„Visų pašalių radikalai, vienykitės“, – tokia idėja užsidegę politiniai, žurnalistiniai ir scenos nevykėliai praėjusią savaitę susirinko baltame kabinete ir strategavo gegužę vyksiančio tariamo šeimų gynimo maršo scenarijų.
Teisti buvę ministrai, skaitomumo netekę rašeivos ir savo lėkštais pokštais nieko nebeprajuokinantys klounai nutarė turį teisę kalbėti tautos vardu ir svaičioti apie valdžios vertimą, partiją ir Seimo narių vaikams į dantis brukamus ultimatumus. Užmojai augo akimirksniu. Apie šeimas čia nekalbėta, tik apie tai, kaip kuo karščiau pakurstyti minios pyktį.
Su nostalgija prisimintos 2009 metų riaušės, pašlovintas Paleckis, tetrūko tik Venckienės ir Pakso, bet vietoj jų minėtas Juozaitis, Radžvilas, Jakubauskas ir vyskupai. Pastarieji jau pranešė neapykantos marše nedalyvausiantys, o Adas Jakubauskas man sakė dar neapsisprendęs, nes nori gauti daugiau informacijos apie renginio organizatorius.
Susibūrimo įrašo patriotu besidedančiam politologui neužteko, kad suprastų į kokią celofaninę šutvę dedasi. Žodžiai apie parlamentarų vaikų persekiojimą, ugnimi apsuptą Seimą ir valdžios vertimą neprivertė suklusti. Gal ir vėl buvo pernelyg pavargęs, kaip duodamas interviu Krymo televizijai.
O teisininkas Justinas Žilinskas jau įvertino, kad pareiškimai apie valdžios vertimus balansuoja ties Baudžiamuoju kodeksu, kuriame numatyta atsakomybė už viešus raginimus smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą. Už neapykantos kurstymą kodekse taip pat numatyta atsakomybė.
Tačiau policija nieko blogo maršo organizatorių pasisakymuose nemato. Daugių daugiausia svarsto pradėti teiseną už tai, kad viename kambaryje karantino metu būrelis sėdėjo be kaukių.
Šiam pykčio renginiui duodamas ir savivaldybės leidimas. Karantino metu, kai renginiuose teleidžiama dalyvauti 150 žmonių, neapykantos marše galės susiburti ir Romo Dambrausko pasiklausyti 7 tūkstančiai.
Tai gal ir gimtadienio šventę ar studentų vakarėlį variantas pavadinti protestu? Šito turbūt savivaldybė ir policija nesuprastų. Bet pykčio maršą daryti galima. Nenurodyta protestą organizuoti neišlipant iš automobilių, laikantis atstumų ir taisyklių.
Gindami konstitucines kvailio teises, duodame kelią jam rėkauti bet ką, o paskui susirgti ir numirti?
O gal ir čia yra išskaičiavimo? Gal pykčio maršas Laisvės partijai kaip pliažas Lukiškių aikštėje ar sprendimas nukabinti Jono Noreikos lentelę – priemonės, tinkamos savo elektoratą pajungti į antiakcijas? Ir pagal tą pačią šeimų gynėjų logiką sriūbauti, kad esi puolamas, nors pats nieko nenuveikei – Partnerystės įstatymas iki šiol neregistruotas, o narkotikų dekriminalizavimas užkliuvęs komitetuose.
Kai pats nesugebi daryti, ką pažadėjęs, visai gerai, kai elektorato akys krypsta radikalų maršo link. Juk galima nujausti, kad net pavykus kažkiek pamarširuoti, ilgam jie vis tiek nesusivienys, jei jau savo patetiškas sesijas, kuriose tarpusavyje susirieja, patys viešina.
Politikoje taip būna – kraštutinei kairei naudinga tyčia auginti kraštutinę dešinę. Įkiršintas rinkėjas tinka abiem pusėms.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
