Tyliai ir be komentarų. Taip Susisiekimo ministerijos lauke šluoja nauja ministro Mariaus Skuodžio šluota. Garbingai, tvarkingai, be pirmų puslapių ir posėdžių parlamento salėse per kelis mėnesius buvo išprašyta „Lietuvos geležinkelių“ valdyba, darbo ministerijoje neteko buvusi Jaroslavo Narkevičiaus patarėja viešiesiems ryšiams, atšauktas „Oro navigacijos“ generalinis direktorius Marius Beliūnas.
Galiausiai praėjusią savaitę iš pareigų pats pasitraukė Lietuvos oro uostų valdybos pirmininkas Arijandas Šliupas.
Visais šiais atvejais negirdėjome atleidžiamųjų pasipiktinimo. Nebuvo kreipimųsi į teismus, viešų kivirčų ir kapojimosi su ministru.
Dar daugiau, išeidamas A. Šliupas pareiškė, kad jis nenori būti kliūtis valstybei, o ministras korektiškai patylėjo, nepuolė džiaugtis savo pasiekimais mėžiant Jareko arklides ar viešai juodinti išeinančiojo.
Tuo pačiu metu kitose ministerijose, pirmiausia sveikatos ir aplinkos, situacija visai kita.
Arūnas Dulkys jau kelis mėnesius neišprašo nei dar Aurelijaus Verygos atleisto ir trečią mėnesį sergančio Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovo Sauliaus Čaplinsko, nei viešai išpeikto ir nepajėgiu išvadinto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro vadovo Roberto Petraičio.
Aplinkos ministras Simonas Gentvilas ne tik neatleidžia paraleline ministre pasijutusios Aplinkos apsaugos departamento vadovės Olgos Vėbrienės, bet pats jos yra verčiamas iš posto.
Kodėl sveikatos ir aplinkos ministerijose naujos šluotos neveikia?
Pirmas skirtumas, matomas plika akimi, tas, kad Susisiekimo ministerijos srityje dirbę ir išprašyti žmonės, regis, labiau rūpinasi ne tik valstybės, bet ir savo pačių ateitimi. Suvokia, kad karjerą reiks tęsti privačiame sektoriuje ir žino, kad prie kėdės prilipusios dėlės reputacija versle tikrai nėra siekiamybė.
O ar mato save kitur, nei valstybiniame sektoriuje, ekranų liūtas S. Čaplinskas? Ar mato galimybę rasti kitą darbą pandemijos nematomasis R. Petraitis? Ko gero, ne. Tuomet ir prasideda kova už būvį ne tik teisiniais būdais, bet ir ligomis, viešomis ašaromis ir politikų mūru.
Mūro klausimu neabejotina lyderė – Aplinkos apsaugos departamento vadovė O. Vėbrienė. Kurios, beje, niekas nė neketino atleisti. Ji į kovą su ministru puolė pati. Tapo pranešėja, bet meluoja, kad negali paviešinti, ką konkrečiai apie ministrą pranešė. Įstatyme aiškiai numatyta, kad pranešėjai gali paskelbti visą turimą informaciją viešai.
Tačiau sukūrusi painią miglą esą visa aplinkosauga be jos žlugs, O. Vėbrienė jau kurį laiką elgiasi ne kaip ministerijai pavaldžios įstaigos vadovė, o kaip neegzistuojančios „valstiečių“ šešėlinės Vyriausybės ministrė.
Versle tokia situacija, kai dukterinės įmonės vadovas imasi viešai kovoti su generaliniu įmonių grupės direktoriumi, atrodytų neįsivaizduojama. Tačiau čia juk ne verslas, o valstybės tarnyba. Čia kitos taisyklės, griežtai apibrėžtos įstatymų.
Ir jie nedraudžia visos valstybės įvelti į asmeninio išlikimo kėdžių dėlių karus. Atvirkščiai – įpareigoja ministrus mėnesių mėnesius teisiškai dėlioti petraičių ir čaplinskų atleidimo priežastis. Net jei jos – akivaizdžios, o kiekviena institucijų sėkmingo darbo diena per pandemiją neįkainojamos – gyvybių – vertės. Valstybės tarnautojai apie tai, kad tampa kliūtimis valstybei, gaila, nepagalvoja.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
