„Iš tavęs mokykloje tyčiojasi, muša. Grįžęs namo nesulauki užstojimo, tėvai nebando gilintis į tavo problemas: „Muša – tai duok atgal, tu gi berniukas, apsigink“. <...> Taigi maistas tapo geru draugu. Jis neužduoda klausimų – ką nors suvalgai ir tiesiog jautiesi geriau. Galų gale, pasijauti 160 kg sveriančiu 27 m. vyru“, – portalui LRT.lt sako Aleksandras Kovganko.
Šiandien repo improvizatoriui, „Freestarz“ grupės nariui, LRT OPUS laidų vedėjui Aleksandrui, bičiulių ir gerbėjų dažnai vadinamam Sania Banginiu – 35-eri. Jis numetė beveik 60 kg, tačiau pastarųjų metų pokyčius vadina ne tiek svorio metimo kelione, kiek keliu į savęs pažinimą ir priėmimą. „Man reikia pagalbos“ – Aleksandro pokyčiai prasidėjo nuo šių ilgai atidėliotų žodžių ir vizito pas psichologą.
Taigi tolimesnis Aleksandro pasakojimas – tarsi šuolis į savojo „aš“ gelmes, žvilgsnis į terapijoje kruopščiai analizuotą praeitį. Minėtas žvilgsnis leido jam suprasti, kad kova su antsvoriu vyksta ne tik šaldytuve, bet daugiausia – ir galvoje.
Netilpo į medicininio tyrimo aparatą
Apie 160 kg – tiek, kaip pats sako, per patį „piką“ svėrė Aleksandras. Paprašytas apibūdinti, kaip tada jautėsi, jis siūlo pagalvoti apie paprastus veiksmus: batų užsirišimą, lipimą laiptais, keliavimą su draugų kompanija. Kol nepatiri savo kailiu, nė nesusimąstai, kad tokie elementarūs dalykai gali kelti diskomfortą, sako Aleksandras.
„Kai tiek sveri, greitai pavargsti, o pavargęs žmogus natūraliai tampa irzlesnis. Net darbo kolektyve girdėjau, kad esu kaip socialiniuose tinkluose išgarsėjęs paniuręs katinas (angl. Grumpy Cat), nuolat piktas, nepatenkintas, tarsi nuskriaustas. Negali daryti to, ko nori, kelionėse negali judėti taip pat, kaip tavo draugai, iš dalies tampi jiems našta.
Sykį man trūko kelio raiščiai. Manau, jei mano svoris būtų mažesnis, o įpročiai – sveikesni, pasekmės nebūtų tokios blogos. Beje, ir reabilitacija su tokiu svoriu kur kas sunkesnė. Prisimenu, kartą man negalėjo atlikti magnetinio rezonanso tomografo (MRT) tyrimo, nes aparatas buvo skirtas atlaikyti ne daugiau kaip 130 kg. Teko keliauti į privačią kliniką“, – prisiminimais dalijasi vyras.
„Aš nesu storas, aš – Banginis“
Paauglystėje Aleksandrui buvo atlikta dubens sąnario operacija. „Po jos beveik pusmetį gulėjau namie, kasdien išgerdavau po du litrus kokakolos“, – prisimena jis. Mokykloje Aleksandras patyrė patyčias, pirmiausia – dėl pavardės, vėliau ir dėl išvaizdos. Kai po kurio laiko draugai jį praminė Banginiu, Aleksandras neprieštaravo.
„Su bičiulių kompanija nutarėme įkurti „Banginių klubą“. Visi jo nariai buvo vadinami „banginiais“. Įsivaizduokite, esi didelis, labai gėdijiesi, baisu, jog dėl to tyčiosis, o tada draugai, kurie tau neatrodo stori, tiesiog dideli, rimti bičai, priskiria tave į savo lygį. Juolab kad banginis, nors ir didelis, bet nėra blogas, labiau žavus, mistiškas gyvis. Tuo metu man tai buvo tobulas variantas: aš nesu storas, aš – Banginis“, – pasakoja Aleksandras.
Rusakalbių šeimoje ir bendruomenėje augęs Aleksandras prisimena ir tai, kad norėjo būti vadinamas trumpiniu Sania.
„Mano tėvai mane vadino Saša, o kaimynų berniuką tokiu pačiu vardu tėvai vadino Sania. Buvau minkštas, neturėjau sektino vyriškumo pavyzdžio, o tas kaimynas buvo kovinis, judrus vaikas. Man atrodė, jei tapsiu Sania, tarsi pasiskolinsiu jo savybes. Galvojau, jei taip prisistatinėsiu, žmonės negalvos, kad esu tas nevykėlis, kuriam galima duoti į galvą“, – pasakoja Aleksandras.
