Varnėnas – vienas mano labiausiai laukiamų paukščių. Iš pradžių, vos parskridę, jie tyliai glaudžiasi šimtametės liepos viršūnėje, tupinėja aplink komposto dėžę, o saulei įšildžius orą išdidžiai blizgina savo pašvaistėmis tviskančiais šonais, vaikščiodami ant baltų terasos turėklų.
Į kiemą grįžus varnėnui vieną dieną gali pagalvoti, kad kovo mėnesį parskrido ir volungė ar po langais pradėjo perėti suopis ar gervė, nes jis – tikra papūga, kuri pamėgdžioja kitų paukščių balsus ir kitus aplinkoje girdimus garsus. Net mane žavi jo gebėjimas miaukti kaip katei, kudakuoti kaip vištai, kvarkti kaip varlei, žviegti kaip automobilio signalizacijai, todėl galiu įsivaizduoti, kokį įspūdį tai gali palikti pačio patelei.
Be didelių pastangų susiradę porą, jie įsikuria kiemo inkiluose. Vienas gyvena už miegamojo sienos. Tyliais rytais galiu girdėti, kaip nauji šeimininkai brazdina kojelėmis. Sprogstant liepos pumpurams išsirita jaunikliai, tada pastebiu save nuolat prieinančią paklausyti cypsėjimo. Iš pradžių jis būna tylus, silpnas, o varnėniukams paaugus tampa įprastu kiemo garsu – tarsi kas skambintų varpeliais. Dar džiaugsiuosi juo apie savaitę ir vieną rytą, kai miegosiu, žinau, varnėniukai išskris ir šešių kieme šmirinėjančių ir maisto jaunikliams kieme ieškančių tėvų neliks.
Truputį bus vieniša – priprantu prie jų nuostabios kaimynystės. Bet mane vis dar lankys keršulis, kuris visą vasarą, skrisdamas link miško, stabtels eglėje ir storesne šaka nukrypuos į jos tankmę. Jo burkavimas veikia atpalaiduojančiai. Kaip ir visa kita gyvybė, zujanti šalia. Neįsivaizduoju kasdienybės be pilkosios devynbalsės krūme, dūminės raudonuodegės kamine, baltosios kielės darže, karklažvirblių giminės pastogėse, griežlės tolimose pievose ir į senuosius medžius vis užklystančių zylių, genių, svilikų. Kiekvieną vakarą pasikeisdami kol kas čiulba strazdai, plonai pjausto liepsnelės, rytais miške kukuoja gegutės, dienomis orą vėdina paprastieji suopiai ir krankliai, smalsumą pažadina kukučio upupavimas.
Čia pat seku, kas kur pražydo, lekiu pakvėpuoti medum į raktažolių pievelę, pasigrožėti retesnėmis karčiosiomis putokšlėmis, domiuosi viksvomis, kurių Lietuvoje auga apie 60 rūšių. Paskutiniu metu negaliu ramiai praeiti pro našlaites miške – ir jų rūšių yra ne viena, o su kiekviena svarbu susipažinti, nes tikiu, kad tik žinodami vardus galime su džiaugsmu atiduoti kaimynams teisę būti. Būti kartu su mumis.
Ši bendrystė ir buvimas vienoje erdvėje su kitais organizmais teikia pilnatvę ir ramybę. Todėl svarbu palaikyti jiems tinkamas gyvenimo sąlygas šalia mūsų: saugoti senus medynus, sodinti krūmų savo kieme, sėti pievų, šienauti – apsupti save žaluma, kurioje vietą ras ir įsitaisys ir kiti organizmai. Jų buvimu šalia kviečius džiaugtis ir grožėtis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
