo labai daug darbuotojų, o šiems – namų. Iškilo ne vienas daugiabutis, ištisi kvartalai Karaliaus Mindaugo prospekte ar prie dabartinės savivaldybės buvo skirti būtent radijo gamyklos darbuotojams“, – pasakoja L. Mikalkėnaitė.
Radijo pramonė pakeitė ir miesto susisiekimą. Istorikė primena apie šiandien gerai žinomus laiptus: „Nutiesti laiptai iš Žaliakalnio, dabar dažnai vadinami „Šilelio“ laiptais. Jie radosi būtent tam, kad darbininkai patogiau ir greičiau po darbo pasiektų miesto centrą arba užliptų į gamyklos pastatą buvusioje bažnyčioje.“
Istorija tęsiasi
Nors senoji radijo stotis, kultūros paveldo sąrašuose esantis objektas, ant kalno šiandien stovi tuščia (ją vis bandoma parduoti aukcione), jos bokštai tebenaudojami pagal paskirtį – ant jų sumontuoti šiuolaikiniai telekomunikacijų siųstuvai.
Žinoma, pats radijas, kaip medija, iš Kauno niekur nedingo. „Kai atkovojome nepriklausomybę, 20 a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje istoriniame pastate Vaižganto g. veiklą pradėjo viena pirmųjų komercinių radijo stočių „Tau“, – pasakoja Lina Mikalkėnaitė. Beje, „Tau“ šiandien veikia sovietmečiu iškilusiame „Bangos“ vardą gavusios radijo gamyklos kvartale Draugystės gatvėje.
Kitame „Radijo maršruto“ pasakojime leisimės žemyn „Šilelio“ laiptais ir tyrinėsime, kokius pėdsakus radijas paliko Laisvės alėjoje.
Daugiau apie radijo šimtmetį ir žmogaus ryšį su eteriu sužinosite ir gruodžio mėnesį Kauno miesto muziejaus atidaromoje parodoje, kurią su kolegomis rengia istorikai Lina Mikalkėnaitė ir Simonas Jazavita.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