Pravardės liko ir šiandien, tačiau pasikeitė jų forma, sako pašnekovas. Sania – jau nebe skydas, o istorija, mažybinė vardo forma, kuria į Aleksandrą kreipiasi artimieji ir bičiuliai. O iš Banginio liko bičiulių kompanijos prisiminimai ir noras nerti į gelmes, šypteli Aleksandras.
Valgymo sutrikimas susiformavo dar vaikystėje
Ilgą laiką turėjęs antsvorio, vieną dieną Aleksandras pakeitė mitybą, numetė dalį svorio, bet laimingas vis tiek nesijautė – sako, reikėjo pokyčių ir galvoje. Kalbėdamas jis net kelis sykius akcentuoja: šaldytuve prasideda tik dalis svorio metimo proceso. Kita dalis vyksta psichologo kabinete. O kelionė iki jo – nelengva.
„Pamenu, tada turėjau simpatiją. Nors jau buvau numetęs apie 25 kg, vis tiek iš jos nesulaukiau atsakomojo ryšio. Man vis atrodydavo, kad darau per mažai, buvau įtikėjęs, kad niekas manęs negali pamėgti ir pamilti, kai taip šūdinai atrodau. Dabar jau pripažįstu liguistą perfekcionizmą, suprantu, kodėl nuolat jaučiuosi nepakankamai geras. Tada galvojau: jei tik pasikeisiu kūniškai, tapsiu geras, vertas meilės.
Sykį mudu su ta mergina susėdome, pasikalbėjome. Po to pokalbio supratau, kad šilumą, rūpestį, kurio iš jos sulaukiau, painiojau su meile. Taigi ta draugė su dar viena drauge, abi jau su ilgametėmis terapinėmis patirtimis, iš lėto ėmė mane vesti vizito pas psichologą link.
Po mūsų pokalbio supratau, kad bandžiau susitvarkyti savarankiškai, bet tai neveikia. „Man reikia pagalbos“ – baisiai sunkūs ir daug sveriantys žodžiai, išstumti juos iš savęs – yra ką veikti“, – dabar šypsosi Aleksandras, iki šiol dėkingas bičiulėms.
Tą akimirką vyras suprato: laikas suaugti, gana atidėlioti, savaime situacija neišsispręs, sprendimų už jį niekas kitas nepriims. Taigi Aleksandras pagūglino, rado psichologę, nuėjo į pirmą konsultaciją ir suprato: „Važiuojam toliau“.
„Tik dirbdamas su psichologe supratau, kad ne vien santykyje su kitu žmogumi nebuvau laimingas – nebuvau laimingas pats su savimi. Mano valgymo sutrikimas – psichologinis, susiformavęs dar vaikystėje.
Iš tavęs mokykloje tyčiojasi, muša. Grįžęs namo nesulauki užstojimo, tėvai nebando gilintis į tavo problemas: „Muša – tai duok atgal, tu gi berniukas, apsigink“. Praleidi pamokas, nes mokykloje laukia patyčios. Tėvui sužinojus, už tai gauni mušti ir namuose. Taip tampi uždaras, augi nemokėdamas nei prašyti, nei priimti pagalbos. Įpranti likti vienas su problemomis, atrodo, kad viskas taip klostosi, kadangi esi blogas, kažkoks ne toks.
Taigi maistas tapo geru draugu. Jis neužduoda klausimų – tu ką nors suvalgai ir tiesiog jautiesi geriau. Galų gale, pasijauti 160 kg sveriančiu 27 m. vyru. Patikėkite, ten niekas nenorėtų atsidurti. Gal nebent sveriantys 300 kg“, – su šypsena sako 35 m. Aleksandras.
„Tai ir storėk, nes tu – blogas“
„Man blogai, todėl valgau“ – iš šios kilpos Aleksandras sako iš lėto pradėjęs laisvintis ir tada, kai pradėjo naudotis psichologės pasiūlytomis praktikomis. Jis suprato, kad mitybos plano ir sporto jam nepakaks – pirmiausia reikia priimti kūną, suprasti, kodėl į lėkštę dedi maistą, kuris kenkia kūnui. Galiausiai vyras suprato, kad toks elgesys – net savotiškas savęs žalojimas, baudimas.
„Pamenu, psichologė patarė užsirašinėti bent tris gerus dalykus, kuriuos tą dieną padariau sau ar kitam. Sakė, nors ir netiki, tiesiog kasdien atlik tai metodiškai. Tai gali būti ir paprasti dalykai, pavyzdžiui, „išnešiau šiukšles“ ar „atidariau kam nors duris“. Patikėkite, kai esi žemos savivertės, net ir tokie dalykai padeda pamatyti, kad nesi toks blogas, kaip atrodė.
Galiausiai ėmiau suprasti, kad valgau todėl, kad man yra blogai, aš jaučiuosi blogas, o valgydamas tarsi dar labiau save baudžiu: tai ir storėk, nes tu – blogas. Kai imi tai atpažinti, tampa lengviau save stabdyti. Supratau, kad noriu stresą „užvalgyti“, bet dabar sąmoningai renkuosi sveikesnį maistą“, – pasakoja Aleksandras.
Santykis su alkoholiu
Eidamas savęs pažinimo keliu, Aleksandras pakeitė ir požiūrį į maistą. „Valgau viską, tik ne visada“, – sako jis. Įprastai jo meniu, paties žodžiais, nuobodokas: vištiena, daržovės. Bet jei labai norisi mėsainio, kuriuos pats labai mėgsta gaminti – skanaus. Tai vadinama balansu, šypteli Aleksandras.
„Esu iš tų, kurie mėgsta pasigilinti“, – taip save apibūdina Aleksandras. Nenuostabu, kad ir apie mitybą jis sukaupė krūvą žinių, beje, pamėgo gaminti. Galiausiai pomėgis tapo ir nauja Aleksandro veikla – pasivadinęs „Banginiu virtuvėje“, jis socialiniuose tinkluose dalijasi receptais, taip pat gamina maistą privačiuose renginiuose.
Aleksandras sako, kad jam kur kas lengviau atsisakyti įpročio rytais gerti šaltą kokakolą, kai žino, kaip cukrus ir kofeinas neigiamai veikia smegenis, dirgina nervų sistemą. „Be santykio su maistu, svarbus ir kitas santykis – su alkoholiu. Daugybę metų mūsų santykis buvo, kaip pažiūrėsi, ar negeras, ar pernelyg geras ir artimas, – šmaikštauja Aleksandras. – Galiausiai supratau, kad gali sveikai maitintis, sportuoti, bet jei vartosi alkoholį, geresnių rezultatų nepasieksi.“
Sumažinti alkoholio vartojimą jį paskatino ir dar viena priežastis – gaila laiko. „Būdavo, iš vakarėlių grįždavau paryčiais. Kažkada susimąsčiau, ar daug praleisčiau, jei grįžčiau vidurnaktį? Tikrai ne, tiesiog kitą dieną atsikelčiau žvalus ir gyvybingas. Pradėjau savęs klausti, kokie mano prioritetai. Atsakymai nepatiko, nes reikalavo keisti įpročius. Kita vertus, manau, tai vadinama branda“, – šypteli Aleksandras.
Branda, kaip ir terapija – skausmingas, bet reikalingas procesas, sako pašnekovas. „Atrodo, vos tik viduje susitvarkei vienus reikalus, ima lįsti kiti. Bet negaliu savęs kaltinti už tai, kad buvau kitoks, nei esu dabar – tuo metu kitaip nemokėjau. Mokiausi ir matau, kad dar ir dabar turiu daug ką išmokti“, – po kelerių metų terapijos sako Aleksandras.
Mokosi būti reperiu ne tik scenoje, bet ir gyvenime
Vilniaus 700 metų sukakties proga Katedros aikštėje surengtame koncerte ant scenos buvo galima išvysti ir Aleksandrą. Jis repavo – be išankstinio pasiruošimo, improvizuodamas prieš tūkstantinę minią. „Repas atsirado, kai man buvo 12–13 metų. Tuo metu atrodė, jog repas – muzika baltoms varnoms, juodoms avims“, – dalijasi Aleksandras.
Paauglystėje jam atrodė, kad repas kalba apie tikrą, nepagražintą gyvenimą. „Kai nepriima bendraamžiai, kai negirdi namuose, randi repą, kalbantį apie nesąžiningą pasaulį. Randi muziką, kurioje žmonės kalba apie savo problemas.
Tai tapo vieta, kur galėjau pritapti, garsiai išsikalbėti ir būti priimtas. Klausytojai nesupranta, kiek repuoji apie save, kiek – apie lyrinį herojų. O jei ir supranta, tu jau po pasirodymo“, – sako Aleksandras. Ir pastebi: žodyje „terapija“, ko gero, ne veltui yra ir žodis „rap“ (išvertus iš anglų kalbos – repas).
Vaikystėje Aleksandras sako nė nebūtų įsivaizdavęs, kad stovės prieš tokią žmonių minią. Jam įstrigo vienos bičiulės žodžiai, ištarti po vieno pasirodymo: „Gyvenime tu esi stabdys, neužtikrintas, drovus. Scenoje tu buvai kitas žmogus, iš kur tavo charizma, energija?“
„Su šiuo pastebėjimu nuėjau pas psichologę. Ji taikliai pastebėjo, kad man reikia būti reperiu ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Tai, kuo tampu scenoje, yra didelė mano dalis, kurią už scenos ribų slėpiau ir nuo savęs, ir nuo kitų. Dabar tą laisvę ir drąsą, kurią jaučiu ant scenos, mokausi perkelti ir į savo gyvenimą“, – šypteli Aleksandras.
Aleksandras savo istoriją yra pasakojęs ir LRT RADIJO laidoje „Paraštės“, laidos įrašas – žemiau.
